Prestižiniam Jungtinės Karalystės verslo, finansų, ekonomikos, politikos savaitraščiui „The Economist” pradėjo vadovauti naujas vyriausiasis redaktorius. Po 171 metų juo tapo moteris - 47 metų Zanny Minton Beddoes. Ar žurnalo laukia permainos?

Keli istorijos faktai
Pirmasis žurnalo numeris pasirodė 1843 metais. Jo įkūrėjas buvo škotas James Wilsonas buvo skrybėlių gamintojas. Jis aktyviai protestavo prieš javų importo muitus. Vėliau 18 metų redaktoriavo jo žentas Walteris Bagehotas, kuris buvo ūkininkas. Jis rašė politinius esė, siekė, kad žurnalas turėtų įtakos tuometiniam elitui. Šiandien „The Economist" skaitomas 200 šalių, spausdinamas to paties pavadinimo leidykloje, kurios 50 proc. akcijų paketo priklauso „Financial Times”.

Koks tai laikraštis? Ir kodėl laikraštis?
Juk tai yra sėkmingiausias iliustruotas žurnalas pasaulyje. Jame nerasite autorių-žvaigždžių, nes visi žurnalistai, redaktoriai - anonimiški. Nėra ir ilgų reportažų ar jausmingų portretų. Net nuomonių skiltyse pavardės iš praeities, pavyzdžiui, Bagehotas (taip vadinosi antrasis vyriausiasis redaktorius).

Žurnale yra ir daugiau gana specifinių dalykų. Prieš dvejus metus pradėta spausdinti serija straipsnių, pavadintų „The Economist" pasakoja pats".

Dažnam kyla klausimas, kodėl redaktoriai taip atkakliai savo leidinį vadina laikraščiu, bet ne iliustruotu žurnalu? Atsakymas gal kiek su britišku humoru: „Gali būti, kad Jūs esate vienintelis gyventojas saloje ir norėtumėte žinoti apie globalius praėjusios savaitės pasaulio įvykius, jei praskrendantis lėktuvas laikraštį numestų iš oro… Tai vienas mūsų skiriamųjų ženklų ir linkėtume sau, kad jis visada liktų”. Humoras tegu lieka nuošalyje, bet faktas akivaizdus – iki šiol žurnalo populiarumas ir skaitomumas tik kyla.

Ar sėkmė lydės ir skaitmeninėje eroje
Nepaisant spaudos krizės, „The Economist" per 10 metų  65 procentais padidėjo tiražas kiekvieną savaitę žurnalą prenumeruoja 1,6 mln. žmonių 200 šalių. Iki šiol dabartinė sėkmės koncepcija tik iš dalies yra perkelta į skaitmeninę erdvę. „The Economist" yra žurnalas, galintis įtikinti", - sako vienas iš leidinio vadovų Tomas Standage’as. Nepiktnaudžiaujantis tekstų ilgumu, elegantiškai pateikta informacija, be to, ji – pati svarbiausia ir aktualiausia. Tai akivaizdžiai skaitytojus nuramina gausiame informacijos sraute. Galima prenumeruoti viso leidinio skaitmeninę versiją, galima tik atskirus straipsnius ar net iš jų „išplėštas” tekstų dalis, kurias galima rasti  „Twitteryje” ir „Facebooke”.
172 metus leidžiamas žurnalas išgirsta iš pasaulio elito ir kandžių replikų dėl savo žinomumo. „Microsoft”o įkūrejas Bilas Geitsas sakė, kad nežiūrintis televizoriaus, kadangi pastarasis neleistų jam skaityti „The Economist” nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Vienas britų žurnalas pašmaikštavo, kad „The Economist” lydi sėkmė, nes pasimatymo metu iš rankinės blogerio negali išsitraukti ...

Pravėrus redakcijos duris
Redakcija įsikūrusi Londone keturiuose pastato aukštuose,  prieš 16 metų statytame daugiaaukštyje. Kabinetai - ankšti, visur pilna knygų, popierių rietuvių. Akys užkliūna už viename kabinete stovinčio labai seno televizoriaus, kitame – kėdės, sulaužytu ranktūriu. Redaktoriai mieliau aprangai renkasi marškinėlius, nei kostiumus. Vyriausiosios redaktorės kabinete, pro kurio langus gali matyti Bekingemo rūmus ir Big Beną, stovi juodos plastikinės kėdės. Ji užsakė naują sofą. Bendradarbiai kviečia Zanny Minton Beddoes, kuri nuo vasario paskirta žurnalo redakcijos vadove, pasisveikinti. Ji skuba baigti rašyti elektroninį laišką. Kiek užtrunka, bet yra galimybė pasižvalgyti. Kai čia dirbo jos pirmtakas Johnas Michlethwaitas, dažnai posėdžių kabinete grūsdavosi 50 žmonių.

Po 171 metų vadovauja moteris
Zanny Minton Beddoes - 47 m. britė. Ekonomikos mokslus studijavo Oksfordo ir Harvardo universitetuose. Yra dirbusi Lenkijos finansų ministro patarėja, Tarptautiniame valiutos fonde. Prie „The Economist” komandos prisijungė  1994 metais, kurį laiką dirbo korespondente Vašingtone. Paskutiniu metu ji vadovavo ekonomikos skyriui, nagrinėjančiam verslo, finansų ir mokslo aktualijas. Moteris augina keturis vaikus, du iš jų yra įsivaikinusi. Ji kiek panaši į „Facebook” vykdomąją direktorę Sheryl Sandberg. Dailios figūros, mėgsta sukneles ir aukštakulnius, užsiima kikboksu. Savo darbo dieną pradeda nuo pusės šešių ryto, tikrindama socialinio tinkle „Twitter" pranešimus. Po to žadina vaikus. Prisipažįsta, kad dabar rūpinimasis jais kelia kur kas mažiau rūpesčių, nei dirbant JAV. Kolegos užsimena, kad naujoji redaktorė „pakankamai vokiška”: jos straipsniai išsiskiria pavydėtinai nepriekaištinga argumentacija. Tuo pačiu jai nesvetimas ir britams būdingas humoro jausmas. Prieš tapdama vyriausiąja redaktore paskyroje „Twitter" įdėjo karikatūrą su dviem patikliais kupranugariais ir užrašu: „Nuo ko žlugo susivienijimas?".

Ar bus pokyčių?
“Leidinio „The Economist" turinys mąstančius skaitytojus privalėtų sudominti 21amžiuje nerimą keliančiomis temomis, technologijų poveikiu žmonijai ir aplinkai. Turime būti supratingi ir lankstūs” – kalba naujoji redaktorė, linkėdama kuo daugiau idėjų, daugiau politinių debatų visuomenėje. - Mes rašome ir ypač smalsiems žmonėms besivystančiose šalyse. Manau, kad tai yra didžiulė pažanga".

Po 20 žurnalistinio darbo metų ir krizės finansų sektoriuje, kuomet tikėjimas rinkos jėga tebėra didžiulis, liberalių pažiūrų redaktorė nori apsaugoti labiau pažeidžiamus visuomenės sluoksnius. Būdama ekonomikos skyriaus vadove ji turėjo tvirtą nuomonę rašydama straipsnius apie augančią socialinę nelygybę. Jos nuomone, turtingieji turi mokėti didesnius mokesčius. Ji reikalavo daugiau investicinių programų Pietų Europai.

„Mes buvome žurnalas, propagavęs kapitalizmą. Šiandien esame leidinys, kuris kapitalizmą gerai perpratome", - sako vadybos tematikos skyriaus vadovas Adrianas Wooldridge. Prieš tai jis buvo „The Economist" biuro Vašingtone vadovas. JAV „The Economist" visada palaikė konservatyviąją pusę. 8 -ajame dešimtmetyje redakcija šventė Ronaldo Reigano ir Margaret_Thatcher ekonomikos reformas, vėliau kritikavo JAV prezidentą W.Bushą ir Didžiosios Britanijos premjerą  Tony Blairą dėl intervencijos Irake. Tik visuomenės politiniais klausimais „The Economist" tiksėjo kitaip - išties liberaliai. Jau 8-ajame dešimtmetyje redakcija ginčijosi dėl vienos lyties santuokų, laisvės parduodant narkotikus, eutanazijos.

Ant Zanny Minton Beddoes stalo „The Economist” penktadienio numeris su Hilari Clinton ant viršelio. Demokratų kandidatė į prezidentus švyti plačiu užmoju siekdama tikslo. Ruošiamas straipsnis tema, ko H. Clinton - pirmoji moteris viršūnėje - norėtų pasiekti JAV politikoje.

Redaktorė jau planuoja interviu šia tema su Angela Merkel, nors  tik 13 proc. skaitytojų yra moterys. Tačiau ši statistika suponuoja galimybę - daug vietos skaičiui kilti aukštyn. Redaktorė netiki, kad skaitytojas laimės, jei bus straipsnyje aprašomas tik šeimyninis gyvenimas. Juk svarbiau, pats faktas, kad moteris gali įsikelti į Baltuosius rūmus.

Liberali redakcijos pozicija yra žinoma. Dar XIX a. „The Economist” kūrėjo James Wilsono penkios dukros vadovavo leidyklai. Tuometinis redaktorius kovojo, kad moterys turėtų rinkimų teises.
Zanny Minton Beddoes į redaktorės postą rungėsi su 13 vyrų. Trys iš jų buvo kolegos.

Kalbant apie sistemą, tai kolegos yra panašūs: didžioji dalis pašaipūs, išblyškę vyrai. Daugelio redaktorių panašios biografijos, jie gyvena panašiose miesto dalyse, kai kurie mokėsi tose pačiose mokyklose. Žurnalistai - tipiniai britų elito atstovai, vangūs ir tuo pat metu pasipūtę, liaupsinantys prognozes. Gyvuoja kaip kolektyvas, straipsnių tekstai yra be pavardžių, kad nebūtų „primadonų".

Atrodo, kad į daugelį pasaulio problemų didžiuma redaktorių žiūri skirtingai ir kritiškai, bet redakcija dažnai turi vienintelį atsakymą. Gi žinoma rašytoją Ruth Dudley Edwards teigia, kad „baisiausia” yra redakcijos kabinetuose…1000 puslapių knygoje apie savaitraštį (1843-1993 m,) minima daug biografijų ir redakcijos gyvenimo istorijų, bet ir ginčytinų vietų netrūksta… Knyga – labai stora ir netelpa į jokią dokumentų rankinę.

Statistika: žurnalo tiražai

Žurnalas „The Economist” – vienas įtakingiausių ir populiariausių leidinių pasaulyje, leidžiamas Didžioje Britanijoje 173 900, Šiaurės Amerikoje - 765 170, Europoje – 222 000, Azijoje -121 000,  Lotynų Amerikoje – 9 800 egz. tiražu.

Pagal „Die Zeit" parengė Janina BAČILIŪNAITĖ-OSTERMAIER