Su Deimantu dėl interviu tariausi tuo metu, kai jis buvo Londone, konferencijoje. Indologas dr. D. Valančiūnas gilinti žinių vyksta ne tik į tolimąjį Azijos regioną, bet ir arčiau – į Didžiąją Britaniją, kur dėl kolonistinių saitų sukauptos turtingos Indijos studijų bibliotekos ir mediatekos. Deimantas Vilniaus universitete, Orientalistikos centre (OC), dėsto hindi kalbą ir Azijos kiną, o Filologijos fakultete – filmų ir kultūros dalykus.

Kiną jis lukštena kaip mums nežinomą ideologinį vaisių, kol galiausiai sluoksnis po sluoksnio atsiskleidžia jo skonį lėmusios savybės. Jau mokyklos laikais Deimantas mėgo tyrinėti kiną. O gyva akistata su emocinga žiūrovų reakcija mažo Indijos miesto kino teatre vaikiną įkvėpė Bolivudo produkciją vertinti kiek kitaip ir netgi ją nuosekliai studijuoti.

Į Azijos studijas „įkritote“, kai jos čia išvis nebuvo žinomos ir populiarios...

Esu iš pirmos OC alumnių laidos. Manau, visi mano buvę bendrakursiai sprendimą stoti ten priėmė spontaniškai. Aš dar mokyklos laikais pradėjau ruoštis archeologijos studijoms. Ir ekspedicijose dalyvavau, tačiau galiausiai patekau į OC. Mane pastūmėjo ne specifinis susidomėjimas, o noras sužinoti daugiau. Tada dar nebūčiau išskyręs regiono, kuris mane labiau domintų už kitus – traukė bendrai Azijos šalių kultūra, istorija.

Indologija, galima sakyti, buvo likimo pametėta. Tuo metu, kitaip nei dabar, stojant į OC nebuvo galimybės išskirti specialybės, kurią labiausiai norėtum studijuoti. Ant lapelio galėjai surašyti kalbas pagal pirmenybę, bet vis tiek buvome nukreipti į tam tikrą sritį pagal balus. Pamenu, su aukščiausiais balais studentai pateko į japonologiją. Man išpuolė indologija. Tad tai buvo kaip eksperimentas, bet dėl to niekada nesigailėjau. Net džiaugiausi, kad patekau būtent ten.

Daugiausia mokėmės klasikos: sanskrito ir hindi kalbų, Indijos istoriją ir tradicines filosofines mokyklas. Tuo metu šiuolaikinės Indijos studijų buvo dar nedaug, nes ir pirmieji dėstytojai – „klasikiniai“. Dabar prisijungia nauji kolegos, atsirado ir šiuolaikinių Azijos studijų kryptis.

Kaip pradėjote tyrinėti kiną? Klasikinės Azijos studijos – niekuo dėtos?

Kinas buvo mano didelis pomėgis nuo mokyklos laikų. Rašydavau į pogrindžio laikraščius – zinus. Rašiau apie Tarkovskį ir kitus klasikus. Visas intelektualusis kinas buvo peržiūrėtas. O Azijos studijos dar labiau domėtis kinu paskatino netiesiogiai.

Būdamas studentas vykau stažuotei į Indiją, Agrą, toliau mokintis hindi kalbos. Buvome įpratę, kad vienas geriausių būdų tobulinti užsienio kalbos įgūdžius – žiūrėti filmus originalo kalba. Pradėjau vaikščioti į kino teatrus. Jie Agroje buvo lokalūs, kadangi šis miestas – palyginti mažas, garsėja tik Tadž Mahalu.

Apie lokalius kino teatrus verta pridurti, kad, skirtingai nei daugiaekraniai multipleksai dižiuosiuose miestuose, jie išlaiko tradicinį kino žiūrėjimo būdą – reagavimą į ekraną, dalijimąsi emocijomis garsiai ir pan. Tokius kino teatrus lanko įvairių socialinių sluoksnių žmonės – iš dalies dėl to, kad bilietai čia tris ar keturis kartus pigesni nei moderniuose kino teatruose.

Kaip ir daugelis, turėjau įsitikinimą, kad Indijos kinas – lėkštas, nieko rimta. Bet mane užkabino vienas filmas ir žiūrovų reakcija. Siužetas – lyg ir neypatingas, tik pora scenų tarsi iškrito iš viso konteksto. Pavyzdžiui, Londone vaikai mokykloje užtraukia Indijos himną. Pamačiau, kaip žmonės staiga pakyla iš kėdžių, atsistoja ir pradeda kartu dainuoti. Kai kurie net apsiašarojo. Supratau, kad Indijoje kinas turi visai kitą paskirtį nei tik pramoginę ir yra daugiau nei pabėgimas nuo realybės. Todėl netrukus nuvykau į Delį ir įsigijau keletą akademinių knygų apie Indijos kiną. Jo studijų bumas prasidėjo kiek vėliau – po 2000-ųjų.

Iš jūsų paskaitų pamenu, kad skatinate studentus indų filmus šifruoti. Koks „kodas“ jums pačiam buvo staigmena?

Mums, augusiems visiškai kitokioje kinematografinėje aplinkoje, daug kas indų kine iš pradžių atrodo nesuprantama. Yra daug teorijų, bandančių paaiškinti šią specifinę estetiką. Galime vienoms versijoms pritarti, kitas – atmesti, bet reikia pripažinti, kad Indijos kinas yra tradicinių menų sintezė ir, prie viso, ten juntama šiuolaikinė pop kultūra. Scenografijai, masinėms šokio scenoms didelės įtakos padarė MTV.

Man įdomu, kad indų kine yra daug ideologinių antklodžių. Štai 6-ajame dešimtmetyje, jau atgavus nepriklausomybę, reikėjo gaivinti tautiškumą, patriotizmą. Tam buvo pasitelkiami tūkstantmečiai mitai ir jų personažų prototipai. Vienas svarbiausių – Ramajanos epas. Indų kino kūrėjai perkėlė Ramos žmonos Sitos įvaizdį gerosioms filmo veikėjoms: jos – atsidavusios, mylinčios, paklusnios moterys. Kaip priešingybė joms vaizduojamos suanglėjusios indės – šios yra vulgarios, rūko, geria. Galų gale, aišku, jos sulaukia bausmės. Vienas žymiausių tokių filmų – „Ponas apgavikas“ su Raj Kapooru.

Beje, jis buvo garsus ir Sovietų Sąjungoje. Viena priežasčių – kad ir sovietiniame kine panašiai buvo konstruojamos priešpriešos: kapitalistės iš supuvusių Vakarų – tai blogietės, o va, kaimietės, darbininkės – tos tyros, teisingos moterys. Indų kinas labai tiko prie socialistinių nuotaikų, ir mitinis klodas tapo universalus, interpretuojamas net plačiau.

Studijuojant Indijos kiną, atsiskleidžia ir, kad ten visiškai kitaip veikia pati kino industrija, distribucija, nes jai neišvengiamai įtakos daro vietinė kultūra, ekonominiai reiškiniai. Štai dabar akademinėje erdvėje daug dėmesio sulaukia lokalių filmų iš neturtingų Indijos valstijų studijos. Kuriami vietiniais dialektais, filmuojami rankinėmis kameromis šie filmai yra kaip mikroindustrijos, cirkuliuojančios tarp didžiųjų kino banginių – Bolivudo ir kitų. Taip pat daug didesnio dėmesio pritraukia anksčiau tarsi ignoruoti mažabiudžečiai, pačių įvairiausių žanrų filmai: siaubo, vesternai, koviniai. Indijos kino studijos nestovi vietoje, atsiranda dar daug netyrinėtų aspektų.

Smagu filmą „nurengti“ ir išnarstyti jį pasluoksniui, tačiau prisipažinkite – žiūrint kiną juk norisi panirti į tą įprastą, tiesiog jaučiančio žiūrovo būseną?

Tai man labai patinka ir yra įmanoma. Aš visiškai galiu įsijausti į filmą ir su juo susitapatinti. Gali būti, kad šis gebėjimas atsiranda iš profesinio nuovargio, kai norisi būtent pailsėti.

Mes, lietuviai, regis, viską apie Indiją žinome. O kokie jums atsiskleidė dalykai, kurie galėtų nustebinti net ir pilną įsivaizdavimų apie tą šalį žmogų?

Pastebėjau, kad kiekvieno iš mūsų žinojimas yra labai individualus. Man kiekviena kelionė į Indiją   – visiškai nauja, vis kažkoks naujas atradimas. Mes visi prieš keliaudami savo bagaže jau turime kažkokių išankstinių įsivaizdavimų apie tą šalį. Vieni jų atitinka pamatytą tikrovę, o kiti – ne. Tarkim, žmonės žino, kad Indijoje yra skurdo, ir ten nuvykę su juo susiduria. To skurdo ten – tikrai daug. Bet yra ir visai kitų dalykų. Tuo ir įdomus šio regiono pažinimas.

Kokia yra riba tarp savamokslio domėjimosi Rytų kultūromis ir akademinių studijų? Ar ji apskritai ji egzistuoja?

Ta riba tikrai yra. Savamokslis domėjimasis – puiku, tai nieko bloga, bet studijos suteikia tokių žinių, kurios leidžia kritiškai vertinti tam tikrus procesus. Pavyzdžiui, visi kalba apie Indijos žmonių pamaldumą, tačiau daug kas nė neatkreipia dėmesio į hinduizuotą nacionalizmą ir agresyvųjį religingumą – hindų ir musulmonų karus, taip pat politinius reiškinius, kurie keičia vietinių požiūrį į religiją.

Per Azijos studijas susipažįsti su kritine literatūra. Ji išmoko labiau tikrinti informaciją ir suteikia pagrindo tavo paties žinioms. Aš pats save dažnai pagaunu momente, kai noriu įsitikinti fakto tikrumu. Atrandu kokią įdomią mintį internete, tuomet pradedu ieškoti patikimesnių šaltinių, o jei jų nerandu, imu abejoti, ar taip yra iš tikrųjų, kaip parašyta. Akademinės studijos iš tikrųjų skatina tyrinėti. Jas laikau patikimesne reiškinių interpretacija.

Tačiau kaip nenuslysti į teorijų gilumą, kad jos nenustelbtų gyvo tikrovės pažinimo?

Įdomus klausimas. O kas yra tikrovė? Manau, žiūrint iš postmodernios tradicijos, humanitarinėse studijose tikrovių yra daug. Tos teorijos neįspaudžia tavęs į rėmus, o leidžia reflektuoti tai, ką matai aplink save. Ta pati realybė gali būti skirtingai suprantama skirtingų grupių, žiūrint, iš kurios pusės ji ateina, kas ją kuria. Tai kultūros studijų reikalas.

Pavyzdžiui, kas toji moterų tikrovė Indijoje, žvelgiant iš feministinės perspektyvos: kai moteris vis dar sėdi namuose ir daro valgyti – o tokių vis dar yra daug, ar kai ji dirba ir yra mažiau priklausoma? Su pastarąja labiau sutiktų didelių miestų gyventojos.

Kai internete yra tokia daugybė informacijos, ar įmanoma kultūrą pažinti nuotoliniu būdu, iš fotelio?

Įmanoma. Ir mūsų studentai ilgą laiką šalį mėgina pažinti nuotoliniu būdu. Kai kurie į regioną studijuoti išvyksta tik neilgam ir ne pirmais studijų metais. Ne visi tokią galimybę ir turi. Bet, žinoma, tiesioginis pažinimas yra žymiai autentiškesnis. Tu gali žiūrėti kokios nors religinės šventės įrašą, ją analizuoti, identifikuoti, vis dėlto visai kas kita, kai gali ir kvapus užuosti, ir pakalbinti žmones.

Kiek Azijos studijos turi įtakos mūsų šalies politikai, nepaisant to, kad Lietuva niekada nebuvo kolonijinė šalis?

Manau, kad bendradarbiaujant valstybėms neišvengiamai reikia tų šalių žinovų. Reikalingi ne tik kultūrinės psichologijos, etiketo, bet ir kalbos specialistai. Kai atvyksta į Lietuvą užsienio delegacijos iš Azijos, su jomis dirba Vilniaus universiteto Orientalistikos centro studijas baigę vertėjai, kurie gali su svečiais tiesiogiai komunikuoti. Tai labai svarbu tarptautiniams ryšiams. Tam tikros kultūros išmanymas leidžia ir geriau pažinti regiono ekonomikos reiškinius. Tai svarbu sudarant sandorius, vystant ekonominius santykius.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ