Edukacija
„Stopfake.org“ kūrėja ukrainietė Tatjana Matychak: „Už darbą negauname pinigų, bet esame absoliučiai laisvi“
- 2014-12-09
Jums gaila Ukrainoje žuvusios mažos mergaitės, kurią nužudė ukrainiečių „fašistai“? Prieš liedamas ašaras, pasitikrinkite, ar jus sujaudinęs kadras nėra fotografuotas Sirijoje. Baisitės, kaip Ukrainos kariuomenė bombarduoja Semenovkos kaimą netoli Sloviansko? O iš kur žinote, kad tie vaizdai nėra filmuoti per 2004 –ųjų karą Irake?
Taip klastoti informaciją šiais interneto laikais atrodo absurdiška. Tačiau rusų propagandistai žino, kad žmonės emocijas veikiančiomis žiniomis linkę tikėti, o ne jas tikrinti. Tai suvokia ir ukrainietėTatjana Matychak, kurianti interneto portalą „Stopfake.org“. Kartu su kolegomis ji ieško Rusijos žiniasklaidos siužetų, kuriuose iškreipiama informaciją apie jos šalį. Tada juos nuodugniai analizuoja, parodydama, kodėl emociškai paveikūs pasakojimai negali būti tiesa. Puslapyje galima rasti ir svarbios informacijos apie Ukrainą vertimus į anglų kalbą. Visa komanda darbuotojasi be atlyginimų, tačiau juos įkvepia žinojimas, kad yra absoliučiai laisvi.
Jau net dalis Rusijos visuomenės neabejoja, kad jų šalies žiniasklaida falsifikuoja informaciją - pateikia nuotraukas ar informaciją per TV apie niekada nebuvusius įvykius. Ar neužtenka informaciją tiesiog pakreipti į palankią pusę?
Man atrodė, kad meluoti kvaila, kai internete galima lengvai patikrinti gautą informaciją. Pavyzdžiu, nesunku rasti, kad Pietryčių Ukrainoje neva nužudytos mergaitės nuotrauka yra iš tikrųjų Sirijoje žuvusios mergaitės nuotrauka. Arba tai, kad 2004-ųjų karo Irake vaizdai pateikiami kaip dabar vykstantys įvykiai Slovianske.
Tačiau informaciją tikrina ne visi. Keblumas tas, kad propagandiniuose pranešimuose neteisinga informacija supinama su teisinga. Iš pradžių pateikiami faktai. Pavyzdžiui, teigiama, kad dauguma Donbaso gyventojų kalba rusiškai – tai visiškai teisinga. Tada pateikiama neteisinga informacija, kuria mes linkę tikėti – rusakalbius mes dažnai tapatiname su rusais. Be to, rusams patinka tikėti, kad rusakalbiai Donbaso gyventojai yra rusai, nors taip nėra. Ten gyvena daugiau kaip šimto tautybių žmonės, tarp jų – ukrainiečiai, armėnai, serbai, rumunai. Galiausiai pateikiamas visiškas melas, kad rusakalbiai Donbaso gyventojai yra persekiojami Ukrainos valdžios. Jei dvi dalys pateikiamos informacijos žmogų įtikino, jis negalvodamas prarys ir trečią.
Skaitydama V. Putino metinį pranešimą pati nustebau, suvokusi, kad jo postringavimai apie taiką mane įtikina. Kai kalba kaip Vakarų politikas, atrodo, kad jis negali meluoti. Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl mane taip veikė jo kalba?
Kai vakar klausiausi tos kalbos, jaučiausi labai panašiai kaip jūs. Jausmas, jog tikite tuo, kas sakoma, net jei logiškai galite suvokti, kad kažkur slypi melas, yra ženklas, kad jumis manipuliuoja.
Kalbėti kaip Vakarų politikui V. Putinui nėra nauja – jis ir anksčiau naudodavo šią strategiją.
Be to, propaganda Rusijoje turi seną istoriją. V. Putinas įvaldė efektyviausius caro laikų ir KGB informacijos skleidimo metodus.
Kurios dabartinės Rusijos propagandos strategijos ateina net iš caro laikų, o kurios – daugiau susijusios su KGB metodais?
Ar pastebite, kiek daug visur V. Putino portretų ir kaip dažnai jis rodomas per televiziją? Jau 1905 metais Nikolajaus II patarėjai formavo caro įvaizdį pasitelkdami portretus, fotografijas, pamfletus ir surežisuotus įvykius.
Pirmojo pasaulinio karo metais propagandistai kūrė įspūdį, kad caras visiškai kontroliuoja situaciją, nors Rusijos kariuomenės veiksmai buvo apgailėtini. Galite tai palyginti su situacija Donbase, kur jau žuvo tūkstančiai Rusijos karių, o V. Putinas vis dar aiškina, kad nieko nevyksta.
Iš KGB laikų perimtas propagandos skleidimas per kino ir televizijos filmus. Per TV ir kino teatruose rodomos muilo operos apie šauniuosius Rusijos kariškius ir pareigūnus, netgi rengiami filmų konkursai. Čia galima priminti, kad Sovietų sąjungos Komunistų partijos CK generalinis sekretorius Jurijus Andropovas taip pat buvo įsteigęs konkursą geriausiems literatūros kūriniams ir filmams apie KGB. Prizai paprastai atitekdavo autoriams, sukūrusiems siužetus, kaip KGB herojai sutramdo Vakarų šnipus.
Rusijos propaganda tokia efektyvi yra būtent dėl jai skiriamų milžiniškų pinigų – ir šalies viduje, ir užsienyje. Ar žinote, kad vien Rusijos biudžeto išmokos RT (PT) kanalui siekia daugiau kaip 340 mln, JAV dolerių? Manoma, kad Rusija išleidžia milijardus dolerių, kurdama sau palankų įvaizdį pasaulyje. Ji taip pat remia įvairius Europos tyrimų institutus ir politines partijas įvairiose šalyse.
Ar pateikiama informacija veikia pasąmoniniu lygiu?
Galėčiau tik taip spėti, nors nesu psichologė ir negaliu apie tai kalbėti užtikrintai. Štai „Business Insider“ žurnalistas Vitalijus Kacenelsonas septynias dienas žiūrėjo rusiškas televizijas ir skaitė „Pravda“. Jis pastebėjo, kad keičiasi jo mąstymas ir padarė išvadą, kad Rusijos propaganda veikia išskirtinai dešiniąją (emocingąją) smegenų pusę, kuri pergali kairiąją (loginę) smegenų pusę – taip tarsi „išjungdama“ logikos filtrus.
V. Kacenelsonas pateikia pavyzdį – sufalsifikuotą Rusijos televizijos siužetą iš Rytų Ukrainos: rodoma mokykla, kurią neva subombardavo Ukrainos armija. Be abejo, kiekvienam žmogui skauda širdį, kai mato tas baisybes. Tik kur įrodymai, kad tai – Ukrainos armijos darbas? Gal kaip tik vadinamieji „sukilėliai“ bombardavo tas mokyklas? Rusijos televizijos nepateikia faktų, kurie patvirtintų jų versiją. Jos tiesiog apeliuoja į jūsų emocijas, kol pamiršti paklausti – o kur įrodymai?
Ar gali taip nutikti, kad bežiūrėdama Rusijos propagandinius siužetus, nejučia imsiu priešiškai žvelgti į Ukrainą?
Jei esate žurnalistė ir turite įprotį tikrinti visą gaunamą informaciją, jūs niekada nepatikėsite jokia propaganda. Jūs visada ieškosite kitos nuomonės ir lyginsite informaciją iš įvairių šaltinių.
Nors... Negaliu būti visiškai tikra, kad propaganda jūsų nepaveiks. Juk Rusijos propaganda nėra tik dezinformacija apie Ukrainą, taip pat pateikiama daugybė „faktų“ ir manipuliacijų apie kitas valstybes.
Pavyzdžiui, JAV transliuojamas RT kanalas vaikosi visų negatyvių faktų apie Jungtines Valstijas ir parodo juos iki smulkiausių detalių. Kai žiūri jų pranešimus, atrodo, kad visiškai nėra jokių gerų naujienų.
Daug pastangų dedama, kad amerikiečiai išgirstų apie skalūnų dujų gavybos žalą. Nesu ekologė ir nežinau, ar skalūnų dujų gavyba kenkia aplinkai, ar ne. Man tik akivaizdu, kad Rusijos valdžia vykdo didžiulę kampaniją prieš skalūnų dujas, kad išlaikytų Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų.
Jautrumu ekologinėms problemoms tikrai manipuliuojama. Lietuvoje sutikau nemažai žmonių, kurie patikėjo mano papasakota istorija, kad JAV galima patekti į kalėjimą dėl to, kad savo darže augini morkas – esą, auginti daržoves galima tik specialiuose ūkiuose. Ar galima teigti, kad ši istorija yra irgi rusų propaganda?
Nesu tikra, bet gali taip būti, nes skamba tikrai keistai. „Google“ galima rasti pasakojimą apie amerikietę moterį, kuri pasisodino daržovių prie namo, o kaimynams pasirodė, kad tai gadina gyvenvietės vaizdą ir jie ją apskundė pareigūnams. Moteriai buvo pranešta, kad matomoje erdvėje visi gyventojai turėtų auginti veją ar gėles. Panašu, kad jai tereikėjo pasodinti daržoves už namo, kur niekas jų nematytų – jokios problemos nebūtų buvę.
Daugelis lietuvių taip pat nerimauja dėl privalomų vaikams skiepų. Internetu sklinda pasakojimai apie skiepų žalą, daugelis nuorodų yra į rusiškus šaltinius. Ar gali būti, kad šios bauginančios istorijos yra sukurtos rusų propagandistų?
Tas pats vyksta ir Ukrainoje. Tai prasidėjo prieš pora metų, kai kelios Rusijos televizijos parodė reportažus apie pavojus, kurie kyla skiepijant vaikus ir moteris vakcinomis, kurios pagamintos JAV ar Europos Sąjungoje. Domėjausi šia tema ir klausiau specialistų nuomonės – jie užtikrino, kad tai yra visiškas melas. Mes galime manyti, kad šios žinios tėra rusiška propaganda.
Kaip patikrinti, ar tokia informacija yra propaganda?
Mėginkite atrasti tą patį pranešimą žiniasklaidos priemonėse, kuriomis galite pasitikėti. Paieškokite „google“, kas yra tie „ekspertai“, kurie pasisako reportažuose. Gali būti, jog jie visai nėra kompetentingi apie tai kalbėti. Labai atidžiai stebėkite, ką sako liudininkai – ar jie tikrai patvirtina žurnalisto dėstomą versiją, ar tiesiog kalba apie bendrus dalykus? Gali būti, jog žiniasklaida tiesiog panaudojo pokalbius savo pačių interesams.
Skaičiau „Stopfake“ straipsnį, kuriame raginama nepasitikėti Rusijos žurnalistais, nes gali būti, jog duotas interviu bus panaudotas visai kitam tikslui. Ar yra daug pavyzdžių, kaip Rusijos žiniasklaida pateikia pašnekovo žodžius kitame kontekste ir taip visiškai iškreipia mintį?
Tokių atejų nemažai. Štai viena iš propagandinių istorijų – antraštė teigia, kad P. Porošenko pareiškė, jog Donbaso vaikai sėdės rūsiuose. Iš tiesų savo kalboje P. Porošenko visai nesakė, kad Donbaso gyventojai patirs spaudimą iš Ukrainos valdžios. Jis kaip tik tvirtino, kad dėl prorusiškų sukilėlių veiksmų vietiniai gyventojai negauna pensijų ir turi slėptis rūsiuose.
Antra, P. Porošenko kalba ne apie tai, kas bus, bet apie tai, kas vyksta Donbase dabar. „Pirmasis Kanalas“prezidento žodžius net tik ištraukė iš konteksto, bet ir sukūrė klaidingą įspūdį, tarsi prezidentas sakytų, jog Donbaso gyventojai ateityje negaus pensijų.
Populiarus pramanas ir apie tai, kad ukrainiečių kariuomenėje žudomi kariai, atsisakę kovoti rytų Ukrainoje. Kaip atsirado ši istorija?
Šis melas tikrai populiarus. Jis plinta internetu ir niekas nemėgina surasti viso interviu, pagal kurį padarytas reportažas. Interviu galite aiškiai girdėti, kad Ukrainos kariuomenėje tikrai neketinama žudyti savo žmonių. Kariai kalbėjo apie teroristus, o ne apie savo bendražygius.
Kaip jūs elgiatės, jei kas nors tvirtina, kad Ukraina yra korumpuota, betvarkė ir žiauri šalis? Ar sutiktumėte su kai kuriais faktais? Ar stengtumėtės pateikti pozityvią informaciją? Ar tiesiog nustotumėte kalbėti su žmonėmis, kurie taip kalba apie jūsų šalį?
Sutinku, kad Ukraina turi daugybę problemų. Korupcija, skurdas, nevilties apimtos motinos, kurių vaikai kovoja Donbase, nesąžiningi generolai fronte – deja, visa tai yra tikrovė. Ir žiaurių žmonių yra – kaip bet kurioje kitoje šalyje.
Mes esame pasirengę diskutuoti apie problemas, tačiau remdamiesi ne melu, o faktais. O jei kas nors agresyviai bandytų įrodyti savo tiesą, tikrai negaiščiau laiko įtikinėjimams. Gyvename demokratinėje visuomenėje, kur užtikrinama minties laisvė. Negaliu kito priversti galvoti kitaip, negu jis galvoja.
Papasakokite apie save – iš kur esate kilusi, kokiais darbais užsiėmėte anksčiau? Kas paskatino jus prisijungti prie „Stopfake“ komandos?
Esu ukrainietė. Dabar gyvenu Kijeve, bet gimiau Luhanske ir pragyvenau ten beveik pusę savo gyvenimo. 2006-aisiais baigiau Žurnalistikos mokyklą ir pradėjau dirbti kaip ekonomikos žurnalistė (Esu baigusi ne tik žurnalistikos, bet ir finansų studijas).
Šį pavasarį išvydau daugybę melo per Rusijos televiziją ir nebegalėjau ramiai nusėdėti vietoje. Todėl nusprendžiau prisijungti prie kolegų, kuriančių projektą, kuris kovoja su žiniasklaidos melu ir propaganda. „Stopfake“ buvo įkurtas kovo 2 -ąją, tuoj po Krymo aneksijos.
Mūsų komandoje visi yra ukrainiečiai, nors ne visi gyvena Ukrainoje. Visi dirbame kaip savanoriai.
Ar tai reiškia, kad dirbate, negaudami atlyginimo? Kokiais pinigais yra finansuojamas šis projektas?
Projektą finansuoja daugybė žmonių. Kartais mūsų skaitytojai aukoja mums pinigus – jiems tereikia paspausti mygtuką „Donate“ viršutiniame dešiniajame puslapio kampe. Suma varijuoja nuo šimto iki kelių šimtų JAV dolerių per mėnesį. Už šiuos pinigus mes užmokame programuotojams ir už kitas smulkias išlaidas. Pavasarį, kai puslapis buvo ką tik sukurtas, gaudavome daugiau pinigų – net apie 1000-2000 dolerių per mėnesį. Tada išgalėjome išsimokėti ir atlyginimus – nevadinčiau to alga, tai buvo tiesiog pagalba, suteikianti įkvėpimo. Nuo rugsėjo dirbame visiškai kaip savanoriai, negaudami jokių pinigų. Tačiau nepriklausome jokiai politinei, finansinei ar kitai organizacijai. Mes – absoliučiai laisvi.
Kalbino Ginta Gaivenytė
„Stopfake.org“ kūrėja ukrainietė Tetiana Matychak: „Už darbą negauname pinigų, bet esame absoliučiai laisvi“
Jums gaila Ukrainoje žuvusios mažos mergaitės, kurią nužudė ukrainiečių „fašistai“? Prieš liedamas ašaras, pasitikrinkite, ar jus sujaudinęs kadras nėra fotografuotas Sirijoje. Baisitės, kaip Ukrainos kariuomenė bombarduoja Semenovkos kaimą netoli Sloviansko? O iš kur žinote, kad tie vaizdai nėra filmuoti per 2004 –ųjų karą Irake?
Taip klastoti informaciją šiais interneto laikais atrodo absurdiška. Tačiau rusų propagandistai žino, kad žmonės emocijas veikiančiomis žiniomis linkę tikėti, o ne jas tikrinti. Tai suvokia ir ukrainietė
Tetjana Matychak, kurianti interneto portalą „Stopfake.org“. Kartu su kolegomis ji ieško Rusijos žiniasklaidos siužetų, kuriuose iškreipiama informaciją apie jos šalį. Tada juos nuodugniai analizuoja, parodydama, kodėl emociškai paveikūs pasakojimai negali būti tiesa. Puslapyje galima rasti ir svarbios informacijos apie Ukrainą vertimus į anglų kalbą. Visa komanda darbuotojasi be atlyginimų, tačiau juos įkvepia žinojimas, kad yra absoliučiai laisvi.
http://www.stopfake.org/en/video-of-iraq-in-2004-is-presented-as-that-of-real-events-in-sloviansk/
Jau net dalis Rusijos visuomenės neabejoja, kad jų šalies žiniasklaida falsifikuoja informaciją - pateikia nuotraukas ar informaciją per TV apie niekada nebuvusius įvykius. Ar neužtenka informaciją tiesiog pakreipti į palankią pusę?
Man atrodė, kad meluoti kvaila, kai internete galima lengvai patikrinti gautą informaciją. Pavyzdžiu, nesunku rasti, kad Pietryčių Ukrainoje neva nužudytos mergaitės nuotrauka yra iš tikrųjų Sirijoje žuvusios mergaitės nuotrauka. Arba tai, kad 2004-ųjų karo Irake vaizdai pateikiami kaip dabar vykstantys įvykiai Slovianske.
Tačiau informaciją tikrina ne visi. Keblumas tas, kad propagandiniuose pranešimuose neteisinga informacija supinama su teisinga. Iš pradžių pateikiami faktai. Pavyzdžiui, teigiama, kad dauguma Donbaso gyventojų kalba rusiškai – tai visiškai teisinga. Tada pateikiama neteisinga informacija, kuria mes linkę tikėti – rusakalbius mes dažnai tapatiname su rusais. Be to, rusams patinka tikėti, kad rusakalbiai Donbaso gyventojai yra rusai, nors taip nėra. Ten gyvena daugiau kaip šimto tautybių žmonės, tarp jų – ukrainiečiai, armėnai, serbai, rumunai. Galiausiai pateikiamas visiškas melas, kad rusakalbiai Donbaso gyventojai yra persekiojami Ukrainos valdžios. Jei dvi dalys pateikiamos informacijos žmogų įtikino, jis negalvodamas prarys ir trečią.
Skaitydama V. Putino metinį pranešimą pati nustebau, suvokusi, kad jo postringavimai apie taiką mane įtikina. Kai kalba kaip Vakarų politikas, atrodo, kad jis negali meluoti. Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl mane taip veikė jo kalba?
Kai vakar klausiausi tos kalbos, jaučiausi labai panašiai kaip jūs. Jausmas, jog tikite tuo, kas sakoma, net jei logiškai galite suvokti, kad kažkur slypi melas, yra ženklas, kad jumis manipuliuoja.
Kalbėti kaip Vakarų politikui V. Putinui nėra nauja – jis ir anksčiau naudodavo šią strategiją.
Be to, propaganda Rusijoje turi seną istoriją. V. Putinas įvaldė efektyviausius caro laikų ir KGB informacijos skleidimo metodus.
Kurios dabartinės Rusijos propagandos strategijos ateina net iš caro laikų, o kurios – daugiau susijusios su KGB metodais?
Ar pastebite, kiek daug visur V. Putino portretų ir kaip dažnai jis rodomas per televiziją? Jau 1905 metais Nikolajaus II patarėjai formavo caro įvaizdį pasitelkdami portretus, fotografijas, pamfletus ir surežisuotus įvykius.
Pirmojo pasaulinio karo metais propagandistai kūrė įspūdį, kad caras visiškai kontroliuoja situaciją, nors Rusijos kariuomenės veiksmai buvo apgailėtini. Galite tai palyginti su situacija Donbase, kur jau žuvo tūkstančiai Rusijos karių, o V. Putinas vis dar aiškina, kad nieko nevyksta.
Iš KGB laikų perimtas propagandos skleidimas per kino ir televizijos filmus. Per TV ir kino teatruose rodomos muilo operos apie šauniuosius Rusijos kariškius ir pareigūnus, netgi rengiami filmų konkursai. Čia galima priminti, kad Sovietų sąjungos Komunistų partijos CK generalinis sekretorius Jurijus Andropovas taip pat buvo įsteigęs konkursą geriausiems literatūros kūriniams ir filmams apie KGB. Prizai paprastai atitekdavo autoriams, sukūrusiems siužetus, kaip KGB herojai sutramdo Vakarų šnipus.
Rusijos propaganda tokia efektyvi yra būtent dėl jai skiriamų milžiniškų pinigų – ir šalies viduje, ir užsienyje. Ar žinote, kad vien Rusijos biudžeto išmokos RT (PT) kanalui siekia daugiau kaip 340 mln, JAV dolerių? Manoma, kad Rusija išleidžia milijardus dolerių, kurdama sau palankų įvaizdį pasaulyje. Ji taip pat remia įvairius Europos tyrimų institutus ir politines partijas įvairiose šalyse.
Ar pateikiama informacija veikia pasąmoniniu lygiu?
Galėčiau tik taip spėti, nors nesu psichologė ir negaliu apie tai kalbėti užtikrintai. Štai „Business Insider“ žurnalistas Vitalijus Kacenelsonas septynias dienas žiūrėjo rusiškas televizijas ir skaitė „Pravda“. Jis pastebėjo, kad keičiasi jo mąstymas ir padarė išvadą, kad Rusijos propaganda veikia išskirtinai dešiniąją (emocingąją) smegenų pusę, kuri pergali kairiąją (loginę) smegenų pusę – taip tarsi „išjungdami“ logikos filtrus.
V. Kacenelsonas pateikia pavyzdį – sufalsifikuotą Rusijos televizijos siužetą iš Rytų Ukrainos – rodoma mokykla, kurią neva subombardavo Ukrainos armija. Be abejo, kiekvienam žmogui skauda širdį, kai mato tas baisybes. Tik kur įrodymai, kad tai – Ukrainos armijos darbas? Gal kaip tik vadinamieji „sukilėliai“ bombardavo tas mokyklas? Rusijos televizijos nepateikia faktų, kurie patvirtintų jų versiją. Jos tiesiog apeliuoja į jūsų emocijas, kol pamiršti paklausti – o kur įrodymai?
http://www.businessinsider.com/russias-showdown-with-west-will-worsen-2014-11
Ar gali taip nutikti, kad bežiūrėdama Rusijos propagandinius siužetus, nejučia imsiu priešiškai žvelgti į Ukrainą?
Jei esate žurnalistė ir turite įprotį tikrinti visą gaunamą informaciją, jūs niekada nepatikėsite jokia propaganda. Jūs visada ieškosite kitos nuomonės ir lyginsite informaciją iš įvairių šaltinių.
Nors... Negaliu būti visiškai tikra, kad propaganda jūsų nepaveiks. Juk Rusijos propaganda nėra tik dezinformacija apie Ukrainą, taip pat pateikiama daugybė „faktų“ ir manipuliacijų apie kitas valstybes.
Pavyzdžiui, JAV transliuojamas RT kanalas vaikosi visų negatyvių faktų apie Jungtines Valstijas ir parodo juos iki smulkiausių detalių. Kai žiūri jų pranešimus, atrodo, kad visiškai nėra jokių gerų naujienų.
Daug pastangų dedama, kad amerikiečiai išgirstų apie skalūnų dujų gavybos žalą. Nesu ekologė ir nežinau, ar skalūnų dujų gavyba kenkia aplinkai, ar ne. Man tik akivaizdu, kad Rusijos valdžia vykdo didžiulę kampaniją prieš skalūnų dujas, kad išlaikytų Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų.
Jautrumu ekologinėms problemoms tikrai manipuliuojama. Lietuvoje sutikau nemažai žmonių, kurie patikėjo mano papasakota istorija, kad JAV galima patekti į kalėjimą dėl to, kad savo darže augini morkas – esą, auginti daržoves galima tik specialiuose ūkiuose. Ar galima teigti, kad ši istorija yra irgi rusų propaganda?
Nesu tikra, bet gali taip būti, nes skamba tikrai keistai. „Google“ galima rasti pasakojimą apie amerikietę moterį, kuri pasisodino daržovių prie namo, o kaimynams pasirodė, kad tai gadina gyvenvietės vaizdą ir jie ją apskundė pareigūnams. Moteriai buvo pranešta, kad matomoje erdvėje visi gyventojai turėtų auginti veją ar gėles. Panašu, kad jai tereikėjo pasodinti daržoves už namo, kur niekas jų nematytų – jokios problemos nebūtų buvę.
Daugelis lietuvių taip pat nerimauja dėl privalomų vaikams skiepų. Internetu sklinda pasakojimai apie skiepų žalą, daugelis nuorodų yra į rusiškus šaltinius. Ar gali būti, kad šios bauginančios istorijos yra sukurtos rusų propagandistų?
Tas pats vyksta ir Ukrainoje. Tai prasidėjo prieš pora metų, kai kelios Rusijos televizijos parodė reportažus apie pavojus, kurie kyla skiepijant vaikus ir moteris vakcinomis, kurios pagamintos JAV ar Europos Sąjungoje. Domėjausi šia tema ir klausiau specialistų nuomonės – jie užtikrino, kad tai yra visiškas melas. Mes galime manyti, kad šios žinios tėra rusiška propaganda.
Kaip patikrinti, ar tokia informacija yra propaganda?
Mėginkite atrasti tą patį pranešimą žiniasklaidos priemonėse, kuriomis galite pasitikėti. Paieškokite „google“, kas yra tie „ekspertai“, kurie pasisako reportažuose. Gali būti, jog jie visai nėra kompetentingi apie tai kalbėti. Labai atidžiai stebėkite, ką sako liudininkai – ar jie tikrai patvirtina žurnalisto dėstomą versiją, ar tiesiog kalba apie bendrus dalykus? Gali būti, jog žiniasklaida tiesiog panaudojo pokalbius savo pačių interesams.
Skaičiau „Stopfake“ straipsnį, kuriame raginama nepasitikėti Rusijos žurnalistais, nes gali būti, jog duotas interviu bus panaudotas visai kitam tikslui. Ar yra daug pavyzdžių, kaip Rusijos žiniasklaida pateikia pašnekovo žodžius kitame kontekste ir taip visiškai iškreipia mintį?
Tokių atejų nemažai. Štai viena iš propagandinių istorijų – antraštė teigia, kad P. Porošenko pareiškė, jog Donbaso vaikai sėdės rūsiuose. Iš tiesų savo kalboje P. Porošenko visai nesakė, kad Donbaso gyventojai patirs spaudimą iš Ukrainos valdžios. Jis kaip tik tvirtino, kad dėl prorusiškų sukilėlių veiksmų vietiniai gyventojai negauna pensijų ir turi slėptis rūsiuose.
Antra, P. Porošenko kalba ne apie tai, kas bus, bet apie tai, kas vyksta Donbase dabar. „Pirmasis Kanalas“prezidento žodžius net tik ištraukė iš konteksto, bet ir sukūrė klaidingą įspūdį, tarsi prezidentas sakytų, jog Donbaso gyventojai ateityje negaus pensijų.
Populiarus pramanas ir apie tai, kad ukrainiečių kariuomenėje žudomi kariai, atsisakę kovoti rytų Ukrainoje. Kai atsirado ši istorija?
Šis melas tikrai populiarus. Jis plinta internetu ir niekas nemėgina surasti viso interviu, pagal kurį padarytas reportažas. Interviu galite aiškiai girdėti, kad Ukrainos kariuomenėje tikrai neketinama žudyti savo žmonių. Kariai kalbėjo apie teroristus, o ne apie savo bendražygius.
Kaip jūs elgiatės, jei kas nors tvirtina, kad Ukraina yra korumpuota, betvarkė ir žiauri šalis? Ar sutiktumėte su kai kuriais faktais? Ar stengtumėtės pateikti pozityvią informaciją? Ar tiesiog nustotumėte kalbėti su žmonėmis, kurie taip kalba apie jūsų šalį?
Sutinku, kad Ukraina turi daugybę problemų. Korupcija, skurdas, nevilties apimtos motinos, kurių vaikai kovoja Donbase, nesąžiningi generolai fronte – deja, visa tai yra tikrovė. Ir žiaurių žmonių yra – kaip bet kurioje kitoje šalyje.
Mes esame pasirengę diskutuoti apie problemas, tačiau remdamiesi ne melu, o faktais. O jei kas nors agresyviai bandytų įrodyti savo tiesą, tikrai negaiščiau laiko įtikinėjimams. Gyvename demokratinėje visuomenėje, kur užtikrinama minties laisvė. Negaliu kito priversti galvoti kitaip, negu jis galvoja.
Papasakokite apie save – iš kur esate kilusi, kokiais darbais užsiėmėte anksčiau? Kas paskatino jus prisijungti prie „Stopfake“ komandos?
Esu ukrainietė. Dabar gyvenu Kijeve, bet gimiau Luhanske ir pragyvenau ten beveik pusę savo gyvenimo. 2006-aisiais baigiau Žurnalistikos mokyklą ir pradėjau dirbti kaip ekonomikos žurnalistė (Esu baigusi ne tik žurnalistikos, bet ir finansų studijas).
Šį pavasarį išvydau daugybę melo per Rusijos televiziją ir nebegalėjau ramiai nusėdėti vietoje. Todėl nusprendžiau prisijungti prie kolegų, kuriančių projektą, kuris kovoja su žiniasklaidos melu ir propaganda. „Stopfake“ buvo įkurtas kovo 2 -ąją, tuoj po Krymo aneksijos.
Mūsų komandoje visi yra ukrainiečiai, nors ne visi gyvena Ukrainoje. Visi dirbame kaip savanoriai.
Ar tai reiškia, kad dirbate, negaudami atlyginimo? Kokiais pinigais yra finansuojamas šis projektas?
Projektą finansuoja daugybė žmonių. Kartais mūsų skaitytojai aukoja mums pinigus – jiems tereikia paspausti mygtuką „Donate“ viršutiniame dešiniajame puslapio kampe. Suma varijuoja nuo šimto iki kelių šimtų JAV dolerių per mėnesį. Už šiuos pinigus mes užmokame programuotojams ir už kitas smulkias išlaidas. Pavasarį, kai puslapis buvo ką tik sukurtas, gaudavome daugiau pinigų – net apie 1000-2000 dolerių per mėnesį. Tada išgalėjome išsimokėti ir atlyginimus – nevadinčiau to alga, tai buvo tiesiog pagalba, suteikianti įkvėpimo. Nuo rugsėjo dirbame visiškai kaip savanoriai, negaudami jokių pinigų. Tačiau nepriklausome jokiai politinei, finansinei ar kitai organizacijai. Mes – absoliučiai laisvi.
Kalbino Ginta Gaivenytė
