Šiluvoje gyvenantis elektrikas Valdas Mikolaitis paprasčiausiu mėgėjišku fotoaparatu filmavo ir fotografavo laukines bites, sukūrė apie jas filmą „Pavienės bitės“ ir laimėjo Petro Abukevičiaus premiją. Noras atskleisti iki tol mažai žinomą vienišių vabzdžių gyvenimą paskatino mėgėją gilintis į kino kūrimo subtilybes.

Stebina bičių protas

Pavienės bitės protu pranoksta vabzdį ir žmogų. Tokią išvadą padarė Valdas Mikolaitis, trejus metus stebėjęs, filmavęs ir aprašinėjęs laukines bites. Kiekviena su pavienėmis bitėmis praleista diena tapdavo naujų atradimų pasauliu. „Vaiką išmoko tėvai. O iš ko gyventi išmoksta bitės? – stebisi filmo kūrėjas. – Juk bitės padeda kiaušinėlius ir žūsta."

Valdui pavyko užfiksuoti, kaip bitė parsineša lapų, paskui sakų. Sakais suklijuoja lapus, iš jų suformuoja tuneliukus, į kuriuos vėliau neš medų. Naminėms bitėms paprasčiau – jos medų neša į paruoštus korius. O laukinės pačios turi pasiruošti sandėlius nektarui.

Naminės bitės gyvena bendruomenėmis, dirba komandoje. Joms vadovauja bitė motinėlė. O pavienės bitės viską „sugalvoti“ ir viskuo apsirūpinti turi pačios. Galbūt todėl skiriasi ir jų būdas. Laukinės bitės – greitesnės, atsargesnės.

V. Mikolaitis stebėjo ir filmavo trijų rūšių pavienes bites – gauruotakoję, šilkinę vilnabitę ir beržinę lapakirpę. Atrodo, šiek tiek žinių buvo sukaupęs, tačiau gamta pateikė staigmenų bei galvosūkių. „Matau, ką filmuoju, o grįžęs namo dar keletą kartų medžiagą peržiūriu ir pačiam sunku patikėti. Pasirodo, žmonija nieko naujo neišrado, o tik nukopijavo tai, ką jau buvo sukūrusi pati gamta, pavyzdžiui, kad ir tunelių sistemą.“

Todėl, jo nuomone, nereikėtų ignoruoti to, kas knibžda mums po kojomis arba praskrenda virš galvų. Vabzdžių pasaulis gali parodyti tai, ko ieškome dairydamiesi po svetimus kraštus.

Laukinės bitės buvo tikras atradimas. Juolab, kad apie jas ir informacijos knygose apie gamtą ir interneto platybėse – šykštu.

Tikriausiai, Lietuvoje yra žmonių, išmanančių apie pavienių bičių gyvenimą, bet ta informacija nepatenka į viešas erdves. Mokslinėje literatūroje apie bites pateikiami sausi faktai, o apie patį jų gyvenimą galima rasti tik informacijos nuotrupų. Dokumentiniu filmu šiluviškis siekė pateikti kuo daugiau žinių apie pavienes bites ir sudominti žiūrovą.

Nepramintu taku

Studijuoti bičių gyvenimą elektriku vienoje įmonėje dirbantis V. Mikolaitis pradėjo įsigijęs mažytį mėgėjišką „Canon“ fotoaparatą. Išvaikščiojo visas Šiluvos apylinkes, išlandžiojo miškelius, išbraidė pievas.

 

Laukinės bitė gauratakojė ir vilnabitė  tapo filmo „Pavienės bitės“  herojėmis

Kamera įamžinti laukinių bičių gyvenimą nėra paprasta. Kartais teko valandų valandas laukti, kol į savo urvelį sugrįš kroviniu nešina vienišė. Džiaugdavosi, jei per dieną bent ką pavykdavo nufilmuoti iš laukinių atsiskyrėlių, dar vadinamų pavienėmis bitėmis, gyvenimo.

Gamtoje gyvena tūkstančiai skirtingų rūšių pavienių bičių. Vienų jų gausu, kitos jau įrašytos į Raudonąją knygą. Apie stambiuosius žinduolius ir paukščius sukurta daug filmų. Eidamas pramintu keliu nelabai ką naujo atrasi. Taip savo dėmesį vabzdžiams aiškina V. Mikolaitis.

Kurdamas filmą, Valdas nesikonsultavo su gamtininkais. „Aš – paprastas žmogelis. Mokslininkai nebūtų su manimi kalbėję." Be to, perskaityta ar išgirsta informacija nublanksta, kai palygini ją su savo akimis pamatytu bičių gyvenimu.

Laukinukes prisiviliojo į kiemą

„Šiandien mačiau, kaip laukinė bitė nuvijo nuo žiedo kamanę, – pasakoja Valdas Mikolaitis. – Kamanės – pačios drąsiausios ir agresyviausios. Jos iš bet kokio žiedo išsiurbs nektarą. Pasieks sunkiausiai prieinamą vietą. Kamanės – geriausios augalų apdulkintojos. Tačiau kartais, pasirodo, pabūgsta laukinių bičių. Šios aršiai kovoja dėl savo pamėgtų augalų – pelėžirnių, dirvinės božainės, vikių.

Valdas Mikolaitis savo sodyboje padarė namelį laukinėms bitėms. Jos gyvena išgręžtose skylutėse

Šiemet laukines bites Valdas nusprendė prisivilioti arčiau namų. Prisodino medingų augalų. Įrengė specialius namelius – rąstuose prigręžiojo skylučių. Jose įsikūrė pavienės bitės. Dabar bus galima stebėti ir geriau pažinti jų gyvenimą. Valdas apgailestauja, kad šiais laikais laukai užsėjami vienodomis kultūromis, todėl nyksta natūralios pievos, o drauge su jomis menksta ir laukinių bičių įvairovė.

Gamtos nesurežisuosi

Kai trejus metus filmavęs laukines bites ir sukaupęs unikalius kadrus, Valdas Mikolaitis nusprendė sukurti filmą apie pavienių bičių gyvenimą, teko mokytis videoredagavimo ir kitokių iki tol neišbandytų dalykų. Pats rinko informaciją, kūrė scenarijų ir daugybę kartų jį perrašinėjo. Juk kuriant dokumentinį filmą, reikia atsižvelgti į turimą medžiagą. Gamtos nesurežisuosi, bitei nepasakysi, kada ir kur skristi.

Pats Valdas filmavo ir įgarsino. Jam talkino sūnūs Ignas ir Justas, parinkdami muziką ir kai kurias filmuotos medžiagos spragas užpildę animacija. Valdas pasakoja, jog nelengva buvo filmą sutalpinti į 51 minutę. Per trejus metus susikaupė labai daug unikalių kadrų. „Bet reikėjo gerai pasverti, ar viskas, kas įdomu man, bus įdomu ir žiūrovui. Reikėjo suspausti, palikti tik esmę, kad žiūrovui nenusibostų."

Nors filmuota mėgėjišku fotoaparatu, autoriui pavyko užfiksuoti tikrai meniškų, unikalių, ryškių kadrų. Tačiau mėgėjiška kamera šiek tiek varžė galimybes. Pavyzdžiui, nebuvo galimybės parodyti judesį sulėtintai. Taigi, montuojant kokybė šiek tiek nukentėjo.

Kurdamas filmą Valdas negalvojo apie dalyvavimą konkurse. Jo svajonė buvo įrodyti, jog net mažyčiu fotoaparatu, pasitelkus kompiuterines programas, galima sukurti gana kokybišką mėgėjišką filmą. Tam nereikalinga nei įmantri technika, nei specialus išsilavinimas – užtenka didelio noro, kantrybės, užsispyrimo. Dar vienas tikslas buvo įnešti savo indėlį į bendrą žinių ir informacijos aruodą: „Nuolat naudojuosi internetu, ieškau įvairios informacijos, todėl norėjau ir pats kažką pateikti visuomenei.“

Premija – netikėta

Internete V. Mikolaitis sužinojo apie Petro Abukevičiaus konkursą. Nusprendė pateikti savo filmą. Nors laimėti nesitikėjo. Kiti kūrėjai, veikiausiai, dirba geresne technika, turi specialistų komandas. O jis tarsi ta pavienė bitė viską turėjo pats sugalvoti ir padaryti.

Tačiau Valdo filmo herojai mažyčiai vabzdžiai labiausiai sudomino vertinimo komisiją. Jo filmas „Pavienės bitės" pripažintas geriausiu 2013 metų filmu apie gamtą. „Pavienės bitės“ – tai intriguojantis trijų dalių pasakojimas apie šių bičių biologiją, namų kūrimą ir rūpinimąsi savo palikuonimis.

Kasmetinę Petro Abukevičiaus premiją 1998-aisiais įsteigė Aplinkos ir Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija garsiam režisieriui ir operatoriui, gyvosios gamtos dainiui Petrui Abukevičiui atminti ir siekiant skatinti tęsti jo misiją – kurti filmus apie gamtą.

Šiluviškis V. Mikolaitis tapo 14-uoju konkurso laureatu. Tai paskatino jį ir toliau filmuoti gamtą. Gamtos tema Valdas svajoja sukurti ir meninį filmą.

Regina MUSNECKIENĖ