Šokio teatro „Dansema“ meno vadovė Birutė Banevičiūtė, pirmą kartą patekusi į švedų seminarus apie šokį vaikams, tik stebėjosi, kaip išvis įmanoma sukurti judesio spektaklį dvimečiams. Įsitraukusi į tokią kūrybą, ji patyrė permainų: teko atsisakyti kai kurių asmeninių meninių ambicijų.

Kalbantis apie mažųjų žiūrovų edukaciją, kiekviena Birutės pastaba kilo ne iš sausų teorijų, o praktikos, įgytos dirbant su vaikais Vilniaus Šiuolaikinės mokyklos centre, meninėje studijoje „Diemedis“, vėliau – ir su profesionalais kuriant šokio spektaklius vaikams. B. Banevičiūtė pirmoji šalyje apsigynė disertaciją apie šokio gebėjimų ugdymą ankstyvojoje paauglystėje, dėsto Lietuvos edukologijos universitete. „Man džiugu, kad ant muštro užaugę studentai dabar jau supranta, jog mokinys negali būti vien mokytojo meninių ambicijų tenkintojas, kad jis – irgi kuriantis žmogus“, – iš kitų Europos šalių atkeliavusį požiūrį atskleidžia choreografė.

 Kuo jus patraukė būtent šokis vaikams?

Ši sritis labai sudomino galbūt dėl to, kad ji Lietuvoje buvo visiškai nauja. Torstenas Schenlaeris, Švedijos kultūros atašė, pirmą kartą pristatė savo šalies patirtį 2006 m. Tais pačiais metais jis lietuvių choreografus pakvietė į tarptautinį šiuolaikinio šokio „Salto“ festivalį vaikams ir jaunimui Malmėje. Ten vyko ir seminarai, pokalbiai. Man teko liūdnai pripažinti, kad šiuolaikinio šokio spektaklių vaikams Lietuvoje neturime. Pas mus visada buvo daug įvairių vaikų šokio kolektyvų, tačiau niekas nekūrė šokio spektaklių specialiai vaikams.

Kuo šokis vaikams kitoks?

Iš pradžių mūsų vis klausinėdavo, ar per spektaklį vaikams šoks vaikai. Daug kas keivai pažiūrėdavo sužinoję, kad šoks suaugę šokėjai. Šokti vaikams negali visiškai taip pat kaip suaugusiems. Technika – ta pati, bet choreografija skiriasi. Kai su šokėjais kūrėme spektaklius vaikams, siekdavome atkartoti kūdikiams ar mažamečiams pažįstamus judesius. Pastebėjau, kad po spektaklio atėję į sceną arba grįžę namo, mažieji žiūrovai bando taip pat kaip šokėjai spyruokliuoti, daryti kūlversčius, mėtyti pagalves į viršų.

Manau, kad ir spektakliams nebūtina griežta didaktika. Moralinis užtaisas turi būti, bet tiesmuki pamokymai gali pasirodyti neįtikinami. Vaikams reikia rodyti jų gyvenimą, tik pasitelkus kitokias išraiškos priemones. Mūsų spektakliai būna maždaug pusvalandžio trukmės. Po to leidžiame vaikams pakalbėti su šokėjais, pabūti scenoje, pačiupinėti daiktus. Taip jiems lengviau suvokti tai, ką matė spektaklio metu.

Svarbiausia – išraiškos formomis patraukti tos amžiaus grupės vaikus, kuriai spektaklis skirtas. „Dansemos“ pasirodymo metu visada daugiau stebėdavau ne savo šokėjus, o publiką. Po kiekvieno spektaklio aiškindavomės, kas žiūrovams buvo patrauklu, ką reikėtų keisti, jei vaikų dėmesys tuo metu dingo.

Ar reikalingas amžiaus „cenzas“ jauniausiems žiūrovams?

Tai labai svarbu. Skandinavijos ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse spektakliai vaikams kuriami pagal 3 metų intervalą, pavyzdžiui, kūdikiams iki 3 metų, 3–6 metų žiūrovams ir kt. Tie teatrai, kurie neįvardija, kurio amžiaus vaikams spektaklis skirtas, tik nori pritraukti kuo daugiau žmonių. Mes irgi galėtume „Mozaiką“ skelbti kaip spektaklį visai šeimai, bet šešiamečiai kūdikių broliai ar seserys žiūrėdami jį nuobodžiauja. Verčiau pritraukti tikslinę auditoriją, kuri vis norėtų grįžti.

Amžiaus neapibrėžtumas klaidina. Kas tas vaikas? Tai juk žmogus nuo kūdikio iki šešiolikmečio. Pastebėjau, kad, pavyzdžiui, baletą „Snieguolė ir septyni nykštukai“ su didžiausiu susidomėjimu žiūri dešimtmečiai. Mažesniems tie piruetai nieko nepasako. Tokiu atveju vaikams spektaklis tampa tik pasisėdėjimu teatre. O būna, kad trimetis per kokį nors lėlių teatro spektaklį visą laiką verkia. Galbūt tas spektaklis iš tikrųjų buvo skirtas septynmečiams? Tik pastaruoju metu teatrai pradėjo dažniau nurodinėti tikslesnį žiūrovų amžių.

Ką tas žinduklis su pieno ūsais apskritai gali suprasti?

Iš tikrųjų niekada nėra per anksti žmogui gauti kokybišką meną, atitinkantį jo amžių. Kūdikio mojavimas rankomis, gugenimas, krykštavimas – tai jo reakcija į spektaklį. Vieną kartą mums rodant „Mozaiką“, 7–8 mėnesių kūdikis ilgai garsiai juokėsi, tačiau iš ko – niekas nežino. Laimė, tėvai jo nestabdė. Apskritai per spektaklius leidžiame vaikams garsiai reaguoti, lakstyti, judėti, nes taip jie išmoksta naujų dalykų. Pavyzdžiui, supdamiesi tėvams ant kelių, jie susipažįsta su ritmika, atranda lingavimą.

Didžiausia klaida daroma, kai suaugę bando kūdikį per spektaklį tildyti. Įprasta vaikus sukišti į suaugusiųjų elgesio modelius. Tačiau mažiausi žiūrovai dar nemoka valdyti savo emocijų ir reaguoja čia ir dabar. Trimečiui jau galima paaiškinti, o vienmetį tildyk netildęs – jis vis tiek darys savo. Vaikus mokyti tam tikro elgesio reikia, bet tik kai tam ateina laikas. Taip pat reikėtų vengti drausminti su „ša!“. Tokiu būdu vaikams teatre sukuriama nejauki atmosfera. Reikia bandyti prieš tai pasišnekėti, susitarti.

Pabrėžiate didelius teatro vaikams ir suaugusiems skirtumus. Kokias permainas teko išgyventi pereinant į kūrybą mažiesiems?

Kai kūriau suaugusiems, man buvo svarbu išsakyti savo mintis, jausmus. Kai pradėjau kurti vaikams, savo menines ambicijas nustūmiau. Man didžiausiu tikslu tapo tai, kad vaikai suprastų, ką darome. Dėl to esu dėkinga Torstenui. Jis man, žinoma, taip tiesiai nesakė, kad atidėčiau ambicijas, bet daug apie tai kalbėjome. Jis atskleidė svarbių dalykų apie kūrybą vaikams. Ir pati daug skaičiau, domėjausi vaikų psichine ir fizine raida. Tad natūraliai svarbūs tapo visai kiti dalykai. Kurdamas vaikams, choreografas tampa ir psichologu.

Be to, pasikeitė mano požiūris ir į kūrybą suaugusiems. Šviesaus atminimo Vita Mozūraitė yra pastebėjusi, kad dauguma lietuvių choreografų kuria apie nelaimingą meilę. Gal šiuolaikiniam žiūrovui aktualiau, pavyzdžiui, nedarbo problema?

Ką svarbaus atradote dirbdama su vaikais?

Būtina vaikams suteikti visapusiškų žinių, nes bet koks strakaliojimas – tai dar ne šokis. Bet labai svarbu vaikams leisti kurti, jais pasitikėti. Kurdama šiuolaikinio šokio spektaklį „Pasaulio sutvėrimas“, pastebėjau, kad tie, kurie patys ten vaidino ir kūrė, pamatė tokių detalių, kurių nepastebėtų tie, kurie būtų tik žiūrovai. Dalyvavę kūryboje vaikai moka giliau suvokti spektaklius.

Per užsiėmimus vaikus paskirstydavau į grupes – vieni kuria, kiti stebi. Stebėtojų klausdavau „kas patiko?“, tuomet – „kodėl tai patiko?“. Beje, atsakymas „nežinau“ pas mus nuo sovietmečio turi neigiamą reikšmę, neva žmogus kvailas. Iš tiesų tai tiek pat vertingas atsakymas kaip ir „todėl, kad...“. Net ir tie, kurie nežinojo, ilgainiui geba įvardyti priežastis. Mene emocijų daug, bet čia dalyvauja ir įvairių rūšių intelektas – muzikinis, erdvinis, kinestetinis...

Kokia pedagogų reakcija į požiūrį, kad mokiniams reikia suteikti galimybę kurti kartu?

2002–2003 m. padėjau rengti bendrąsias ugdymo programas. Pedagogų reakcija parodė, kad vaikų kūryba pas mus nepelnytai nuvertinta. Iš pradžių sulaukiau pasipriešinimo. Man aiškino, kad vaikai kurti negali. Kai kurios mokytojos skundėsi, kad jei visą pamoką skirs aptarimams, nespės paruošti šokio numerio koncertui. Bet dabar jau yra nemažai pedagogų, dirbančių kūrybiškai.

Tačiau dėl pernelyg liberalaus bendravimo su vaikais gali kilti netvarka?

Pirmieji vaikų kūrybiškumo žlugdytojai yra tėvai, kurie nieko neleidžia: „Nebėk – nugriūsi“, „Neimk – suduš“. Nuolat girdėdamas „ne“, sulaukęs 11 ar 12 metų vaikas pradės suprasti, kad geriausia nieko nedaryti – tada suaugę atstos. O dar po poros metų tėvai susiima už galvos, kad atžalai niekas neįdomu. Tas ankstyvojoje vaikystėje nuolat diegtas „negalima“ dažniausiai prasiveržia paauglystės metu ir slopina kūrybiškumą.

Todėl ir dirbdama su vaikais per repeticijas niekad nenaudoju muštro. Rengdama disertaciją, daug bendravau su mokyklinio amžiaus vaikais. Tų, kurie lankė pramoginius šokius, klausiau, ar jiems patinka šokio pamokos. Visi prisipažino, kad ne. Kai paklausiau kodėl, vaikai atsakė: „Nes vis tas pats per tą patį“. Bet dar blogiau buvo, kai paprašiau, kad jie pašoktų vėją. Stovi keturiasdešimt vaikų ir klausiamai žiūri į mane. Pasiteiravo, kokia bus muzika. Pasakiau, kad be muzikos (tokios ir mano pamokos). Jie to nesuprato, todėl muziką įjungiau. Vis tiek nieko neparodė. Tada paprašiau, kad patys sugalvotų, ką norėtų pašokti. Kažkas pasiūlė krepšinio rungtynes. Du berniukai suimitavo žaidimo su kamuoliu ir jo metimo į krepšį judesius, viskas tuo ir baigėsi. Bet po pusantros valandos mano pasiūlytų kūrybinių užduočių vaikai išsidrąsino, išmoko improvizuoti.

Pateikiate pavyzdžių, kaip skatinate vaizduotę skleistis, improvizuoti. Tačiau, kaip tokioje laisvoje aplinkoje vaikus išmokyti tam tikrų judesių, technikos?

Jeigu tai šokio pamoka bendrojo ugdymo mokykloje, technika nėra svarbi. Ten svarbu, kad vaikas koordinuotų judesius, jaustų savo judėjimą, kurtų ir mėgautųsi tuo. Tuo pačiu puikiai galima pasirengti koncertui, sukurti šokį Mamos dienai ar Kalėdoms, tik reikia leisti patiems vaikams kurti. Tada jiems nereikės daug kartų kartoti šokių, nes tai bus jų judesiai, jų sugalvoti šokiai.

Man, kaip mokytojai choreografei, belieka tik sujungti vaikų sukurtą judesių medžiagą. Mokant judesių, svarbu nuimti monotoniją. Daug ką jie išmoksta žaisdami. Pamenu, kai Šiuolaikinės mokyklos centre vaikams pasakiau, kad užsiėmimas baigėsi, vienas berniukas pasiteiravo: „O kada bus pamoka?“.

Regis, pokalbio metu norėjote pasakyti, kad Lietuvoje menas vaikams ir su vaikais rimtai nevertinamas...

Tai turbūt sovietinės ideologijos palikimas. Juk tada žmogus apskritai nebuvo vertinamas, vaikas – tuo labiau. Gal iš to ir kilo požiūris, kad vaikams galima rodyti bet ką. Arba jei nieko nesugebi, eik kurti vaikams. Tačiau iš tikrųjų tai daug jėgų ir profesionalumo reikalaujantis darbas. Pusvalandį vaikams vaidinę šokėjai jaučiasi lyg scenoje būtų dirbę pusantros valandos. Po spektaklio vaikams aktoriai būna išgręžti kaip skuduriukai.

Valstybės požiūrį į meną vaikams parodo skiriama parama. Pirmaisiais metais, kai tik „Dansema“ pradėjo kurti, vienam spektakliui gavome 5 000 litų. Kokį spektaklį galima sukurti už tokią sumą? Dabar sumos didėja, tačiau vis tiek lieka tam tikro nenuoseklumo. Pavyzdžiui, tai pačiai trupei skirta parama sukurti spektaklį vaikams buvo 20 000 litų mažesnė, nei suma, skirta spektakliui suaugusiems.

Daug kur Europoje dabar biudžetai mažinami, tačiau ten, kur labiau vertinamas individualumas ir menas vaikams, jų švietimas labiau skatinamas. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse trupė, norinti gauti finansavimą, įsipareigoja sukurti edukacijos projektą vaikams – pastatyti spektaklį ar rengti šokio pamokas, kūrybines laboratorijas.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ