Socialiniai tinklai – ne tiek asmeninė, kiek vieša erdvė su galimybe išsiųsti klavišo paspaudimu pranešimą daugeliui žmonių vienu metu. Šiuos tinklus galima būtų vadinti ir naujo tipo profesinės komunikacijos erdve, kurią reikia mokėti konstruoti ir kurioje neatšaukiamai galioja profesinės etikos normos. Kadangi ši veikla daugiau ar mažiau yra žurnalistinio pobūdžio, iškyla klausimų, susijusių su tokios informacijos kūrėjų atsakomybe.

Iš esmės interneto technologijos suteikė galimybę žmonės, neturintiems profesionalaus pasirengimo, naudotis nesudėtingais instrumentais turinio kūrimui ir jo sklaidai. Bet kuris žmogus savojoje socialinio tinklo paskyroje gali pranešti, pavyzdžiui, ką nusprendė savivaldybė, kokios vyko diskusijos, aprašyti bet kurį kitą įvykį, patikslinti tradicinės žiniasklaidos pranešimus, juos papildyti, atkreipti dėmesį į informacijos tendencingumą, šališkumą ir t. t., skelbti nuotraukas iš įvykių, vaizdo bei garso įrašus. Ši veikla apima informacijos rinkimą, apdorojimą, atranką, sklaidą, t. y. pasižymi žurnalistinei veiklai būdingais požymiais. Net jei informacijos autorius apsiriboja vien stebėjimu, bet to stebėjimo rezultatus paskleidžia per socialinius tinklus, tai irgi gali būti laikoma šiuolaikine žurnalistine veikla. Tiesa, nereikia pamiršti, jog ši žurnalistika nebūtinai yra profesionali. Dažniausiai – tai yra piliečių žurnalistika.

Amerikietis medijų kritikas Jay Rosen apie piliečių žurnalistiką sako, jog tai reiškinys, kai žmonės, iki šiol buvę žiniasklaidos auditorija, ima naudoti medijų instrumentus vienas kito informavimui (2013 Social Media Guidebook/Vienna: OSCE). Žurnalistai profesionalai pasitaikius progai pabrėžia, kad tik jie gali suvokti visus žurnalistinės veiklos ribojimus ir etikos klausimus, susijusius su naujienų rinkimu bei perdavimu. Bet lygiai taip pat daug profesionalių žurnalistų užsiima ir piliečių žurnalistika – kuria tinklaraščius, viešina komentarus internete, t. y. užsiima žurnalistine veikla už hierarchiškai struktūruotos tradicinės žurnalistikos ribų.

Tokioje situacijoje vėl ieškoma atsakymo, kas yra profesionalioji žurnalistika, kuriai taikytini profesiniai standartai, o kur tik žurnalistinio pobūdžio veikla.

Naujas senas klausimas: kas yra žurnalistas?

Europos Taryba yra pasiūliusi žurnalistu laikyti kiekvieną fizinį ar juridinį asmenį, nuolat ir profesionaliai renkantį ir skleidžiantį informaciją tarp auditorijos bet kokiomis visuomenės informavimo priemonėmis (Europos Taryba Rekomendacija Nr. R (2000) 7 Dėl žurnalistų teisės neatskleisti informacijos šaltinio). Šis apibrėžimas apima ir tinklaraštininkus, kurie nuolat skelbia naujienas, straipsnius ir kt. savo tinklaraščiuose.

Žurnalistais tinklaraštininkus yra pripažinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009 m.), nurodęs, kad sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas (t. y. tam, kad asmuo būtų laikomas žurnalistu, jam visiškai nebūtina veikti pagal sutartį su viešosios informacijos rengėju).

Pripažinus tinklaraštininkus žurnalistais, jiems turėtų būti pripažįstamos žurnalistų teisės, pareigos, taikomi profesinės veiklos standartai ir reikalaujama ne mažesnės atsakomybės. Bet ar tai iš tiesų atitiktų veiklos pobūdį ir rezultatus?
Europos Tarybos rekomendacijoje irgi keliama diskutuotinų klausimų, pavyzdžiui, siūloma svarstyti, ar verta taikyti teisę neatskleisti informacijos šaltinio kitiems asmenims (ne žurnalistams), kurie skleidžia informaciją. Be to, kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, viki (vikipedijos, vikižodynai ir kt.), kurie yra kolektyviniai kūriniai, net neįmanoma išskirti atskiro autoriaus indėlio ir atsakomybės.

Ieškantiems kriterijų, kurie leistų atskirti žurnalistiką nuo kitos žurnalistinės veiklos, nepriklausomas vokiečių žiniasklaidos tyrėjas ir konsultantas Kristian Mioller siūlo kreipti dėmesį ne į turinio kilmę, o į tai, kad paties kūrinio turinys turi byloti apie savo žurnalistinį pobūdį (2013 Social Media Guidebook/Vienna: OSCE).

Piliečių žurnalistika neabejotinai yra reikšminga ir svarbi, ji daro įtaką tradicinei žiniasklaidai, tačiau ar ji pakeis profesionaliąją žurnalistiką? Leidėjams ir žurnalistams profesionalams, nepaisant išankstinių nuostatų tinklaraštininkų ir piliečių žurnalistikos atžvilgiu,  tenka prisitaikyti prie naujų realijų, suteikiant skaitytojams galimybę aktyviau dalyvauti turinio kūrimo procese. Bet tai dar  nereiškia lygybės ženklo tarp skirtingų turinio kūrimo veiklų. Buvęs spaudos žurnalistas amerikietis David Simon, diskutuodamas apie piliečių žurnalistiką, yra pasakęs, jog savo kaimyno, kuris laisto daržą laikydamas rankoje vandens žarną ir turi gerų ketinimų, jis nesiryžtų vadinti piliečių ugniagesiu.

Vieša vieta ar asmeninė erdvė?

Ar skiriasi žmonių reakcija į žurnalistinį tekstą redakcijos leidinyje ir į žurnalisto nuomonę socialiniuose tinkluose? Atsakyti galima dvejopai. Viena vertus, socialiniuose tinkluose autorystė „išsivaduoja“, nes tai asmeninis tinklaraštis. Kita vertus, priklausymas profesijai ir įsipareigojimai profesinei etikai galioja ir po darbo valandų, užvėrus redakcijos duris. Žurnalisto nuomonė, pozicija, publikuota kad ir asmeniniame tinklaraštyje, gali sukelti tokią pat reakciją, jei ji būtų paskelbta tradicinėje žiniasklaidoje, kuria žmonės įpratę piktintis, reikalauti paneigti, tikslinti. O jei žurnalisto publikacijos asmeniniuose tinklaraščiuose kertasi su redakcijos politika ir jo publikacijomis tradiciniuose leidiniuose? Kur daugiau subjektyvumo ir šališkumo, o kur cenzūros ir savicenzūros – tinklaraštyje ar redakciniame leidinyje? Juk ir tinklaraščiuose pasitaiko propagandos, užslėptos reklamos, užsakomųjų publikacijų, manipuliacijų. Veikimo socialiniuose tinkluose vienas iš aspektų yra tai, kad jis gali ryškiau atskleisti kiekvieno autoriaus santykį su savo profesija ir jo vertybių sistema.

Kiek daugiau nei prieš metus du žinomi Lietuvoje veikėjai – pramogų verslo atstovas ir žurnalistas profesionalas, populiaraus tinklaraščio autorius – pradėjo pliektis socialiniuose tinkluose, o po to kreipėsi į žurnalistų profesinės etikos sergėtojus. Pramogų verslo atstovas pareiškė, kad jis nėra žurnalistas, neturi žurnalistinio išsilavinimo, jo veikla nėra žurnalistinio pobūdžio, o pasisakymai facebooke yra privatus jo reikalas, todėl žurnalistinės etikos sergėtojai neturį priežasčių vertinti jo pasisakymų. Žurnalistas teigė, kad tinklaraštis nėra žiniasklaidos priemonė, tai jo asmeninė erdvė, kurioje galima rašyti ką tik nori.

Jei tinklaraštis nėra žiniasklaidos priemonė, tai gal tokia priemone reikia laikyti patį socialinį tinklą? Socialiniai tinklai nėra žiniasklaidos priemonės. „Facebook“, „Google“, „Twitter“ ir t. t. – tai komunikacinės platformos, tam tikra infrastruktūra. Juos galima palyginti su keliais, užtikrinančiais galimybę judėti, siekti tikslo, tačiau jais, kaip ir bet kuriais keliais, važiuoja ir tvarkingi vairuotojai, ir pažeidėjai, gabenami legalūs ir kontrabandiniai kroviniai. Kelio valdytojas nėra atsakingas už tai, kas keliu važiuoja, kaip važiuoja ir ką veža? Kai kuriose valstybėse esama mėginimų paversti šiuos kelių valdytojus atsakingais už vairuotojus ir kovinius, nes valstybei taip patogiau kontroliuoti. Tačiau ir toks pripažinimas gali nieko neduoti, nes socialiniai tinklai veikia eksteritoriniu principu, jie gali neturėti savo atstovybių konkrečiose šalyse, todėl galimybės taikyti jiems poveikio priemones yra ribotos.

Ar socialiniai tinklai yra vieša ar privati erdvė? Teisėtyrininkas, Mykolo Romerio universiteto prof. Mindaugas Kiškis, besispecializuojantis intelektinės nuosavybės, technologijų, žiniasklaidos ir reklamos teisinio reglamentavimo srityse, sako, kad nėra konceptualaus skirtumo tarp to, ar asmuo paskleidžia informaciją žmonių būriui gatvėje, aikštėje ar socialiniuose tinkluose. Kiekvienas žmogus turi pats spręsti, ką, kaip kur jam verta sakyti.

Išeitis – vertinamieji kriterijai

Kalbėdamas apie žurnalistinio pobūdžio veiklą socialiniuose tinkluose ir žurnalisto profesinės etikos standartų taikymą tokiai raiškai, M. Kiškis siūlo taikyti ne apibrėžimus, o vertinamuosius kriterijus, kurie gali padėti nustatyti profesionalumo santykį, pavyzdžiui, ar ši veikla asmeniui yra pagrindinė, viena iš pagrindinių veiklų, ar tai pomėgis; ar asmuo tai atlieka sistemingai, nuolat?

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra nusprendusi (2013 02 18), kad „Facebook“ viešuose profiliuose išreikštas nuomones tikslinga vertinti žurnalistų ir leidėjų profesinės etikos požiūriu, kadangi tokiu būdu skelbiama informacija yra viešoji informacija. Tai – vieši profiliai, nemokamai prieinami kiekvienam asmeniui su prenumeratos galimybėmis, sukurti su tikslu viešai skleisti savo poziciją ir nuomonę, suburti kuo daugiau prenumeratorių ir sekėjų. Tačiau komisija imasi vertinti tik tuo atveju, kai šių profilių autoriai, t. y. jų skleidžiamos viešosios informacijos rengėjai, yra profesionalūs žurnalistai arba visuomenės informavimo priemonių viešosios informacijos rengėjai (profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai ir žurnalistai, nustato Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas).

M. Kiškis mano, kad vertinimo sritis šiuo atveju galėtų būti labiau išplėsta. Jis siūlo atkreipti dėmesį į tai, kokio masto cirkuliaciją įgyja paskelbtoji informacija, pavyzdžiui, kalbant apie „Facebook“ reikšminga aplinkybe reikėtų laikyti tai, ar informacija buvo paskleista tik tarp savo draugų (uždaram ratui) ar prieinama visiems. Reikšminga ir tai, ar informacijos publikavimas  jos autoriui atneša tiesioginės finansinės naudos (kai kurie socialiniai tinklai dalijasi pajamomis iš reklamos su gausiai lankomų paskyrų autoriais, taip skatindami jų aktyvumą).

M. Kiškis siūlo atsižvelgti ir į netiesioginės finansinės naudos gavimo galimybes. Pavyzdžiui, kai kurie pramogų verslo atstovai uždirba pinigų blevyzgodami, nes taip atkreipia į save publikos dėmesį, tokiu būdu palaiko savo žinomumą, tyčia skleisdami provokatyvią informaciją, užsiimdami žemo lygio žurnalistinio pobūdžio veikla. Žmonės į juos lygiuojasi kaip į viešus asmenis. Tokiu atveju šie asmenys galėtų patekti į profesinės etikos reguliavimo sritį, tačiau į šią sritį neturėtų patekti menkai kam žinomas blevyzgotojas, nes jo tikslai visiškai kiti. Pajamų ir naudos gavimo bei tikslo požiūriu M. Kiškis siūlo vertinti ir vaizdo tinklaraščius.

Anot teisininko, tinklaraščių ir jų autorių vertinimą profesinės žurnalistinės etikos požiūriu turėtų nulemti keletas kriterijų, tarp kurių svarbią vietą užimtų sklaida, prenumeratorių buvimas, asmens žinomumas visuomenėje.

Diskutuotiną tinklaraščių veiklos reglamentavimą sugalvojo Rusijos parlamentas, pasiūlęs žiniasklaidos priemonėmis pripažinti kiekvieną tinklaraštį ar socialinių tinklų paskyrą, kurią per parą aplanko daugiau kaip 3 000 lankytojų. Jų autoriams būtų privalu registruotis valstybės registre, laikytis visuomenės informavimo, reklamos, rinkimų ir kitų įstatymų, atsakyti už paskyrų turinį, tikrinti ir šalinti nepatikimą informaciją, užtikrinti kalbos kultūros laikymąsi ir t. t. O nesilaikantiems įstatymų grėstų piniginės sankcijos. Šio įstatymo projekto kritikai atkreipia dėmesį į valstybės sieki kontroliuoti socialinių tinklų turinį pasitelkus abejotino pagrįstumo kriterijus. Internautų bendruomenė, atsakydama į šį siūlymą, dalijasi būdais įstatymui apeiti.

Taigi, informaciniai mainai atvirose ir pusiau atvirose komunikacinėse platformose yra milžiniški. Nubrėžti liniją tarp profesionalios žurnalistikos ir kitų turinio gamybos formų naujose situacijoje gana sudėtinga. Todėl būtinos atviros diskusijos ir įvairios nuomonės, padėsiančios suvokti galimas procesų kryptis.

Viktoras TROFIMIŠINAS