Tik kare amerikiečių reporterė Martha Gellhorn jautėsi kaip namie. Tačiau laimingos tai jos nepadarė.

Tą dieną, kai užsimerkė mirti, ji ne kartą turėjo iškratyti šiukšles. Jai buvo 89-eri, ji gulėjo lovoje ir gėrė tabletes, kurias ne vienus metus tam reikalui ruošė. Geltoni naktiniai marškiniai gaubė jos vėžio užkariautą kūną. Taip ją rado kitą rytą – 1998 m. vasario 15 d. – bute Londone. Šalia lovos žydėjo baltos tulpės.

Kitą dieną laikraščiai spausdino nuotraukas: vienose ji – javų lauke, jauna ir graži, vėjo kedenamais plaukais ir su šautuvu rankose. Kitose – su pirmuoju sutuoktiniu ir pristatoma kaip rašytojo Ernesto Hemingvėjaus trečioji žmona. Tik šis vaidmuo jos niekada netenkino.

Martha Gellhorn buvo viena pirmųjų karo reporterių pasaulyje. Ji pasakojo apie devynis karus, važiavo į Ispanijos pilietinį karą ir pergyveno rusų armijos bombų atakas Suomijoje. Ji patyrė sąjungininkų kariuomenės išsilaipinimą Normandijoje ir buvo kartu, kai amerikiečių daliniai atvėrė Dachau lavonų kalnus. Šeštajame dešimtmetyje ji pasakojo iš Kinijos ir Vietnamo. Daugiau nei iš 50  šalių ji rašė romanus ir kelionių reportažus.

Iš pradžių Martha Gellhorn gyveno Viktorijos stiliaus name Čelsyje. „Kai aš ją aplankydavau, Martha daugiausia rūkydavo, – prisimena kaimynė Caroline Moorehead. – Duris atverdavo elegantiškai, juodai apsirėdžiusi, lūpas pasidažiusi raudonai. Ji mielai kalbėjo apie politiką ir vertino nuovokius sąmojus; savo gyvenimo žaizdas ji palikdavo sau. Kas drįsdavo Marthos klausinėti apie Hemingvėjų, tą ji išvarydavo. M. Gellhorn niekada neklausdavo: „Kaip tau sekasi?“. Ji tik pasiteiraudavo: „Ką tu dirbi?“ Martha mėgo žmones, kurie kovojo. Ji norėjo būti nepriklausoma – iki mirties.

„Darbas – vienintelis narkotikas“

Martha gimė 1908 m. lapkričio 8 d. amerikietiškame Sent Luise. Jos tėvas, pusiau žydas, pusiau vokietis, bėgęs nuo antisemitų, buvo gerbiamas ginekologas. Motina taip pat pusiau žydė, ji kovojo už moterų teises ir puoselėjo kontaktus su Baltaisiais rūmais. Martha žavėjosi savo tėvu, tačiau motinai ji vėliau prisipažino, kad ši buvusi didžioji jos gyvenimo meilė.

Martha buvo gera mokinė, rašė eilėraščius, tačiau jai to nepakako. „Nuobodu!“ – vienas mėgstamiausių jos keiksmažodžių. Ji metė studijas ir 1930 m. pavasarį iškeliavo į Paryžių, nes norėjo būti rašytoja. Ten ji džiaugiasi: „Pagaliau esu laisva. Tai yra mano šou! Mano šou!“

Paryžiuje Martha siekia tapti „New York Times“ užsienio korespondente, tačiau yra išjuokiama. Tuo metu ji rašo apie madą. To tąsa – romanas su vedusiu žurnalistu. Į Ameriką ji grįžta nėščia. Nėštumo nutraukimą ji apmoka iš „Vogue“ gautu honoraru. Trys žodžiai jai padeda nustumti šalin sielvartą: travail-opium unique („Darbas – vienintelis narkotikas“). Tas posakis kabo virš jos rašomojo stalo.

Apkeliavusi visą šalį, būdama 21-ų metų ji išspausdina savo pirmąją knygą „The Trouble I,ve Seen“. Ji nuosekliai aprašo didžiąją depresiją Amerikoje. Laikraščio, kuriame ji tada dirbo, vyriausiasis redaktorius išmeta ją iš darbo, nes ji puola partijas, mieliau steigia darbininkų organizacijas nei rašo straipsnius apie darbo problemas. Tai yra pradžia. Prieš akis – jos pirmasis karas.

Gellhorn ir Hemingvėjus susitinka 1937 m. vienoje žuvies smuklėje Ki Veste. Marthai 28-eri, Ernestas – dešimčia metų vyresnis ir jau dukart vedęs. Jis pamato gražią moterį. Ji – rašytoją, kurio nuotraukas, būdama mokinė, klijuodavo ant spintos.

Kai E. Hemingvėjus kartu su kitais intelektualais patraukia į Ispanijos pilietinį karą paremti kovojančiųjų prieš fašistus, ji seka paskui. Martha džiaugiasi karo nuotykiais. „Aš keliauju su vaikinais į Ispaniją. Nežinau, kas tie vaikinai, bet aš einu su jais“, – rašo ji. Pirmąją naktį E. Hemingvėjus uždaro ją kambaryje, kad aplinkiniai nepagalvotų, jog ji prostitutė. Vėliau jis suvokia, kad tokių žmonių kaip Martha negalima palikti tiesiog užrakintų.

Džipu jie kartu važiuoja į frontą, jis aiškina jai apie karą. Taip ji tampa karo reportere, kuri į karą pažvelgia visai kitu žvilgsniu. Jos vyriškieji kolegos rašo apie narsą, karinę taktiką ir politinius kovos santykius. „Tą visą objektyvų šūdą“, – nusprendžia Martha. Ji susitelkia į atskirų aukų karo kasdienybę. Ji eina į ligonines, lanko žmones jų subombarduotuose butuose arba viena patruliuoja žvalgydamasi. Marthos Gellhorn straipsniai – populiarūs. Taip iš Hemingvėjaus mylimosios ji tampa savarankiška karo reportere.

Ernestas ir Martha susituokia 1940 m. Netrukus Martha gauna užduotį: ji privalo parašyti apie kinų-japonų frontą. Sutuoktiniai keliauja į Aziją. Ernestas viešbutyje su vietiniais laka, o jo žmona skrenda virš artilerijos apšaudomos karo linijos. Vėliau ji šitą „kelionę“ pavadino povestuvine.

Jie Kuboje įsigyja namą. Hemingvėjus nori rašyti knygas, gerti romą ir susilaukti vieno vaiko. Marthai labiau rūpi katės. Ją erzina saulėta Kuba, kai Europoje siaučia Antrasis pasaulinis karas. Ji bando rašyti romaną, bet tuo metu Hemingvėjaus karjera yra aukščiausiame taške. Šį laikotarpį asmeninėje literatūroje ji įvardina kaip „žarnų skalavimą“.

Tad Gellhorn patraukia į karą. Žurnalas „Colliers“ ją išsiunčia į Suomiją. Ji pasiekia Helsinkį, dieną prieš rusų lėktuvams subombarduojant miestą. Ar ji kada nors bijojo? „Baimės daro gyvenimą šlykštų!“ – sako ji. Tampa aišku: ji nenori tik lydėti didvyrio. Ji pati nori būti didvyre.

Iš pradžių Hemingvėjus savo žmoną vadina „narsiausia sutikta moterimi“. Santykių pabaigoje – „egoiste“ ir „netalentinga, bet su Napoleono ambicijomis“. Rašytojo Hemingvėjaus šlovė ją gožė. Visuomenėje ji buvo tik „Hemingvėjaus žmona, kuri taip pat rašo“.

Vėliau Marthos draugė prisimins jos žodžius: „Hemingvėjui reikėjo manęs namų ruošai ir tam, kad kasdien žaisčiau su juo tenisą. Kai aš tai suvokiau, iš vienišumo ir nuobodulio vos neišprotėjau, tad išskubėjau į karą – ketvirtą kartą“. Jie išsiskyrė 1950 metais. Martha siekė neprarasti populiarumo ir sykiu bilieto į laisvą vyrų pasaulį. Ji tikrai nenorėjo būti vyru, bet ji buvo vyrų pasaulio dalimi. Ji norėjo turėti tai, ką turėjo vyrai: pokštus be atgailos, laisvę ir privilegijas būti ten, kur rašoma istorija.

Karas jai teikė jėgų

Kai sąjungininkai išlaisvino Dachau, Gellhorn čia buvo priekyje. Nė viename kare Martha nebuvo sužeista. Po Antrojo pasaulinio karo ji taip pat rašo apie karą. Jos romanai ir trumpos istorijos saikingai kritikuojami. Jos stiprybė – reportažas. Martha Gellhorn yra moteris, kuriai reikia pasipriešinimo, kuris ją pykdo ir teikia jėgų gyventi. Žmona negali būti pikta, o karo reporterei tai privaloma. Tačiau ką daro tokie žmonės taikos metu? Kai labiau už bombas sproginėja pačios abejonės ir atodūsiai? Visą gyvenimą Martha Gellhorn daug keliavo ir, deja, niekur nebuvo. Visame pasaulyje ji turėjo septynis namus ir niekur nesijautė esanti namie.

Peržengusi 40 metų, ji nusprendžia įsivaikinti berniuką. Martha keliauja į Italiją, lankosi 52 vaikų namuose, kol suranda, kas jai tinka: ji nori stipraus, laimingo vaiko. Deja, jos vaikas nebus laimingas. Storo ir tingaus berniuko ji negali pakęsti. 1969 m. ji rašo savo įvaikintam sūnui Sandy: „Motyvacija ateina iš jėgos, fantazijos, valios, iš vidaus. Tu to neturi. Mano akyse esi neturtinga, paika dešrelė, man tavo vietoje būtų gėda – aš kalnus būčiau galėjusi nuversti.“

Sandy Gellhorn augo internate, vėliau vartojo narkotikus ir buvo baustas. Tuo laiku jo motina ištekėjo už buvusio „Time Magazins“ vyriausiojo redaktoriaus Tom‘o Matthews‘o. Jų santuoka truko devynerius metus.

Vėliau gyvendama Afrikoje, ji mieliau trauks pas žirafas, o ne pas žmones. Vienatvė yra kaina, kurią ji mokėjo už savarankišką gyvenimą. Bet ji niekada nesiskundė. Aimanos jai buvo atgrasios.

20 metų prieš savo mirtį ji reziumavo: „Abu mano tikslai dar nepasiekti. Aš norėjau gyventi vieną didelį Vyro-Moters-Meilės gyvenimą ir rašyti dideles knygas. Kvaila: aš neturėjau šiai misijai būtino talento.“

Pagal užsienio spaudą parengė Janina Bačiliūnaitė-Ostermaier

Nuotraukos faksimilėje: Martha Gellhorn. Pradėjo medžioti – su E. Hemingvėjumi, vėliau – viena