Gerda Taro į karo realybę žvelgė ne laikraščių ar žurnalų puslapiuose. Ji buvo pirmoji moteris, fotografavusi fronte. Iš Ispanijos pilietinio karo ji gyva negrįžo – per 27-ąjį gimtadienį buvo palaidota Paryžiuje. Dešimtys tūkstančių lydėjo jos karstą į Per Lašezo (Pere-Lachaise) kapines. Tai buvo 1937-ųjų rugpjūčio 1 diena. Poetas Luis‘as Aragon‘as sakė kalbą prie kapo. Gerda buvo garbinta kaip didvyrė, šlovinta kaip kankinė, tačiau ir labai greitai pamiršta.

Kas buvo ta moteris? Kodėl jaunoji fotografė patraukė į karą? Iš kur ji sėmėsi drąsos? Ir kaip galėjo pasaulis ją taip greitai pamiršti? Į šiuos klausimus mėgino atsakyti kultūros tyrėja Irme Schaber Vokietijos politikos ir kultūros savaitraštyje „Die Zeit“.

Irme Schaber pirmosios istorijoje moters karo fotografės gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimams paskyrė 20 metų. Mokslininkė surinko daugybę Gerdos laiškų ir amžininkų atsiminimų, kalbėjo su šimtais žmonių. Atsiminimai apie G. Taro sudaro nemažą archyvą.

Gerta Pohorylle, vėliau pasivadinusi Gerda Taro, gimė Štutgarte. Ji buvo vyriausia iš trijų vaikų žydų su lenkiškomis šaknimis, emigravusių iš Galicijos, šeimoje. Tėvai slėpė nuo aplinkinių savo tikėjimą ir gyveno, remdamiesi teiginiu: „Gatvėje – pilietis, namuose – žydas“. Tai buvo neramus laikas. Per Gertos  4-ąjį gimtadienį prasidėjo 1-asis pasaulinis karas.

Mokykloje ji mokėsi labai gerai, kalbėjo prancūziškai ir angliškai, vėliau išmoko ispaniškai. Gerdos puiki išvaizda keldavo bendramoksliams pavydą - ji buvo labai panaši į Izraelio aktorę Natalie Portman. Gerda labai pamėgo kiną, žaidė tenisą, klausėsi džiazo ir domėjosi fotografija.   Būdama 19-os ji su savo šeima patraukė į Leipcigą, nes tikėjosi, kad čia bus saugiau...

1933 metais Adolfas Hitleris tapo Vokietijos kancleriu. Gerda buvo tarp tų, kurie nepritarė įsivyraujančiai vienos partijos diktatūrai, paremtai totalitariniais ir autokratiniais nacionalsocializmo idealais. Ji dalyvavo pasipriešinimo judėjime ir buvo suimta. Pabėgusi iš areštinės po kelių mėnesių atvyko į Paryžių.

Neturėdama pakankamai pinigų pragyvenimui, Paryžiuje Gerda pardavinėjo laikraščius, dirbo sekretore. Čia ji susipažino su fotografu Endre Ernö Friedmann‘u. Jis buvo kilęs iš Vengrijos, ir, kaip daugelis žydų, buvo pabėgėlis.  Gerda ir Endre apsigyveno viename nedideliame bute netoli Eifelio bokšto, jis mokė ją fotografuoti. Tamsiame vonios kambaryje buvo ryškinamos nuotraukos. Kad savo nuotraukas jis galėtų geriau parduoti, pasivadino amerikiečiu fotografu Robertu Kapa (Capa).  Gerdos paliepimu savo odinę striukę jis iškeitė į kostiumą, apsikirpo pas gerą kirpėją. Gerda pasivadino Taro pavarde ir prisiėmė Roberto Kapos vadybininkės pareigas. Jų įplaukos padidėjo triskart.

Kai 1936 m. vasarą Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas, jie abu palaikė Antrąją Ispanijos respubliką ir būtent savo nuotraukomis norėjo paremti respublikonus. Taip jie tapo istorijos liudininkais – Kapa fotografavo su fotoaparatu „Leica“, Taro – su „Reflex-Korelle“. Jų nuotraukose karo baisumai: našlaičiai, apsiginklavusios moterys, karo aukos.

Dažnai Taro ir Kapa fotografuodavo tuos pačius objektus. Jie abu kartu stebėdavo ir matydavo tą patį vaizdą, bet kiekvienas tas pačias akimirkas įamžino individualiai. Daug Taro nuotraukų buvo išspausdinta su Kapa pavarde. Jie buvo vienas duetas ir džiaugėsi, kad apskritai gali jas kažkas pirkti. Kapa ir Taro nuotraukas spausdino viso pasaulio laikraščiai, tačiau niekur nebuvo Taro autorystės. Tai ir yra priežastis, kodėl jos niekas nežinojo ir neprisiminė. Irme Schaber nuomone, Gerda Taro liko nepelnytai užmiršta.

Pasaulyje labai žinoma Kapos fotografija, tapusi jo „auksiniu kadru“, yra ką tik pašauto mirštančio kario Federico Borrell García nuotrauka. Fotografijoje „Kritęs karys“ matomas krentantis, rankas išskėtęs ir dešine plaštaka šautuvą spaudžiantis karys – fotografo įamžinta Mirties akimirka. Tačiau net praėjus dvidešimčiai metų po Kapos mirties, pasaulis vis dar diskutuoja, kas pavaizduota toje nuotraukoje. Gerda Taro tada taip pat fotografavo tuos pačius karius, bet jos nuotraukose jie matomi kitu kampu. Jos fotografijose šie kariai tik besimokantys ir patruliuojantys, bet ne kovojantys.

Ispanijos kariai Gerdą vadino „mažąja šviesiaplauke“. Ispanijos laikraščio „La Voz“ žurnalistas apie savo susitikimą su fotografais vėliau rašė: „Jie buvo tokie jauni, beveik vaikai, beginkliai, rankose nieko daugiau neturėjo, tik fotoaparatus. Be menkiausios baimės jie galėjo stebėti virš jų galvos krentantį lėktuvą. Jie veržėsi į pačias pavojingiausias vietas su vieninteliu žodžiu „Pirmyn“.

Ilgus du mėnesius Taro ir Kapa praleido karo fronte.  „Jei tavo nuotraukos nėra pakankamai geros, tai tu niekada nebuvo pakankamai arti“, – buvo Kapos nuostata, kuri vėliau tapo reportažinių nuotraukų auksine taisykle. Jis galvojo ne tik apie psichologinį artumą, bet ir apie mentalinį. Taro ir Kapa visada siekė būti įvykių sūkuryje. Jie nebuvo „tylūs“ stebėtojai. Jie visada buvo aršūs antifašistiniai emigrantai. Taro netikėjo, kad kare gali būti neutraliu. Ji tikėjo respublikonų pergale ir vadovavosi nuostata „Nuotrauką panaudok kaip ginklą“.

1937 m. liepos 25 dieną Gerdai su žurnalistu Tedu Alanu  važiuojant arčiau fronto linijos aplink juos užvirė pragaras: sproginėjo bombos, kaleno kulkosvaidžiai. Kol jos kolega ieškojo, kur slėptis, Gerda laikė fotoaparatą virš galvos – fotografavo vokiečių lėktuvus, bėgančius kareivius. Puolimas tęsėsi valandą. Gerda išfotografavo visą juostelę. Būtent jos ir yra geriausios jos fotografijos.

Kai pasidarė ramiau, jie nužingsniavo per žuvusiaisiais nuguldytą lauką. Sanitarinės mašinos sužeistuosius gabeno į artimiausią miestą. Gerda ir Alanas važiavo su jais, stovėdami ant mašinos laiptelių. Staiga virš jų galvų išniro lėktuvas. Kilo panika. Sukinėdamasis slinko tankas, o Gerda stovėjo jo pusėje. Tankas ją užkabino ir nusviedęs ant žemės pervažiavo apatinę kūno dalį. Vežama į ligoninę ji neprarado sąmonės ir spausdama pilvą rankomis bandė sulaikyti žarnas... Ligoninėje jai suleido morfijaus. Ji trumpam atsigavo ir paklaususi „Ar mano fotoaparatas gerai paslėptas?“ mirė.

Kodėl Taro buvo taip greit pamiršta? Kad buvo moteris, žydė, komunistė? Irmes Sabers dėka G. Taro buvo prikelta iš užmaršties: 2007 m. jos fotografijos buvo eksponuotos Niujorke. Tais pačiais metais buvo atvertas vadinamasis „meksikietiškas lagaminas“. Tai kartoninis lagaminas,  rastas vienoje Meksikos pastogėje – diplomato palikimas. Jame buvo 4 500 negatyvų iš Ispanijos pilietinio karo. Šis archyvas buvo nelegaliai išvežtas iš Paryžiaus gelbstint jį nuo vokiečių. Tarp kitų nuotraukų lagamine buvo ir daug G. Taro ir R. Kapos fotografijų.

Visa Gerdos šeima buvo išžudyta  vokiečių koncentracijos stovykloje Sajmiste, netoli Belgrado. 

Ar galima įsivaizduoti, koks žmogus būtų Taro, jei ji gyventų šiandien. Gal tokia kaip amerikietė Marie Colvin, kuri dirbo karo reportere „Sunday Times“? Jos kairė akis visada būdavo uždengta, nes granatos skeveldra ja buvo sunkiai sužalojusi. Marie, kaip ir Gerda, gyveno dvigubą gyvenimą: aukštuomenės – mieste ir reporterės – karo konfliktų apimtuose žemės taškuose. 2012 m. M. Colvin pasauliui pasakojo iš sukilėlių Sirijos Homso miesto, kurį buvo palikę visi kolegos. Ir mirė jame – nuo sutiktos granatos.

Pagal užsienio spaudą parengė Janina Bačiliūnaitė-Ostermaier

R. CAPA, nuotraukos faksimilė