Žurnalistė Gintarė Grikštaitė daugiau kaip 20 metų darbuojasi tiesioginiame eteryje. Sporto žinių vedėjos darbas LRT televizijoje – jos duona kasdieninė, bet vasario 15-ąją žiūrovai išvydo dokumentinio filmo „Algimantas Šalna: Norėjau būti geriausias“ premjerą. Tai jau trečioji per pusantrų metų LRT ekrane parodyta kino apybraiža apie praeityje garsius sportininkus. 2012-aisiais buvo sukurtas filmas „Pirmasis“ apie disko metiką Romą Ubartą, prieš metus parodyta apybraiža „Olimpinio sidabro žingsniai. Antanas Mikėnas“ apie olimpinį sportinio ėjimo vicečempioną.

Gintare, kodėl pasirinkote kino apybraižos žanrą? Lietuva – sporto šalis, tačiau sporto dokumentikos žanras, regis, nėra labai populiarus.

Sporto dokumentikos Lietuvoje iš tiesų sukuriama nedaug. Kiek daugiau jos buvo ankstesniais laikais. Pamenu turbūt visiems gerai žinomus filmus „Aukso karštligė“, „Achilo kulnas“, „Prezidento nuomonė kita“, bet jie statyti jau seniai. Netoli 20 metų ir Vytauto Landsbergio jaunesniojo kino apybraižai „Sabas“. Vėliau olimpiečių portretus mėgino kurti režisierius Arvydas Stakulis. Man labai įstrigę jo darbai apie Modestą Paulauską, Angelę Rupšienę. Bet tai buvo mažesnės apimties televizijos apybraižos. Iš esmės sportininkų portretų sukurta mažai. Po kiekvienų olimpinių žaidynių sukuriami filmai, tačiau tai kitokio žanro darbai – kronikos, ne apybraižos.

O ši dokumentikos dalis – kino apybraiža – mane visuomet labai domino. Skaitau „Legendų“ žurnalą, žiūriu to paties pavadinimo laidą, man labai įdomios menininkų asmenybės. Beje, apie meno žmones filmų yra gerokai daugiau. Su didžiausiu malonumu neseniai žiūrėjau Valdo Babaliausko filmą apie Eugeniją Pleškytę, Editos Mildažytės – apie Vytautą Kasiulį. Kiek galiu, dokumentinius filmus žiūriu ir per užsienio kanalus.

Dabar labiau populiaresnė greita produkcija, kaip ir greitas maistas, dokumentikos apskritai Lietuvoje nėra daug. Todėl gaudau kiekvieną galimybę pasidžiaugti kolegų darbais – Juozo Saboliaus, Valdo Babaliausko, Editos Mildažytės, kiek anksčiau – Henriko Šablevičiaus, Bytautės Pajėdienės, Vytauto Damaševičiaus ir kitų. Daugelis jų – LRT žmonės... Jų darbai man iš jaunystės įstrigę. Dokumentinių filmų mažai kuriama, manau, dėl to, kad tai nekomercinis žanras, o laiko sąnaudų jam sukurti reikia labai daug. Mano dukra yra pasakiusi, kad norėtų ir mamą turėti, o ne tik dirbančią matyti...

Kaip vertinate užsienio  dokumentiką?

Nepasakyčiau, kad jos daug matau. Bet BBC filmas apie tenisininką Andy Murray man padarė didelį įspūdį. Turbūt jų filmai sukurti profesionaliau, bet pažiūrėkime, kiek žmonių juos kuria, kokius jie turi archyvus, o kokius mes. A. Šalnos starto olimpinėse žaidynėse archyvų neturėjome jokių. Tai, ką savo archyvuose turėjo LRT, nemažai buvo sunaikinta 1991-aisiais,  TSRS kariuomenei užgrobus televiziją. Netgi R. Ubarto iš Barselonos žaidynių mažai vaizdo įrašų turėjome, o A. Mikėno, aišku, tai ir negalėjo būti. Mes filmuotą archyvinę medžiagą rinkome iš visur, kur tik galėjome. Labai įdomių kadrų atsiuntė A. Šalnos auksinės komandos nariai iš Rusijos. Nuotraukas rinkome iš trenerių, artimųjų.

Kodėl filmams kurti pasirinkti būtent šie buvę sportininkai?

Romas Ubartas todėl, kad yra tiesiog pirmasis – pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas. Ir filmo pavadinimas tai sako. Kita vertus, R. Ubartas užaugo greta Stasio Petkaus – šio filmo idėjos autoriaus ir operatoriaus. Abu pažinojo vienas kitą nuo vaikystės. Antanas Mikėnas taip pat turi savo istoriją. Pačios darytus garso įrašus su jo pasakojimu saugojau nuo studijų laikų. Mano diplominis darbas Vilniaus universitete buvo trys radijo apybraižos, viena iš jų – apie Mikėną. Ir jau seniai galvojau apie filmą, turbūt nuo tada, kai mano diplominio darbo vadovas Laimonas Tapinas pasakė, kad dar porą apybraižų parašysiu ir galėsiu išleisti knygą. Išėjo panašiai, tik viskas sugulė ne į knygą, o į kino apybraižas. Filmas apie Algimantą Šalną gimė norint paminėti jo olimpinės pergalės Sarajevo žiemos žaidynėse 30 metų sukaktį. Ir laikas filmo premjerai Sočio olimpinių žaidynių metu pasirodė tinkamas.

Taigi herojų paieška nebuvo kažkokia ypatinga atsižvelgiant į asmenybes. Jų pasirinkimą iš dalies lėmė ir atsitiktinumai, ir turima medžiaga.

Šviesios atminties Antano Mikėno gyvas balsas filme apie jį yra unikali archyvinė medžiaga...

Iš tiesų visi nustebo sužinoję, kad kasetė su Mikėno pokalbiu apie visą jo sportinį kelią pas mane gulėjo 24 metus.

Filmus kūrė nedidelė, bet tikrų LRT profesionalų komanda?

Taip, filmus kūrėme keturiese. Stasys Petkus – idėjos autorius, viską užsukantis variklis ir operatorius, jo sūnus Žilvinas – operatorius, Miroslavas Stankevičius – montažo režisierius, aš rašiau tekstus. Stasys ir Miroslavas – seni TV asai, o Žilvinas – nepaprastai talentingas jaunas žmogus. Jam tik filmus ir statyti. Jis yra labai meniškos prigimties, jaučia kadrą, yra estetas, tad dirba labai gražiai. Prieš šias tris kino apybraižas dar buvome sukūrę filmą apie triatlonininką Vidmantą Urboną, kai jis plaukė per Baikalo ežerą. Kadrus šiai kino kronikai Žilvinas nufilmavo dieviškai. Beje, viena jo kamera nuskendo Baikale filmuojant po vandeniu, kai į dugną buvo leidžiama simbolinė gintaro ašara. Žilvinas pritvirtina kameras ir prie lėktuvo lango, o Amerikoje, filmuojant vaizdus apybraižai apie Šalną, jis kamerytę buvo pritaisęs prie mašinos lango... Nepaisant jauno amžiaus, Žilvinas yra labai modernus profesionalus operatorius, neabejoju – jis toli eis.

Labai gerai, kad kurdami filmus buvome labai aiškiai pasiskirstę, kas ką darome. Padiskutuodavome dėl vienų ar kitų dalykų, bet kiekvienas žinojome, ką darome. Juokaudavome, kad Gintarės garselis, Stasio su Miroslavu ir Žilvinu vaizdelis. Pasitardavome, nuo ko pradedame, gal tą ar kitą vietą išimame, nes filmas visada yra sumontuojamas gerokai ilgesnis, jį tenka trumpinti. Iš tiesų vyko darnus komandinis darbas.

Kuriant šias apybraižas nerašiau tipiško scenarijus. Iš anksto apgalvodavau, ką ir kaip darysiu, bet realybėje tas „scenarijus“ nuolat keitėsi ir teksto filmui rašymas nebuvo tradicinis scenarijus. Tiesiog viską sudėliodavau tematiškai, pagal laikotarpius, susiplanuodavau, ką darysiu, bet detaliai surašyto scenarijaus nebuvo, visos mintys suguldavo vėliau tekste, atsižvelgiant į turimą medžiagą.

Kiek valandų filmuotos medžiagos peržiūrėjote rašydama tekstus filmams?

Tų valandų buvo labai daug. Kartu su A. Šalna olimpiniais biatlono čempionais tapę rusai juokėsi, kad pagal tai, kiek juos šnekinau, galėsiu dar ne vieną filmą sukurti. Su pagrindiniais herojais kalbėta ne valandą ir ne dvi, o daugybę valandų. Šifruotos medžiagos apie kiekvieną herojų užtektų ir knygai.

Kurio herojaus gyvenimo ir sporto kelias Jums pačiai atrodo įdomiausias ir kodėl?

Visų trijų kelias labai panašus. Visi jie kaimo vaikai, dirbę sunkų fizinį darbą, todėl buvo sveiki ir stiprūs, vėliau tapę pedagogais, treneriais. Tik sėkmės viršūnę, įvertinant ir tolimesnę karjerą, pasiekė A. Šalna, kuris penkiose olimpiadose buvo JAV rinktinės treneris.
Visi jie – įdomios, sudėtingos asmenybės, momentais – ir prieštaringos. Nes surasti savo kelią pasibaigus sportininko karjerai, paragavus šlovės, yra labai sudėtinga. Skausmingai jis klostėsi R. Ubartui, kuris taip pat buvo išvykęs į JAV, bet ten nepritapo. A. Šalna į JAV išvyko dėl to, kad Lietuvoje nelabai buvo reikalingas, dirbo funkcionieriumi, o norėjo būti treneris.

Esame raginami vežti šiuos filmus į mokyklas, ypač mažesniųjų miestelių, ir per jų herojus skleisti žinią jaunajai kartai, kad viskas yra pasiekiama. Kaip gyvenimo laiptelius dar mokykloje nusipiešęs A. Šalna sėkmingai jais lipo į savo tikslą. Jeigu tu labai labai nori, tai viskas įmanoma. Tai – geroji šių filmų žinia.

Dokumentika vaizduoja tikrus faktus, įvykius, žmones. Ar neteko ko nors nutylėti? Kurį filmą buvo sunkiausia kurti?

Ko gero, apie Romą Ubartą. Tai buvo pirmoji mano kino apybraiža (ankstesni mano filmai apie Atėnų olimpines žaidynes, olimpinius festivalius labiau priskirtini kronikos žanrui). Iš tiesų joje buvo daug nutylėjimų. Galbūt dabar ne viską taip daryčiau, kaip dariau. Buvo labai skaudžių temų, apie kurias Romas nenorėjo kalbėti, todėl jos buvo paliestos tik prabėgomis. Pavydžiui, apie dopingo istoriją buvo tik užsiminta. Tik aš nemanau, kad tai keičia požiūrį į pirmąjį Lietuvos olimpinį čempioną. Juk olimpinį medalį R. Ubartas iškovojo anksčiau ir tos pergalės netemdo joks šešėlis. Buvo ir daugiau nutylėjimų. Bet, jeigu filme nutylėjau, tai ir dabar neverta kalbėti. Aišku, mūsų žiniasklaidoje įprasta ieškoti to, kas pilka, tamsu, tad buvo galima ir tokį filmą susukti –  nematant esmės. Pamirštame, kad olimpinės žaidynės yra didžiausia sporto šventė, bet ieškome, kur klozetai ne tokie pastatyti ar vanduo ne toks bėga... Aš noriu daugiau rodyti pozytyvius dalykus, žmogiškąją pusę, kokias savybes reikia turėti, kad taptum olimpiniu čempionu ar prizininku.

Mūsų, šių filmų kūrėjų, tikslas – parodyti, kad turint svajonę ir daug vargo matęs kaimo vaikinas gali pasiekti tai, ką pasiekė visi trys mūsų filmų herojai. Todėl stengėmės kalbinti artimuosius, gimines, trenerius, kurie galėjo daug papasakoti apie pačią pradžią. Pašnekovų paieška nėra sunkus darbas, daug sunkiau būna neįdėti kurio nors iš jų į filmą. Nes filmuose panaudojame gal tik dešimtąją dalį surinktos medžiagos.

Visi jūsų su kolegomis per trumpą laiką sukurti filmai sulaukė daug pagyrimų...

Gal nekuklu sakyti, bet iš tiesų sulaukėme gerų žodžių, nors vieniems labiau patiko sportinė dalis, kitiems – asmeniniai dalykai, pavyzdžiui, A. Šalnos gyvenimas, darbas ir verslas Amerikoje. Man buvo labai įdomu išgirsti profesionalių žurnalistų nuomonę apie tai, kas nepatiko, kuri vieta netiko, kodėl, nes tai skatina tobulėti.

Ar esate patenkinta savo darbu?

Nežinau. Iš tiesų pati niekada nebūnu patenkinta. Kasdien matau, kad galima buvo kažką kitaip daryti. Bet buvo toks tarpsnis, kai dariau taip, kaip man tuo metu atrodė, ir viskas. Šiaip esu patenkinta, kad galėjau kurti šiuos filmus. Sutikau nuostabių žmonių, iš arti pažinau olimpinius biatlono čempionus, turėjau galimybę prisiliesti prie jų jausmų, su jais pabendrauti. Ir buvo gera juos visus matyti filmo pristatyme Vilniuje. Žinioms dažnai tenka kalbinti sportininkus, bet tik apie kažkokį įvykį, faktą, tam skiriama vos kelios minutės. O čia su žmonėmis praleidau gerokai daugiau laiko. Man visada įdomu: kodėl? Kaip? Kuo šis žmogus kitoks, kad pasiekia aukštumas?

Kiek laiko trunka sukurti kino apybraižą?

Mums vienam filmui reikėjo maždaug pusmečio, gal net daugiau. Juk teko dirbti ir tiesioginius darbus LRT.

Šie filmai – nekomerciniai, iš jų turbūt didelio atlygio negavote?

Be abejo. Bet šiuo atveju svarbiau kiti dalykai, išliekamoji šių filmų vertė. Tai kiekvieno žurnalisto, kūrėjo svajonė. O aš turbūt visą savo gyvenimą į tai ėjau. Pradedant radijo apybraižų kūrimu diplominiam darbui ir baigiant siužetų kūrimu laidoje „Bėdų turgus“, kur irgi kuriami žmonių portretai, tik daug mažesni. Man toks darbas teikia džiaugsmą. Suprantu, kad tai, ką darau, yra subjektyvu, nes negaliu žmogaus gyvenimo ir jausmų perteikti objektyviai. Todėl visada savęs klausiu, ar nepažeidžiau emocinės skalės, ar neparodžiau žmogaus per savo prizmę, todėl labai stengiuosi tokiose jautriose vietose naudoti kuo mažiau užkadrinių tekstų. Tegul šneka pats herojus, kad tai būtų jo mintys, o ne mano nuomonė. Aš tekstuose stengiuosi daugiau kalbėti faktais.

Esate sporto žinių vedėja, „Bėdų turgaus“ reporterė, filmų kūrėja. Kuri veikla mieliausia?

Ta, kuri leidžia būti arčiausiai žmogaus. Nes įdomiausi ne skaičiai, o žinia, kas padėjo žmogui tapti dideliu.

Galbūt jau planuojate naujus darbus?

Minčių turiu daug. Bet kol kas nenoriu to sakyti garsiai, nes nežinia, kaip viskas susiklostys. Yra ne vienas žmogus, apie kurį norėčiau sukurti filmą.

Kalbėjosi Dovilė KAMARAUSKIENĖ
Stasio Petkaus nuotr.