Janušas Korčakas – tai literatūrinis slapyvardis, kuriuo savo kūrinius jaunystės metais pasirašinėjo Henrikas Goldšmitas (Henryk Godszmit, 1878–1942 m.) – žydų kilmės lenkų rašytojas, gydytojas ir pedagogas. Įsijungęs į labdaros veiklą, vėliau J. Korčakas Varšuvoje įkūrė našlaičių prieglaudą, kurią amžininkai vadino vaikų valstybėle, valdomą globojamų moksleivių savivaldos. Globos namuose buvo leidžiamas vaikų laikraštis. Būtent savivaldą, laikraščio leidybą ir globotinių individualumo ugdymą J. Korčakas laikė pagrindinėmis vaikų aktyvumo skatinimo formomis. Nacių okupacijos metais J. Korčako našlaičių namai buvo perkelti į getą. Jis atsisakė galimybės gelbėtis ir nepaliko geto vaikų vienų mirties akivaizdoje, kaip nepaliko jų ir gyvenimo akivaizdoje. J. Korčakas žuvo 1942 m. Treblinkos koncentracijos stovyklos dujų kameroje kartu su savo globotiniais ir bendradarbiais.

Jo pedagoginę mintį galima apibūdinti vienu sakiniu: auklėtojas turi mylėti vaikus. Ištikimybę šiai idėjai J. Korčakas patvirtino savo gyvenimu. Štai dvi citatos, padedančios suvokti J. Korčako pedagogikos nuostatas:

„Viena didžiausių klaidų yra manyti, kad pedagogika yra mokslas apie vaiką, o ne apie žmogų. Impulsyvus vaikas, praradęs savitvardą, sudavė; suaugęs žmogus, praradęs savitvardą, užmušė. Iš naivaus vaiko išviliojo žaisliuką; iš suaugusiojo – parašą. Vaikų nėra – yra žmonės, tik su kitais supratimo masteliais, kitomis patirties atsargomis, kitais polinkiais, kitais jausmų žaidimais“ ir

„Tarp vaikų tiek pat blogų žmonių kiek ir tarp suaugusiųjų... Visa, kas darosi purviname suaugusiųjų pasaulyje, egzistuoja ir vaikų pasaulyje <...>. Auklėtojas, kuris ateina su saldžia iliuzija žengiąs į tokį mažą švaručių, švelnučių ir atvirų širdelių, kurių simpatijas ir pasitikėjimą lengva užsitarnauti, pasaulėlį, greitai nusivils.“

J. Korčako mokyklinio laikraščio idėja

J. Korčakas buvo tvirtai įsitikinęs, kad vaikams ir jaunimui reikia periodinių leidinių, bet ne vien savaitraščių su pasakomis ir eilėraštukais, o tokių, kuriuose jie patys noriai bendradarbiautų, gvildentų jiems svarbius klausimus, diskutuotų įdomiomis temomis. Jis parengė ir išleido brošiūrą „Apie mokyklos laikraštį“ („O gazetce szkolnej”), kurioje pateikė daugybę patarimų tiems, kurie ateityje sumanytų leisti mokyklinius laikraščius. Joje autorius rėmėsi ir savo žurnalistine patirtimi, kurią įgijo jaunystėje bendradarbiaudamas įvairiuose leidiniuose, redaguodamas periodinį priedą vaikams ir jaunimui. Daugelis jo patarimų išlieka aktualūs ir mūsų amžiuje.

Mokyklinio laikraščio nauda

Kuo gali būti  naudingas mokyklinis laikraštis? Anot J. Korčako, laikraštis moko moksleivius sąžiningai atlikti jų pačių prisiimtus įsipareigojimus, planuoti darbą, atlikti jį bendromis pastangomis; moko drąsiai išsakyti savo įsitikinimus, ginčytis remiantis argumentais, o ne pykstant;  užtikrina viešumą ir padeda išsklaidyti ar užkirsti kelią gandams, apkalboms, šmeižtui; drąsina drovius, nušluosto nosį išpuikėliams, formuoja visuomenės nuomonę.

Laikraštis – tai bendruomenės sąžinė. Tu nepatenkintas? Parašyk! Tu pyksti? Parašyk redakcijai. Tu kaltini melu ar nesupratingumu, tad tegul šį ginčą stebi liudytojai. Laikraštis suartina, suvienija klasę ir mokyklą, jis padeda susipažinti mokiniams, kurie iki tol mažai žinojo vienas apie kitą; laikraštis suteikia tribūną tiems, kurių balsas paskęsta triukšminguose ginčuose, bet kurie moka reikšti mintis tyloje, užrašydami jas popieriaus lape.

Leidyba – kolektyvinis darbas

J. Korčakas akcentavo, kad periodinio leidinio leidyba – tai visų pirma kolektyvinis darbas. Pirmutinė jaunųjų redaktorių klaida yra tai, kad jie pasikliauja ne visais mokiniais, o tik nedidele grupele, tikėdamiesi, kad vėliau prie jų prisijungs dar keletas vaikų ir to užteks. Ką jie pasikviečia į savo ratelį? Tuos, kurie turi gabumų, sklandžiai rašo. Ir tuos, kurie iš karto sutinka, susigundę būsima šlove, o taip pat tuos, kurie turi daug idėjų.

„Didelė klaida yra pradėti darbą pasitelkus vien gabiuosius ir tuos, kurie lengvai sutinka. Dažnai jie yra nepatikimi partneriai ir dideli garbėtroškos. Kiekvienas periodinis leidinys laikosi ant geranoriškų, sąžiningų, punktualių ir stropių bendradarbių, o ne ant genijų pečių. Gabius rėksnius, kaprizingus pirmūnus, savimi pasitikinčius poetus redakcija turi vertinti kaip bendradarbius iš šalies, o redakcijos kolektyvą turi sudaryti visų pirma vaikai, kurie nevėluoja į pamokas ir jų nepraleidinėja, retai serga, tęsi duotą žodį ir pernelyg nesusireikšmina, nėra garbėtroškos“, – rašė J. Korčakas.

Apie draugus ir priešus

Mokyklinio laikraščio redakcijoje darbus siūloma paskirstyti taip, kad niekas negalėtų pasiteisinti laiko stoka. Kiekvienam turi tekti tiek darbo, kad jis lengvai galėtų pakeisti bendramokslį, kuris negali susidoroti su prisiimtais įsipareigojimais.
Esant dideliam būriui bendradarbių, iškyla kitų pavojų – vaikai gali susipykti. Pavyzdžiui, kas nors įsižeis ir paliks redakciją, maža to, ignoruos, įkalbinės bendramokslius nedalyvauti veikloje, stengsis kenkti. Šitai reikia nuolat turėti galvoje.

Kiekvienas priešas pavojingas, perspėja J. Korčakas. Todėl mokyklinis laikraštis turi turėti dešimt draugų, dvi dešimtis geranoriškai nusiteikusių bičiulių, ir ne daugiau kaip 1-2 priešiškai nusiteikusius ar įsižeidusius moksleivius. Jokiu būdu ne daugiau kaip du ir ne leidybos pradžioje, o tada, kai laikraštis tvirtai stovi ant kojų.

Darbo organizavimas, o ne žaidimas

Žmonės labai skirtingi, juos sunku pakeisti, todėl sveikas protas verčia priimti kiekvieną, koks jis bebūtų, o ne brokuoti ir neatsisakyti jų paslaugų, kad galų gale nelikti vienui vienam su savo įnoriais ir nuoskaudomis. Sakome „darbo organizavimas“, o ne „darbo žaidimas“. Kai kažkas organizuoja laikraščio leidybą, jis turi žinoti, kad jo laukia sunkumai, nusivylimai, nesėkmės, kad teks bendrauti ir su nemaloniais žmonėmis, atsakyti ne vien už savo, bet ir už svetimus žingsnius, veiksmus, perspėja J. Korčakas. Kas nori pramogauti, lai eina į teatrą, o nesiima darbo, kuris reikalauja daug jėgų ir sąžiningumo, geranoriškumo, nesitikint mainais nieko, išskyrus suvokimą, kad tai atneš naudos.

Darbų paskirstymas

Kaip paskirstyti darbą? Laikraštyje turi būti įvairių skyrių, skilčių, reikia skirti vietos aktualiai medžiagai, kronikai. J. Korčakas pataria kiekvienam bendradarbiui ir redkolegijos nariui turėti dienoraštį, kuriame šis užrašinėtų duomenis, o vėliau juos panaudotų rengdamas medžiagą. Tegul vienas žymi moksleivius, kurie praleido pamokas ir vėlavo. Antras surašo bendraklasių gimtadienius ir vardadienius. Trečias renka žinias apie kontrolinius darbus. Ketvirtas apie tai, kas nutiko per ilgąsias pertraukas. Penktas – apie kitas pertraukas. Vienas moksleivis renka medžiagą apie matematikos, kitas – apie gimtosios kalbos pamokas ir t. t. Kas nors gali imtis skilties apie knygas (kas ir kokias knygas perskaitė per pastarąją savaitę), teatrą. Dar kitas gali atsakingas už skyrių, skirtą mokytojams. Kažkas rašo apie tvarką klasėje, o kažkas atsakingas už rubriką „Muštynės, peštynės, kivirčai“, arba, pavyzdžiui, fiksuoja, kas nuolat pamiršta atsinešti knygas, sąsiuvinius. Pagaliau yra skyrelis „Įvairūs pranešimai“.

Tai anaiptol nereiškia, kad skyrių turi būti būtent tiek – jų gali būti daugiau ar mažiau. Tai tik pavyzdys, kaip galima paskirstyti darbą, kad net tasai, kuris nemėgsta daug rašyti, galėtų vadovauti kokiam nors skyriui. Tikriausiai atsiras ir naujų skyrių, o kai kurie iš išnyks. Galbūt kas nors po savaitės grąžins savo dienoraštį su vieninteliu įrašu: „Nenutiko nieko įdomaus“. Tuo pačiu išaiškės, kas iš moksleivių informuoja neatsakingai, neužrašo vertingų duomenų, o kas labai daug dėmesio skiria dalykams, kurie mažai įdomūs kolektyvui.

Konstruktyvumas

Pasakyti, kad „šis laikraščio skyrelis neįdomus“ lengva, bet reikia iš karto surasti, kuo jį pakeisti, kad neliktų tuščios vietos, atkreipia dėmesį J. Korčakas. Net jei visas numeris išėjo prastas, tai galbūt kitas bus geresnis, o gal net ne kitas, o tas, kuris pasirodys po trijų mėnesių. Nereikia įsižeisti dėl kritikos, nes, pirma, tai, kas nepatinka vienam, gali patikti kitam; antra, protingi žmonės dėl kritikos nepraranda noro dirbti, o priešingai, deda dar daugiau pastangų. Per pasitarimus negalima tūžti. Kas nors gali pasakyti kažką negero, pikto, bet gal toks šio žmogaus būdas, tokia prigimtis; gal jis vėliau gailisi, kad taip pasakė. O gal jis dėl mums nežinomų slaptų priežasčių nenori, kad laikraštis būtų leidžiamas, gal tai jam nenaudinga, ir jis siekia sugriauti suardyti veiklą.

Ne visiems viešumas priimtinas: yra tokių, kurie nori veikti tylomis, todėl būtų neišmintinga leisti tokiam žmogui laimėti. Sena patarlė byloja „Concordia res parvae crescunt, discordia maximae dilabuntur“ (Taika stato, nesantaika griauna arba sutarimas augina mažus darbus, o nesantaika žlugdo didžiuosius). Reikia galvoti, svarstyti, mąstyti, stiprinti vienas mintis kitomis ir ieškoti kelių, kaip padaryti geriau, o ne pyktis dėl to, kad žmogaus darbe yra trūkumų, kad dirbdamas jis padarė klaidų.

Planavimas 

Leidžiant laikraštį reikia rūpintis ne tik einamąja medžiaga, bet ir kaupti tekstus atsargai. Laikraščio vertę nulemia redakcijos portfelio turtingumas. Būtent čia jaunimas dažnai klysta. Patyręs redaktorius atideda dalį straipsnių, nededa į vieną numerį visų medžiagų, kurias laiko vykusiomis. Jis elgiasi kaip gera šeimininkė, kuriai rūpi visada turėti atsargų, kad bet kurią akimirką užėjus netikėtam svečiui, turėtų kuo jį pavaišinti. Jaunimas stengiasi, kad pirmieji laikraščio numeriai būtų įdomūs ir turiningi. Be to, jaunimas visada skuba išleisti pirmąjį numerį. J. Korčakas ragina jaunuosius redaktorius neskubėti.

Jei nusprendėte, kad pranešimai apie einamuosius įvykius užims pusę numerio, tai kitą pusę galima ruošti iš anksto. Prieš išleidžiant pirmąjį numerį, galima tuo pačiu paruošti dar bent keturis numerius (be einamųjų įvykių medžiagos). Vaikai atvirai nekantraus. Galbūt vienam kitam praeis noras, bet tai ne bėda, nes, kaip sakoma, šiaudai greitai sudega. O išmintingesnieji tuo tarpu išmoks laukti. „Iš patirties žinau, kad jei tie nekantrūs bendradarbiai kažką parašo, o jūs jų darbų artimiausiame numeryje neišspausdinate, jie iš karto pagalvoja, kad jų nevertinate. Taip tikrai nėra. Redakcija turi rūpintis įvairove: ilgus straipsnius būtina derinti su trumpais, rimtus – su nuotaikingais, sunkius – su lengvais.

Jei kas nors šantažuoja, kad kol nebus išspausdintas jo straipsnis, jis nieko naujo nerašys, jam būtina paaiškinti, kad jis neteisus. Galima net perspėti mokyklinio laikraščio leidėjus, kad pirmasis numeris neišeis iki tol, kol tie, kurie jau atidavė po vieną straipsnį, parašys dar po vieną – į atsargų portfelį. Galima pritaikyti dar griežtesnę taisyklę: kiekvienas autorius privalo nuolat turėti po du parengtus straipsnius. Laikraštis – tai lyg įvairių gėlių puokštė. Ji daug gražesnė, kai gėlių pasirinkimas didesnis.

Net ir blogas straipsnis vertingas

Ar laikraščio redaktorius privalo rašyti straipsnius? Tai nebūtina: gerai, jeigu jis moka rašyti pats, kai skubiai kažko prireikia, ar nepavyko laiku rasti vykdytoją. Bet blogai, jeigu redaktorius atsisako kieno nors pagalbos vien todėl, kad yra įsitikinęs, jog pats parašys geriau.
Net blogas straipsnis vertingas, nes jis gali kažką paskatinti rašyti.

Kritika ir taktas

Paprastai, kai apie ką nors rašoma neigiamai, su herojų pavardėmis reikia elgtis ypač apdairiai. Toks straipsnis neturi būti anonimiškas. Jį privalu pasirašyti. Kartais kritišką straipsnį lydi redakcijos prierašas, kad nors vardan žodžio laisvės redakcija spausdina šį straipsnį, bet ji nesutinka su autoriaus nuomone, laiko ja neteisinga.

Redaktorius visada turi būti susitvardęs, taktiškas ir atsargus, ir vadovautis taisykle: vengti visko, kas gali įžeisti ir atstumti, ir neatmesti nieko, kas padėtų užkariauti laikraščiui draugų. Rašydamas apie mokyklą, laikraštis kartas nuo karto turi rašyti apie mokytojus, moksleiviai turi teisę reikšti nuomonę apie vidaus taisykles ir tvarką. J. Korčakas nepataria pradėti nuo šios temos, išankstinį kritišką požiūrį į mokyklos valdžią laikydamas neteisingu ir žeminančiu. Tačiau laikraštis, siekdamas pagarbos, turi sąžiningai rašyti apie tai, kas gali atnešti naudos ir mokytojams. Tada jis turės teisę kritikuoti ir tikėtis mokytojų pagalbos. Taktas ir objektyvumas – štai ko turi siekti redaktorius.

Kitas ne mažiau svarbus redaktoriaus uždavinys – atsiliepti į kiekvieną mintį, kiekvieną idėją, pasiūlymą, įvairinti laikraščio turinį. Skaitytojui patinka, kai laikraštyje periodiškai pasirodo tie patys skyreliai. Bet jis taipogi mėgsta kartas nuo karto rasti kokią nors naujovę, malonią staigmeną, kažką, ko anksčiau leidinyje nebuvo. Jeigu laikraštis neiliustruotas, tai vieną numerį – šventinį arba jubiliejinį – galima papuošti piešiniais. Galima paskelbti kokią nors mįslę ar užduotį siūlant apdovanojimą tam, kuris pirmas atspės, humoristinį pasakojimą, ekskursijos planą, pasiūlymus dėl spektaklio ar kito pramoginio renginio organizavimo.

Vieno Prancūzijos laikraščio darbuotojai pastatė redakcijos lange butelį su žirniais. „Tas, kuris atspės, kiek žirnių butelyje, gaus prizą“. Butelis buvo viešai pripildytas ir užantspauduotas, o nurodytą dieną žirnius viešai suskaičiavo. Teisingai atspėjo du skaitytojai: vežikas ir parlamento narys.

Laikraščio lėšos

Laikraščiui reikia lėšų, nes leidyba susijusi su išlaidomis. Vienas kelias – kaupti būtinąsias lėšas iš savanoriškų įnašų. Reikia pagalvoti apie laikraščio biudžetą, paruošti pinigų priėmimo raštelius ir iš anksto perspėti, kad laikraščio leidyba gali patirti nesėkmę. Kiekvienas turi žinoti, kad jis rizikuoja, nes niekas neapsaugotas nuo nesėkmės, dėl to neverta pykti.

Suaugusieji patvirtins, kad ne visi skaičiavimai pasitvirtina, o kiekviena nauja veikla yra rizikinga ir tik nepatyrę stebisi tada, kai praranda investicijas. Svarbiausia, kad sprendimai nebūtų priimami lengvabūdiškai, kad tie, kuriems bus patikėtos visuomeninės lėšos, būtų sąžiningi. Reikia iš anksto išrinkti kasininką-iždininką ir, kad nekiltų ginčų, trijų asmenų komisiją, kuri bus įgaliota vykdyti pirkimus.

Nepaisant didžiausios atsargos, visada atsiras nepatenkintų ir intrigantų. Tačiau nereikia lengvai duoti jiems į rankas ginklo. Jei jie kritikuos ir kaltins, visiems taps aišku, kad jie ieško progos prikibti ar kad jų būdas yra nepakenčiamas, nes jiems nuolat kas nors netinka. Bendraujant su tokio būdo žmonėmis J. Korčakas pataria naudotis labai paprastu argumentu: „Tau nepatinka? Žinoma. Tu teisus. Ir man nepatinka, nes galima buvo padaryti geriau. Bet aš nežinau, kaip tai padaryti, jei tu ką nors pasiūlysi, aš būsiu tau nuoširdžiai dėkingas“.

Suaugusiųjų parama

Redaguojant mokyklinį laikraštį labai svarbi yra suaugusiųjų parama ir pagalba. Ji pageidautina, bet nebūtina. Geriausia būtų paprašyti mokytoją patikrinti laikraščio kalbą, ištaisyti tik gramatikos ir stiliaus klaidas, kad laikraštis išsaugotų mokinių kalbos autentiškumą ir originalumą.

Moksleiviškų laikraščių kalba gali būti spalvingesnė, šviežesnė, gražesnė už suaugusiųjų laikraščių kalbą. Moksleivių kalbos žodyne yra taiklių žodžių ir posakių. Pavyzdžių galima pateikti labai daug. Juk suaugusiųjų stiliaus pamėgdžiojimas moksleivių rašiniuose dažnai sukelia nesmagų ir juokingą įspūdį. O moksleivių spauda gali šito išvengti.

Mokytojas gali rašyti laikraščio vedamuosius. Gali pasiūlyti temas rašinių konkursui. Visa tai praturtins redakcijos portfelį. Konkrečią temą mokiniams, žinoma, pateikia redkolegija. Reikia būti labai atsargiam, kad nepatektum į visišką suaugusiųjų priklausomybę. „Suaugusieji turi didžiulį trūkumą – jie nepripažįsta bendradarbiavimo su jaunimu, pagrįsto lygiateisiais pagrindais, ir net tada, kai, rodos, atvirai pasisako už visišką moksleivių veiklos laisvę, slapčiomis tikisi paklusnumo. Taip sakydamas turiu omeny suaugusiųjų visumą, o ne retas išimtis“, – rašė J. Korčakas.

Savo patarimus moksleiviškų leidinių leidėjams pedagogas baigia padrąsinimais būti ryžtingais, nestokoti užsispyrimo, mokėti sutelkti pastangas, o galiausiai imti ir veikti taip, kaip jiems patinka: pradėti tuoj pat, nedelsiant. Nėra ko baimintis! Drąsiems ir Dievas padeda!( „Audaces Deus juvat!“).

Viktoras TROFIMIŠINAS