Drabužių modeliuotoja Agnė Kuzmickaitė teatro kostiumus pirmą kartą kūrė prieš vienuolika metų Jono Vaitkaus spektakliui „Gagarino gatvė“. „Nuo vaikystės lankydavausi teatre. Mane žavėjo teatro asmenybės ir atrodydavo, kad, pavyzdžiui, aktoriai yra įdomūs, turi ypatingą humoro jausmą. Visada norėjau bendrauti ir dirbti su teatro žmonėmis. Turbūt mintys materializuojasi ir pritraukia tam tikrus įvykius“, – santūriai kalba A. Kuzmickaitė. Ji sako, jog tas įsivaizdavimas apie scenos menininkus neišblėso ir pradėjus su jais dirbti. 

Simpatiją teatrui Agnė rodė ir per pirmą asmeninį madų šou. Jį padėjo režisuoti Oskaras Koršunovas. Į kolekciją, demonstruojamą kamerinėje buvusio „Vaidilos“ teatro aplinkoje, buvo įpinti modeliai iš neseniai Gedimino Šeduikio pastatytos Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“. Naują kolekciją A. Kuzmickaitė planuoja pristatyti kitų metų pradžioje. Šiuo metu dizainerė vis dar gyvena prancūzo Jeano-Claude'o Berutti režisuota Giuseppe's Verdi opera „Ernani“, kurios premjera įvyko rugsėjo viduryje.

Kokių naujų išbandymų teko patirti pradėjus dirbti su teatrais?

Pagrindinis darbo teatre iššūkis – kolektyvinė kūryba. Nėra taip, kad galėtum gyventi tik savo idėja, kurios viziją esi susikūręs. Ji turi organiškai įsilieti ir būti inkorporuota į kitų menininkų, ypač – režisieriaus, sumanymus.

Kai prarandama kūrybinė autonomija, dirbti tampa sunkiau?

Tam tikrų sunkumų iškyla dirbant ir vienam. Teatre nuolat reikia su kažkuo komunikuoti, užtat atsiranda papildomas krūvis. Reikia išlikti diplomatiškai, sugebėti maksimaliai įgyvendinti savo idėją, rasti tinkamą sprendimą. Laikui bėgant išmoksti tai daryti ir tuomet tampa smagu. Modeliuotojas kasdieniame savo darbe dažnai būna vienišas, jis kuria vienas ar bendrauja tik su žmonėmis, kurie įgyvendina tavo idėjas, o teatre ir yra malonu tai, kad gali bendrauti su kitais menininkais ir taip susipažįsti su jų pasaulėžiūra, idėjomis. Tai irgi įkvepia.

Kiek drabužių charakterį padiktuoja patys atlikėjai?

Operos mechanizmas – tarsi labai didelė mašina. Tam, kad ji sklandžiai veiktų, reikia iš anksto pasiruošti. Yra didelis žmonių kolektyvas, visi turi darbą. Ilgai galvoti negali, nes tavęs paprasčiausiai niekas nelauks. Kuriant kostiumus sudėtinga atsižvelgti į kiekvieno solisto figūrą, tačiau aš visuomet stengiuosi tai daryti.

Kai turi pateikti idėją, dažnai dar nežinai, kas tiksliai tą vaidmenį atliks, dar iki galo nebūna suformuota atlikėjų sudėtis. Aš vis tiek stengiuosi drabužį maksimaliai pritaikyti prie solisto. Bet operose, kaip pastebėjau, tai nėra labai įprasta, nes ir to paties vaidmens atlikėjai keičiasi, ir spektaklio atlikėjų būna kelios sudėtys, tad neaišku, ar rūbas, kuris tiko vienam solistui, tiks kitam.

Šiuolaikiniuose pastatymuose neužtenka tik gražiai padainuoti – tenka ir vaidinti. Todėl reikia, kad drabužiai būtų kaip įmanoma patogesni, tačiau man svarbu išgauti ir vizualinį efektą. Pastaruoju metu kiek radikalėju ir siekiu, kad būtų taip, kaip sugalvojau. Nusileisti lengva, tik klausimas, ar liksi patenkintas rezultatu.

Dėl to kyla konfliktai, nesutarimai?

Nesu labai konfliktiškas žmogus, todėl konfliktų nebuvo. Kad ir kaip stengtumeisi, negali nupirkti keturių vienodų batų porų visoms keturioms solistėms, nes dviem jie galbūt tiks, trečiai bus nepatogūs, o ketvirtai irgi pasirodys kažkas ne taip. Juk vienoms patinka aukštakulniai, kitoms patogiau dirbti avint batus žemesniu kulnu, kai kurių kojos greičiau pavargsta.

Bet to nereikia dramatizuoti. Tokia darbo teatre kasdienybė. Svarbiausia – mokėti priimti sprendimus. Be to, operoje nesi vienas, yra asistentai, ir tą didelę masę galima suvaldyti.

O kuo skiriasi kostiumų dailininko darbas operoje ir dramos teatre?

Dramos aktoriai paslankesni, dinamiškesni, todėl su jais dirbti paprasčiau. Tačiau čia ne visada kūrybą gali planuoti iš anksto. Daug kas priklauso nuo režisieriaus, bet dažniausiai dramos teatre sprendimai gimsta repeticijų metu. Reikia mokėti operatyviai reaguoti į pasikeitimus ir per trumpą laiką įgyvendinti režisieriaus idėjas, kartu pritaikyti savo viziją.

Koks darbas teatre jums išskirtiniausias?

Šiuo metu man reikšmingiausias ir didžiausios apimties darbas – G. Verdi operoje „Ernani“. Džiaugiuosi, kad režisierius J. C. Berutti pats mane pasirinko. Jis buvo matęs mano kurtus kostiumus O. Koršunovo „Hamletui“.

Kūrybinis procesas – labai įdomus. Režisierius buvo giliai išnagrinėjęs medžiagą, kiekvienas jo sprendimas buvo motyvuotas, jis daug reikalavimo ir iš kitų – tai gero kūrėjo požymiai. Kai dirbi su tokiu talentingu režisieriumi, tai ir pats labai stengiesi, tiki rezultatu.

Premjera aktoriams, režisieriui yra tik pati pradžia, po jos spektaklis vis kinta. Tačiau kostiumų kūrėjo darbas jau baigtas, ar pasidaro visiškai ramu?

Kažkuria prasme – taip. Bet žymiai didesnį įdirbį reikia padaryti gerokai prieš premjerą. Ypač operoje pasiruošimo etapas būna labai nuoseklus. Solistai scenoje pradeda dirbti tik atėjus repeticijų metui, o kostiumų dailininkas turi jau maždaug prieš pusę metų pateikti eskizus ir sugalvoti koncepciją. Žinant, kad viskas turi būti padaryta iš anksto, įpareigoja taupyti laiką ir priimti sprendimus kuo anksčiau, nes po to kažką koreguoti nebebus galimybės.

Taigi, darbo pagal individualius užsakymus ir kolektyve lyginti nė nereikėtų?

Darbas su klientu – labiau praktiškas procesas. Pastaruoju metu mažai dirbu pagal individualius užsakymus. Kiekvienam laiko ir dėmesio reikia skirti panašiai, kaip spektakliui, kur yra daug žmonių. Dabar aš labiau koncentruojuosi į tiražuojamų drabužių gamybą.

Aktoriams vaidinti masuotėje – ne lygis. O dizaineriui kurti drabužius, skirtus masinei gamybai?..

Man atvirkščiai – didesnis iššūkis sukurti tai, kas patiktų daugeliui. Aš čia turiu daugiau laisvės. Padarau tai, kas man yra gražu, ir žmonės renkasi patys, pirkti ar ne. Kai dirbi su vienu klientu, esi įpareigotas, kad jam būtinai tavo darbas patiktų. Čia svarbūs užsakovo ir dizainerio santykiai.

Esu labiau individualistė ir nelabai mėgstu prie ko nors derintis. Tai daryti galiu, bet man tai atima daug energijos, o šiuo metu tam net ir laiko neturėčiau. Mano atveju masinė gamyba pasiteisina.

Koks jūsų požiūris į kolegų kolekcijas, kurių drabužiai tik ir tinkami dėvėti ant podiumo?

Žmonės į madų šou ateina tikėdamiesi nekasdienių įspūdžių. Jie nori pamatyti dizainerio viziją, kažką neįprasta. Todėl ir būna kuriami rūbai, skirti labiau podiumui. Jie – kaip šou elementas, skirtas kūrėjo idėjai reprezentuoti. Bet pats kolekcijos pristatymas yra skirtas parodyti žmonėms tai, ką jie galėtų dėvėti. Todėl kolekcijose turėtų būti jungtis tarp tokių drabužių, kurie yra vizualūs, nėra dėvimi, ir praktiškų, funkcionalių.

Kita vertus, visiems niekada neįtiksi. Jei sukursi tik tinkamų kasdienai rūbų kolekciją, tai sulauksi priekaištų, kad tokių drabužių pilnos parduotuvės. Jei bus pristatyti vien tik vizualūs modeliai, atsiras tokių, kurie sakys: nesuprantu, kur galima su tokiais eiti? Todėl, manau, dizaineriui reikia daryti taip, kaip pačiam atrodo geriausia.

Ką daryti, kad kolekcijos koncepcija nebūtų dirbtinai pritempta?

Šis klausimas irgi labai įdomus. Vienu metu man labai patiko aiški, griežta koncepcija. Anksčiau man atrodė, kad ji būtina.

Kai kuri kolekcijas žmonėms, kyla pavojus, kad ta koncepcija ir liks tik vienam autoriui suprantama. Visi, ypač moterys, iš esmės nori atrodyti gražiai, bet ne visiems rūpi turėti drabužį, kuris būtinai atspindėtų kokią nors idėją.

Koncepcija labiau reikalinga kaip gairė menininkui, kad jis nepasiklystų, bet, kad tas chaosas būtų suvaldytas, nėra būtina vienijanti idėja. Viskas priklauso nuo kūrėjo talento.

Jūsų naujausia kolekcija ir sulaukė kritikos, kad pristatyti apdarai buvo ganėtinai skirtingi...

Pamenu, viena mano kolekcija buvo absoliučiai konceptuali. Bet buvau sukritikuota už tai, kad joje nėra spalvų. Tačiau toks ir buvo mano sumanymas.

Mano naujausioje kolekcijoje griežtos koncepcijos nebuvo. Tai – irgi sąmoningas sprendimas. Rūbų modeliavimas gali, bet neprivalo būti gilus. Anksčiau man norėjosi gvildenti kokias nors problemas, tarkim, tarpusavio priklausomybę, o dabar norisi kurti drabužius, kurie man yra gražūs ir būtų kitų mielai dėvimi.

 Goda JUOCEVIČIŪTĖ

 Modesto EŽERSKIO nuotrauka