A. Baranausko kūrinio tekstą į korėjiečių kalbą išvertė Seule gyvenantis Martynas Šiaučiūnas-Kačinskis. Poemos apie Anykščių šilelį eilės liejosi korėjietiškais instrumentais atliekamos muzikos fone ir skleidė įspūdį, tarsi jos būtų specialiai sukurtos šiandienai. Iš Seulo kilusi 28 metų Park In Hye, pasakodama apie savo kelią į pansorį ir šio žanro ypatybes, pabrėžia tradicinio korėjiečių ir lietuvių meno bendrumą – gilų vietos žmonių ryšį su gamta.

Kaip atėjote į pansorį?

Mano mamos svajonė buvo tapti kajagimo (dvylikastygis korėjiečių muzikos instrumentas, panašus į kankles – aut.) atlikėja. Būtent mamos dėka užaugau besiklausydama tradicinės korėjietiškos muzikos, gerai susipažinau su tradicine kultūra.

Pansorio pradėjau mokytis būdama 12 metų. Mano mokytoja – Song Changsun, ji yra pripažinta viena iš geriausių pansorio atlikėjų Korėjoje. Baigiau Valstybinę tradicinio meno gimnaziją, vėliau pansorį studijavau Čiungang (Chung-Ang) universitete ir Korėjos menų universitete, ten įgijau magistro laipsnį.

Bo Haengas sakė, kad jus pirmą kartą su mokytoju išgirdo besitreniruojančius kažkur gamtoje. Kaip pansori atlikėjai įprastai lavina balsą, dainavimo techniką?

Pansorio pamokos vyksta privačiai: vienas mokytojas – vienas mokinys. Yra toks posakis: „kudžion šimsu“, tai reiškia „perduodama lūpomis, o priimama širdimi“. Neturime kažkokių specialių partitūrų ar natų. Klausydamiesi mokytojo atlikimo, pieštuku užsirašome ar nusipiešiame kažką panašaus į natas, ko reikšmę supranta tik piešiantis žmogus.

Pansoris neturi kažkokios visuotinės teorijos kaip, pavyzdžiui, klasikinė opera. Pansorio atlikėjai ilgą laiką besiklausydami mokytojo atlikimo ieško savo – asmeninio būdo, kaip atlikti pansorį. Tą patį galima pasakyti ir apie balso puoselėjimą, pasiruošimą prieš lipant ant scenos: kiekvienas dainininkas turi tik jam vienam žinomus ar tinkamus receptus. Aš pati stengiuosi kiek galima mažiau kalbėti. Manau, kad kalbant ir atliekant pansorį naudojami skirtingi balsai, tad daug kalbėjus, nebeįmanoma atlikti pansorio.

Pansorio atlikėjų balsai dažnai būna nuvarginti nesibaigiančių treniruočių. Man lankantis ligoninėje ant mano balso stygų irgi rado ataugų. Paprasti žmonės tokioje būsenoje sunkiai prašnekėtų ar pradainuotų, tačiau mums tai įprasta. Pansorio atlikėjų balsas yra vienas iš tų dalykų, kurių šiuolaikinė medicina iki šiol negali paaiškinti.

Man, įpratusiai prie vakarietiškos muzikos garsų, pasirodė, kad toks jūsų balsas tinkamas džiazui. Ar būtų įprasta, jei pansori atlikėja taptų džiazo vokaliste?

Yra nemažai žmonių, pastebinčių, kad pansorio atlikėjų balso tembras panašus į džiazuojančių dainininkų. Be to, yra tikrai nemažai atvejų, kai pansorio atlikėjai puikiai atlieka ir džiazo muziką. Man irgi yra tekę mokytis džiazo. Tarp tradicinio korėjietiško pansorio ir džiazo yra panašių dalykų, pavyzdžiui, improvizacija. Be to, šiuo metu iš tikrųjų kuriama mišrioji muzika, kurioje tradicinė korėjietiška muzika jungiama su džiazu.

Kokį dėmesį valstybė skiria pansoriui?

Tradicinę muziką valstybė remia gerokai daugiau nei kitus menų žanrus. Tiesą pasakius, visos Seulo tradicinės muzikos profesinio lavinimo gimnazijos yra valstybinės ir visi jų mokiniai yra remiami valstybės, nors Korėjoje yra nemažai privačių gimnazijų, kur mokiniai mokosi už savo, dažniausiai tėvų lėšas.

Ir mano pasirodymai, ir CD leidimas yra remiami valstybės. Tačiau jei palygintume su visiškai komercializuotu populiariuoju menu, tradicinio meno padėtis pas mus – ganėtinai apgailėtina. Ir Korėjoje populiarusis menas susilaukia daugiausia dėmesio, tad paprasti žmonės nelabai domisi tradiciniu menu. Užtat jauni atlikėjai bando statyti vis naujus spektaklius, į tradicinį pansorį įtraukia netradicinius elementus, aktyviai prsitato Korėjos kultūrą užsienyje. Tikiuosi, kad dėl šio darbo ateityje padėtis pasikeis.

Tad kokią vietą pansoris užima žmonių sąmonėje, kai pasaulį dar visai neseniai buvo užvaldžiusi „Gangnam Style“ psichozė?

Atvirai pasakius, jaunimui atrodo, kad tradicinis pansoris yra tiesiog kažkokia atgyvena, netinkama šiuolaikiniam pasauliui. O populiarioji muzika yra labiau komercinė. Palyginus su ja, pansorį galima vadinti grynuoju menu. Dimensijos šiek tiek skiriasi. Tačiau pansoris dar turi atlikti didelį namų darbą, kad galėtų priartėti prie masių. Vienas iš būdų tai pasiekti – nesibaigiančios pansorio atlikėjų pastangos. Ir aš pati stengiuosi į pansorį pridėti įvairiausių elementų, kad masės nelaikytų pansorio kažkokiu sudėtingu, nesuprantamu menu.

Rytų Azijos mokyklos garsėja griežta disciplina ir konservatyvumu. O jūsų pansori pasirodyme, sutikite, būta nukrypimo nuo normos vien jau tuo, kad prie tradicinės muzikos priderinote kitos tautos eiles...

Tradiciškai pansorio spektakliai statomi pagal penkis siužetus. Tačiau šiuo metu pasirodymai kuriami pagal naujus siužetus ir nauja forma. Nesvarbu, koks būtų siužetas, jei tai geras pasakojimas, jis taptų puikia medžiaga pansoriui.

Kaip spektaklį, kuriame buvo išverstas ir pritaikytas „Anykščių šilelis“, vertinate patys ir kaip jis būtų priimtas Pietų Korėjoje?

Tradicinis menas yra ganėtinai konservatyvus. Tačiau ir Korėjoje jauni tradicinės muzikos atlikėjai šiuo metu užsiima įvairiais eksperimentais, tad vyresni mokytojai šias mūsų pastangas stengiasi suprasti. Mano mokytoja visuomet entuziastingai palaiko mano išvykas ir pasirodymus užsienyje. Tačiau tuo pat metu mano, kad neturėčiau pamiršti ir tradicijos, telkčiausi būtent į ją.

Nusprendėme šių metų rugsėjo mėnesį „Anykščių šilelį“ pristatyti ir Korėjoje, muzikos festivalyje. Per pasirodymą žiūrovams būtų rodomos Anykščių šilelio nuotraukos ir filmuota medžiaga, o istorija pasakojama pansorio stiliumi. Planuojama, kad kartu pasirodys ir vienuolis Bo Haengas. Tam, kad korėjiečiai geriau suprastų šį pasakojimą, ketiname vieną dalį labiau pritaikyti korėjiečių emocijoms.

Taigi, pansori pasiduoda naujoms interpretacijoms, ekspromtui?

Šiuolaikinis pansoris jungiamas ir su drama, vaidyba, pasirodymo metu grojama naujais, anksčiau nenaudotais instrumentais, statomi spektakliai pagal naujus siužetus. Manau, jog natūralu, kad kultūra keičiasi kartu su laiku, jam nepaliaujamai bėgant. Tačiau bazinė pansorio forma ir muzika yra vis dar tokia pati.

Kas jus pačią dar gali nustebinti pansorio mene?

Pansorį atlieku nuo 12 metų. Tačiau ir dabar vis dar kasdien repetuoju. Tai darau, nes vis ieškau geresnio ir geresnio būdo atlikti pansorį. Kartais pagalvoju, kad gal ir numirsiu, taip iki galo ir nesupratusi šio kultūros reiškinio. Pansoris – lyg koks gilus šulinys, kurio dugno neįžiūrėsi kad ir kaip žiūrėtum.

Kokia Lietuvos publika? Kuo ji labiausiai skiriasi nuo korėjiečių?

Korėjiečių publika, žiūrėdama pansorį, įterpia čiuimsę. Tai šūksniai, kuriais publika palaiko atlikėją, pagiria gerą atlikimą. Šiek tiek gaila, kad lietuviai taip nedaro. Jie visą pasirodymą žiūri labai susikaupę.

Be to, korėjiečiai nėra įpratę ploti atlikėjui atsistoję, ypač tradicinės muzikos atveju. O lietuviai visuomet, pasibaigus mano pasirodymams, plodavo atsistoję. Tikrai esu dėkinga.

 

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ