Titas Varnas per dvidešimt metų vadovavo vaikų ir jaunimo dramos studijoms. Kai kurie buvę jo mokiniai dabar vaidina ar patys režisuoja profesionalaus teatro scenoje, tarp jų – Gytis Ivanauskas, Aurimas Žvinys, Artūras Sužiedėlis, Algirdas Gradauskas, Rūta Papartytė. Kelias aktorių ir režisierių kartas užauginęs ir 2007 m. iš Lietuvos vaikų ir jaunimo centro (LVJC) išėjęs T. Varnas statė spektaklius su neįgaliaisias ir kurčiaisiais, Nacionaliniame dramos teatre dirba režisieriaus asistentu.

Jis sako, kad Užupio dramos teatre sutiko statyti spektaklį, kurio premjera numatyta šių metų balandžio pradžioje, visiškai ne dėl to, kad siektų ypatingų aukštumų kūrybinėje sferoje ar formuotų išskirtinį savo, kaip režisieriaus, veidą – tokių ambicijų jis neturi. Viso labo, pasak Tito, atsirado galimybė grįžti prie bičiulės Kristinos Gudonytės pjesės „Niekada tavęs nepaliksiu“. Tad ir per mūsų pokalbį jis nesišvaisto įmantriais pasisakymais apie meną, o apie posūkius savo veikloje pasakoja lakoniškai, be teatro šalies kūrėjams būdingo patoso

Daug metų dirbote su vaikais. Kodėl pasukote į profesionalų teatrą?

Man labai keistai skamba tas profesionalus. Teatras yra teatras. Kai kurie iš tų vaikų, kuriems vadovavau būreliuose, dabar jau patys ir režisuoja, ir vaidina. Kodėl ėmiausi darbo su Užupio dramos teatru, atsakymas labai paprastas: nes pakvietė. Iš esmės man šioje veikloje – nieko neįprasta. Kai filmą kursiu, tuomet jau bus kažkas nauja.

Nejaugi režisieriui reikšmės neturi mėgėjų ir jau profesinės patirties turinčių aktorių darbo scenoje skirtumai?

Žinoma, kad pats darbas skiriasi. Dirbant su profesionaliais aktoriais, atsiranda daugiau erdvės kūrybai, tačiau suvaržo ir laikas, ir vieta repeticijoms, ir materialinė bazė, ir galų gale įsipareigojimai dėl premjeros laiko. Skiriasi ir reikalavimai aktoriams, jų pačių vaidybos lygis. Iš mažiau patyrusių negali reikalauti to, ko jie negalėtų padaryti. Jau praėjusiems teatro mokyklą nereikia rodyti kelio į personažo charakterį – jie patys jį tau rodo. Kita vertus, kai kada iš tiesų nebelieka tų skirtumų – ar aktorius būtų vaikas, ar jau ne, o elgiasi panašiai.

Apskritai kiekvienas jaučia malonumą vaidinti. Profesionalų teatre didžiausias malonumas, kad scenoje turi galimybę susitikti skirtingos kartos. Spektaklyje „Niekada tavęs nepaliksiu“ vyriausiam aktoriui – Ervinui Peteraičiui 73 metai, o jauniausiems – vos per 20. Jie kaifuoja nuo darbo vieni su kitais. Įdomu tai, kad vyresnis su žymiai jaunesniu vis tiek turi bendrauti kaip lygus su lygiu.

Beje, man dirbant LVJC, Švietimo ministerija nustatė, kad vaikų ir jaunimo teatre būtų suformuotos grupės pagal amžių. Tuomet negalima buvo spektakliui komandos lipdyti iš įvairesnio amžiaus jaunuolių. Man atrodo, jog tokie reikalavimai ydingi. Kai viską bandoma įstatyti į griežtus rėmus ir kokius nors reglamentus, tai trukdo siekti meninio rezultato.

Kaip režisieriui įsisprausti tarp seniai įsitvirtinusių ir jau pripažintų kūrėjų?

Nematau jokio reikalo „spraustis“, nes kiekvieną kūrėją ir jo darbo rezultatus patikrina laikas. Aš kiekvieną kartą degu ta pjese, tuo spektakliu, kurį statau. Pastatei – perdegei ir netrukus uždegi kitą lemputę.

Svarbiausia – kiekvienam kūrėjui rasti aktualią temą, o teatrui – savo nišą. Tuomet žiūrovai pasirenka, kur eiti ir ką žiūrėti. Vienu metu buvau pastebėjęs, kad žmonės nėjo į teatrus – galbūt dėl sunkesnės ekonominės situacijos, o dabar, regis, į teatrą vėl grįžta, ir viena to priežasčių – didesnė pasiūla. Teatro mėgėjai lanko skirtingus spektaklius ir erdves, tuomet jie gali palyginti. Kai kada įdomiau nueiti į Menų spaustuvę, nei būtinai į valstybinius teatrus. Man pačiam teko girdėti, kaip kai kurie žiūrovai po neįgaliųjų „Naujojo teatro“ spektaklio tikino, kad jiems tai paliko didesnį įspūdį nei pripažintų teatrų pastatymai. Ir tai sakė ne kokie nors vaidinusiųjų giminaičiai ar draugai, o nepažįstami žmonės.

Tačiau kaip surasti mažam teatrui tą nišą, kai rinka pas mus nedidelė, o teatrų jau ir taip palyginti daug?

Užupio dramos teatras žengia tik pirmuosius žingsnius, bet, manau, ir jis ilgainiui turės savo auditoriją. Viena, ko jam tikrai trūksta, tai patalpų Užupyje! Lygiai taip pat ir Žirmūnai, ir Antakalnis galėtų turėti savo teatrus. Švedijoje kiekviena biblioteka turi teatrą vaikams. Vokietijoje jau seniai gyvuoja tokie teatrai, kur dirba po tris keturis aktorius, ir tai nieko nestebina. Lietuvoje tik pastaruoju metu daugėja teatrų: vieni pasirinkę komedijos žanrą, kiti – metaforų teatrą, dar kiti – skaitomąją poeziją.

Kai kada spektaklis gyvuoja ilgai ir lieka žmonių atmintyje, o kai kada spektaklis pagaminamas tik kaip produktas. Šiandien apskritai teatras turi šiek tiek kitokią paskirtį nei, tarkim, sovietmečiu. Anuomet, kai negalima buvo kelti politinių klausimų ir teatras apie tai kokia nors forma prabildavo, jau buvo laikoma įvykiu.

K. Gudonytė pjesę „Niekada tavęs nepaliksiu“ parašė dar prieš dvylika metų. Kaip ji jums išniro tik dabar?

Su Kristina esame seni pažįstami. Aš ilgą laiką visada būdavau tas, kuris pirmas jos scenarijus perskaito ir įvertina. Ir šią pjesę jau seniai buvau perskaitęs, ji man užkliuvo. Čia mėginama gvildenti gyvenimo ir mirties klausimus. Kai sulauki tokio amžiaus, kai jau kai kurie tavo draugai vaikšto ne šia žeme, tuomet ir tokios temos sudomina.

Iškart atsiminiau šį kūrinį, kai Užupio dramos teatras užsakė pastatyti spektaklį. Pageidavimas buvo lietuvių dramaturgija ir šiuolaikiška tema. O kai sužinojau, kad ir aktorius pats galiu pasirinkti, pagalvojau, kad vienam iš vaidmenų labai tiktų pati pjesės autorė, kuri yra ir puiki aktorė. Ji tik daug rašo... Vaidybai laiko neturėjo, bet dabar jo jau po truputį randa ir pradedame repetuoti.

Viena, kai du menininkai – tik geri draugai, kas kita – kai reikia kartu dirbti...

Mums pavyksta dirbti normaliai. Labai gerai, kai visuomet gali pasikonsultuoti su pačiu autoriumi. Tai didelė nauda ir režisieriui, ir aktoriams. Ne taip, kaip statyti spektaklį pagal kokio nors mirusio klasiko kūrybą. Ir pati Kristina kartais pasijuokia: „Tu manęs klausi kaip autorės ar kaip aktorės?“

Pabrėžėte, kad teatras užsakė pastatyti spektaklį ir pateikė tam tikrus reikalavimus. Tai, kad jums reikia atitikti kokius nors kriterijus, jūsų, kaip režisieriaus, nevaržo?

Nemanau, kad teatras būtų atmetęs ir kitokį kūrinį. Tiesiog jų pageidavimai atitinka medžiagą, kurią galėjau pasiūlyti. Būna, daug skaitai ir pradedi galvoti, kad visai norėtum pastatyti spektaklį pagal tą ar kitą kūrinį. Laikui bėgant sukaupi tam tikrą pjesių, idėjų bagažą ir lauki progos, kada jas galima bus įgyvendinti. O kai ateina laikas, pasirausi tarsi po kompiuterio failus ir ištrauki vieną iš tų labiausiai patikusių.

Taip man nutiko ne tik su K. Gudonytės pjese. Panašiai buvo ir su Kazio Sajos „Ubagų sala“. Jau seniai buvau numatęs pagal tą pjesę spektaklį statyti LVJC, bet aplinkybės pasikeitė ir kiek vėliau pastačiau su neįgaliųjų „Naujuoju“ teatru. Beje, mane jie pasisamdė statyti spektaklį, tačiau paaiškėjo, kad reikia kurti mokyklą. Šiandien jų ten yra mažai, bet grupė jau susiformavusi ir aktoriai – bent jau tokio paties lygio.

Galų gale, jeigu tau, kaip kūrėjui, neįtinka užsakovų reikalavimai, visada turi laisvę, gali atsisakyti ir eiti dirbti su kitais.

Dirbote su neįgaliaisiais, kurčiaisiais. Koks jų teatro pasaulis?

Kurčiųjų teatras „Mimika“, su kuriuo teko dirbti, turi gilias tradicijas. Jame vaidina išties profesionalai – ir jauni aktoriai, ir vyresni. O Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitaciniame profesinio mokymo centre su jaunimu stačiau spektaklį pagal Vytautės Žilinskaitės pjesę „Robotas ir peteliškė“.

Mes visi kartu ją skaitėme, aktoriai pasibraukdavo tuos žodžius, kurių nesupranta, nes jų žodynas kitoks nei girdinčiųjų. Jie žino, kas yra ragana, bet nežino, kas yra laumė. Todėl reikia jiems mokėti atskleisti tam tikrus kalbos niuansus, turėjau gestų kalba paaiškinti kai kurias sąvokas kitais pavyzdžiais. Be to, jie labiau prisirišę prie tam tikrų išraiškos stereotipų ir vaidybos štampų. Bet kurtieji puikiai jaučia ritmą, jų matymo kampas kitoks ir savaip unikalus.

Per visą mūsų pokalbį jautėsi, tarsi savo profesijos ir darbo visiškai nesureikšmintumėte, priešingai nei tai būdinga kai kuriems menininkams. Režisieriaus vaidmens šioje Žemėje neromantizuojate?

Nėra kada romantizuoti. Darbas yra darbas. Kraunasi kūrybinės idėjos, kurias norisi įgyvendinti. Galvoju sukurti ir dokumentinį filmą apie savo tėvą dailininką Eriką Varną, kuriam 2014 m. sukaktų 90 metų, ir tuo pačiu suorganizuoti jubiliejinę jo darbų parodą. Atsiranda ne tik režisūrinių, bet ir daug vadybinių, organizacinių veiklų. Viską norėtųsi atlikti kokybiškai ir laiku.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

M. Aukštuolytės Zavadskienės nuotr.