Aktorė ir režisierė, pjesių autorė Birutė Marcinkevičiūtė-Mar kuria teatrą, ją išskiriantį iš lietuvių scenos menininkų būrio. Monospektaklius prisijaukinusi kūrėja įkvėpimo ieško XIX a. pabaigos—XX a. pradžios asmenybių istorijose. Iš kūrybos, dienoraščių ir laiškų fragmentų B. Mar jas prikelia antram gyvenimui, kartu pati atranda tokias savo savybes, kurios iki tol tūnojo giliai pasislėpusios ar snūduriavo. Kad šios atsiskleistų, reikia įdėti daug fizinių ir emocinių pastangų. Tarsi vidines sienas sugriauti.

Vieną vėlų gruodžio vakarą po spektaklio „Meilužis“ mums kalbantis ištuštėjusioje Vilniaus mažojo teatro grimerinėje, Birutė prisipažino, kad ruošdamasi „Laiškų į niekur“ premjerai (sausio 5 d. Nacionaliniame dramos teatre), dar laukia naujų „sienų“ griūties. Spektaklyje persipina trijų kūrėjų, gyvenusių skirtinguose Europos miestuose, likimai: Marinos Cvetajevos (B. Mar), Reinerio Marijos Rilkės (Vytautas Anužis) ir Boriso Pasternako (Aleksas Kazanavičius).

 Jūsų spektaklių personažai — iš ankstesnių epochų. Nerandate įkvėpimo šiuolaikinėje dramaturgijoje?

Dramaturgiją dažniausiai kuriu pati. Gal ir nenorėčiau apibendrinti visu šimtu procentų, bet pastebėjau, kad rašant pjesę apie ano meto asmenybes, gali gimti kur kas šiuolaikiškesnis kūrinys, nei tas, kuris parašytas apie tai, kas vyksta dabar. Spektaklis apie istorinę asmenybę gali nuskambėti dar aktualiau, nei apie kokį nors šių dienų žmogų. Šiuolaikinė gatvės kalba dar nebūtinai atspindi aktualias temas.

Štai, ruošdamasi spektakliui „Poetė“ ir gilindamasi į Salomėjos Nėries gyvenimą, daug skaičiau, nagrinėjau to meto kritikų atsiliepimus apie ją spaudoje. Taip su spektaklio kūrėjais atradome, kad mūsų spektaklio tema bus istorijaapie menininko ir visuomenės konfliktą, aktualų visais laikais. 

 O kurdamaspektaklį „Jis ir ji“, įsitikinau, kad Jonas Biliūnas mums gali būti daug įdomesnis ir ne mažiau aktualus, nei koks nors šiuolaikinės pjesės — neretai paviršutiniškos — herojus. Kai atradau prieš šimtmetį rašytąJ. Biliūno publicistiką apie valdžią, ekonomiką,tėvynę ir žmogiškąsias vertybes (apie tai, kaip maži žmogeliai, menininkai kuria, pluša, lieja prakaitą, o valdžia tuo metu pelnosi ir vagia), suvokiau, kad šiandien iš esmės niekas nepasikeitę. Moralinės vertybės, amžinos problemos visada išlieka tos pačios.

Būtent į kokias vertybes ir temas, kurių pasigendate šiandien, jums atrodo prasminga gilintis savo teatre?

 Iš karšto įvykio galima nesunkiai padaryti komercinį spektaklį — kaip ir išleisti kokio „herojaus“ receptų knygą, tačiau dažniausiai scenoje tai pavirsta tik pseudoemocijomis. Kaip televizijoje. O tikra, gera dramaturgija pateikia gilesnį žmogaus patirčių ir problemų suvokimą. Tikrasis teatras — tai žmogotyra, psichologija, kaip mokė mano scenos dėstytojai Sankt Peterburge. Tai tarsi pjūvis skalpeliutų skaudžių pusių, kurias mes savyje slepiame, kurios trukdo gyventi.

Man teatre įdomiausia — degančios širdies tema. Tokią širdį turinčių herojų maksimalizmas, tikėjimas. Dar įdomus santykis, konfliktas tarp vienų herojų iracionalumo, idėjos, naivaus tikėjimo ja, o kitų — racionalumo. Tai skaudus susidūrimas, kelionė per gyvenimą savęs link. Visos mano herojės eina savuoju nelengvu keliu, kokios skirtingos būtų... Ir norisi apie tai kalbėti tyliai, be triukšmo. Maištauti tyla.

Ko gero, triukšmas — mūsų šiuolaikinio teatro liga. Net režisieriai iš tavęs dažnai reikalauja tiesiog rėkti, atseit, aistringai kalbėti. Tačiau patirtis rodo, kad toji aistra stipresnė, kai ji — tarsi ledkalnio paviršius... O, anot Konstantino Stanislavskio, kai aktorius scenoje visą laiką rėkia, aš tiesiog netikiu. Man regis, dabar toks metas, kai teatras liko vos ne vienintelė vieta, kurioje įmanomas visiškas atvirumas, nuoširdumas.

 Visados siekiu, kad žiūrovą sujaudintų scenoje pasakojama istorija, kad sukeltų jo paties prisiminimus, ašaras ar juoką. Pasak Balio Sruogos, kadaise žmonės eidavo į gerus teatrus paverkti... Noriu, kad taip būtų ir dabar. Visada ilgai kankinuosi, kol neatrandu to maksimalaus tikrumo. Kad įlįstum į personažą, reikia tarsi nulupti jo (ir savo) odą, pasiekti patį širdies dugną, esmę.

Scenoje perteikiate pačias intymiausias patirtis. Kokius barjerus tenka kiekvieną kartą įveikti šitaip apsinuoginant?

Kai pradedu kurti naują vaidmenį, jis tarsi stovi šalia, jį dar vertinu intelektualiai, iš šalies. O prasidėjus fiziniam darbui scenoje ir artėjant premjerai, jau reikia įlįsti į to personažo kailį ir išgauti tokias savybes, kurios mano personaže yra stipriai išreikštos, o manyje — nuslopintos. Pavyzdžiui, Unė Babickaitė, kiek iš jos dienoraščių susidarė įspūdis, buvo labai savimi pasitikinti moteris. Pasitikėjimas savimi — šio vaidmens grūdas. O man to pasitikėjimo savimi visada trūko. Užtat, kuriant spektaklį „Unė“, pats sunkiausias uždavinys buvo tai savyje sužadinti, patirti savimi.

Šis procesas paprastai daug kainuoja — ir energijos, ir laiko. Būna ir ašarų... Kiekvieną kartą reikia viduje išgriauti tarsi sieną. Ir tai padaryti prieš premjerą ne visada pavyksta. Būna, kad tai įvyksta tik po kokio dešimto spektaklio. Tik tuomet ateina vidinis pasitenkinimas, lengvumas.

Dabar jau suprantu, kad aktorės profesija man reikalinga, nes padeda griauti tas sienas. Ir herojes intuityviai renkuosi tas, kurios, nors skirtingos — bet priešingybė man. Manau,nesąmoningai noriu būti tokia kaip jos. Taip nejučia, su kiekvienu vaidmeniu keičiuosi ir aš pati.

 Ką galiausiai kiekvienas vaidmuo suteikia, be to, kad padeda išryškinti iki tol miegojusias savybes?

Sunku atsakyti konkrečiai. Čia kaip ir su kiekviena tavo gyvenimo patirtimi, sutiktu žmogumi, įvykiu: kiekvienas į tave kažką įneša, šiek tiek pakeičia, bet ką ir kada tai suprasi — niekada nežinai.

Vis dėlto esu  pastebėjusi, kadsu kiekvienu skirtingu vaidmeniu viduje tarsi padaugėja laisvės. Čia kaip gyvenime — patirtis, kurią išgyveni ir pereini (nors ir labai sunkiai), tave išlaisvina ir per tai įgyji daugiau išminties. Ne veltui visi išminčiai, kol tokiais tapo, gyvenime patyrė tiek visko daug.

Per vieną mūsų interviu lyg ir guodėtės, kad nors yra sukurta metodikų, kaip į vaidmenį įeiti, niekas nemoko, kaip iš jo išeiti. Ieškote kokių nors būdų?

Sukūrusi naują personažą, kurį laiką gyvendama jo kailyje, pajuntu, kad reikia grįžti į save. Kartais tai lengvai pavyksta, o kartais ypač sunkiai. Vieno vienintelio metodo, man regis, neatrastum — kiekvienąsyk vis kitaip. Tikra laimė, kad po monospektaklio „Žodžiai smėlyje“ (pagal Samuelio Beketo pjesę „Laimingos dienos“), kur vaidinau seną moterį — po poros metų pradėjau kurti „Meilužį“ — paauglės vaidmuo labai padėjo palikti senę Vini, kurios apatiška energija jau buvau beimanti gyventi... 

Sunku buvo išeiti iš Aleksandro Bariko (Alessandro Baricco) „Šilko“ herojės Elenos vaidmens. Per spektaklį taip nuoširdžiai įsigyvendavau į žeminamos, neištikimam savo vyrui atsidavusios moters vaidmenį, kad po spektaklio grįžus namo, neretai dar tebetekėdavo ašaros. Dar kurį laiką būdavau Elena... Pamenu, po „Šilko“ premjeros, per savo gimtadienį nuvykau į Nicą — norėjau pamatyti miestelį, kur vasaroti vyko kūrinio herojai. Ir staiga, vaikščiodama Nicos gatvėmis, pajutau „deja vu“, lyg tikrai būčiau čia gyvenusi. Paskui atsipeikėjau ir supratau, kad tai nesąmonė: juk Nicoje viso labo „gyveno“ tik A. Bariko išgalvota Elena...

Išėjimas iš vaidmens man iki šiol yra didelė paslaptis.

Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų teatralai skendi patose, tarsi jie šioje Žemėje atlieka ypatingą misiją. Iš kur toks susireikšminimas?

Kadangi man pasitikėjimo savimi trūksta visą gyvenimą, tai tokie susireikšminę žmonės man kelia nuostabą, kartais net susižavėjimą. Manau, susireikšminimo, kaip ir jaunatviško maksimalizmo, kūryboje reikia. Be pasitikėjimo savimi nieko nepasiektum. Talentingo žmogaus patosą priimu  kaip asmenybės dalį. Bet yra ir kitokia rūšis susireikšminusių menininkų, kurie tiesiog nieko nekuria. Man regis, tų nekuriančių žmonių arogancija yra tarsi gynyba, noras sustabdyti ir kitų entuziazmą, idėjas.

Čia tiktų posakis „iniciatyva baudžiama“. Prieš tokį žmogų su savo idėja atsimuši tarsi į sceną. Jei idėjų neturėtum, bendrauti būtų daug lengviau, nes būtum kaip visi. Menininkui sunku, kai jis mėgina sugriauti nusistovėjusią tvarką, hierarchiją. Užtat žaviuosi tokiais drąsiais žmonėmis, nors ir stumdomais, ignoruojamais, tačiau einančiais savo keliu, nebijančiais ištarti, kad karalius nuogas. 

Esate nepriklausoma nuo „režisieriaus teatro“. Kaip tokią padėtį vertinate?

 Pamenu, kadaise iš Sankt Peterburgo, kur mokiausi Teatro akademijoje, grįžus į Lietuvą, oi kaip norėjosi patekti vaidinti tiesiai į Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo spektaklius. Juk Lietuvoje, jei vaidini pas juos, išsyk esi laikomas talentingu, pripažintu aktoriumi. Šie režisieriai, be abejo, padeda talentingai atsiskleisti. Tačiau jei nevaidini jų spektakliuose, tarsi lieki ant žemesnio profesinio laiptelio.

 O dabar dėkoju likimui, kad jis pareikalavo eiti savo — kitų neišmintu — keliuku. Jei būčiau patekusi iškart pas šiuos režisierius, turbūt nebūčiau tiek reikalavusi iš savęs. Nebūčiau ėmusi kurti savo teatro, ieškojusi savo medžiagos, gal nebūčiau pradėjusi rašyti dramaturgijos.

Pamenu, kaip baisu buvo pirmą sykį su monospektakliu išėjus į sceną... Galvojau: siaubas, dabar visą valandą turėsiu viena bendrauti su publika! Bet kai pajaučiau žiūrovų alsavimą, nusiraminau. Savo teatrą kurti tapo labai įdomu.

Iš pradžių buvo keista ir apmaudu, kad manieji spektakliai tapo pripažinti užsienyje, o Lietuvoje jų tarsi niekas nepastebėjo. Bet dabar esu laiminga ir čia turiu savo žiūrovą.

Poezija, dienoraščiai, pasakos vaikams — jums poilsis nuo scenos?

Rašyti mane dažniausiai įkvepia ilgesys. Ilgesys praeinančio laiko, harmonijos, kažko amžino... Kai pajuntu šį ilgesį, apninka poetinė būsena. Dabar poeziją rašau retai, bet šią vasarą atplūdo toji ilgesio banga — parašiau kelis eilėraščius per pora prisėdimų. Poezija — toks pat darbas, nelengvas, varginantis, jei reikalauji iš savęs maksimumo. Tarsi girdi žodžius, eilutes, o turi juos sudėlioti į juvelyrišką eilėraščio formą, išgryninti... Kuomet pasieki tai — irgi pajunti tą patį pasitenkinimą kaip teatro scenoje.

O poilsiu man tapo kūryba vaikams. Pirmą knygelę „Marija ir Pūkelis“ rašiau dar labai nedrąsiai. Vėliau, kurdama „Princesių salą“, jau įsidrąsinau, ėmiau žaisti, improvizuoti. Pajutau viduje tūnantį vaiką, kuris lengvas, kuriam patinka žaisti. Gyvenime jis ne visada turi progos pasireikšti, o rašant vaikams, būna visai šalia. Bet literatūrai dabar nesu iki galo ištikima. Vis dėlto daugiausia energijos atiduodu teatrui. Jei vien rašyčiau, manau, gerokai daugiau atrasčiau ir tame kelyje.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ