Be uždangos...

Apie tai, kad „Sirenų“ festivalyje bus rodomas „Naujosios teatro realybės“ prizu apdovanoto italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ buvo paskelbta dar vasaros pradžioje, tačiau nei religinės bendruomenės, nei politikai tuomet nepanūdo pasidomėti, ką slepia toks intriguojantis kūrinio pavadinimas. Bet gal ir nieko keista: vasara — atostogų metas, o ir iki rinkimų dar buvo laiko. Bet štai užteko provokatyvios žinutės laikraštyje ir per vieną rytą suputojo tokios diskusijos ir interpretacijos (apie spektaklį, kurio dar nė vienas nebuvo matęs!), kad belieka diagnozuoti, jog toji neetiška provokacija pavyko, o Seimo rinkimai jau visai arti. Regis, tuomet jau net nebuvo kito kelio kaip tik rinktis, kurioje barikadų pusėje stovėti. Ir kol vieni tūžo ir, jei tik būtų galėję, būtų uždraudę spektaklį, kiti siūlė pirmiausia pažiūrėti „baubui“ į akis ir patys spalio 6 ir 7 dienos vakarą ėjo į teatrą taip, kaip gali daugiau niekada ir netekti eiti. Neabejoju, kad ši data jau įrašyta į Lietuvos teatro istoriją (jei ne oficialiai, tai gyvuos bent daugelio spektaklį mačiusių prisiminimuose) ir, nepaisant visko, netgi kažkaip džiugu, kad šiandien Teatras dar gali supurtyti visuomenę. Vadinasi, Teatras yra gyvas ir tik toks Gyvas Teatras leidžia tikėti šviesia šio meno ateitimi.

„Sirenų“ spaudos konferencijoje festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė užsiminė, kad visų trijų užsienio programos spektaklių režisierius (Michelį Schröderį, Rodrigo García ir Romeo Castellucci) būtų galima vadinti šių dienų teatro „eretikais“. A. Žukaitytė tąsyk pabrėžė, kad nereikėtų pamiršti kabučių. Pamiršo. Lietuvoje Romeo Castellucci tikrai galėjo pasijusti įgijęs šį, kaip paaiškėjo, reakcingiems viduramžiams klaidingai priskiriamą statusą.

Spektaklis prasidėjo prieš spektaklį. Religinių bendruomenių ir politinių partijų atstovų inicijuota protesto akcija nors ir sukėlė spūstį prie teatro, mat žiūrovai turėjo praeiti iš anksto suorganizuotą patikrą, tačiau pernelyg netrikdė tų, kurie apsisprendė vakarą praleisti gilindamiesi į „Dievo sūnaus veido koncepciją“. Tik gąsdino ir liūdino būtent tie jauni žmonės karščiuojančiomis akimis, kurie lietui lyjant, būriavosi ne teatre (kur galėtų įsitikinti savo teisumu arba neteisumu), o prie teatro ir užgauliodami žmones, kalbėjo visokias bjaurastis. Tokių iškrypėliškų pasiūlymų ir nešvankybių, kokiomis viena mergaitė atakavo žiūrovus, nei teatre, nei savo pažįstamų aplinkoje nesu girdėjusi. Ir jeigu taip kalba žmogus, kuris dedasi esąs religingas, tai man iš tiesų gaila, kad toji mergaitė nematė spektaklio, - galbūt jis būtų sušildęs sugrubusią širdį.

Po šitiekos triukšmo tikriausiai daugelis eidami į teatrą galėjo tikėtis ir tikėjosi visko, galbūt net ir labai aršios, agresyvios režisieriaus provokacijos. Ir jeigu spektaklio temą (apie sūnų, slaugantį ligotą tėvą) apskritai galima vadinti provokatyvia, tai Castellucci provokacija tikrai buvo ir ne arši, ir ne masinė, o nepaprastai intymi, asmeniška, nė kiek nežeidžianti. Ir kartu sukrečianti-apvalanti-išgananti. Tai tikros Mišios. Mišios — teatro tikinčiuosius, tikinčiuosius teatru ir tikinčiuosius teatre — galinčios pakylėti iki katarsio.

Penktasis Dievo įsakymas Išėjimo knygoje skelbia: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“. Romos katalikų bažnyčios dekalogo interpretacijoje ši mintis perteikiama dar konkrečiau — gerbk savo tėvą ir motiną (ketvirtasis įsakymas). Tai galėtų būti vienas spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ leitmotyvų. Spektaklio, kurį būtų tikslu apibūdinti kaip giliai krikščionišką: ne žodžiais, o darbais bylojantį pamokslą. Kaip priverstinai sūnaus galvoje turi apsiversti priesakas „gerbk“, kai iš paties tėvo liga atėmė bet kokį orumą,— tėvas nebegali gerbti net pats savęs. Per vieną atsikartojantį epizodą, kuriame sūnus prausia išmatų nelaikantį tėvą ir keičia jam sauskelnes, režisierius parodo kaip liga ir senatvė išniekina ir pažemina žmogų. Iš nevilties tik „atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau“ galintis kartoti tėvas beprasmiškai mėgina išpirkti savo „kaltę“, tuo tik vesdamas iš proto juo kantriai ir atidžiai besirūpinantį sūnų, tik dar labiau aitrindamas gėlą. Tad jeigu einant į teatrą protestuotojų kompanija atrodė galbūt net juokingai, tai išeinant po spektaklio kilo vienintelė mintis: gaila, kad jie šitaip priešinasi ir neigia tai, kas yra šventa. Sūnus, klūpantis prie bejėgio tėvo ir į juos žvelgiantis Antonello da Messinos „Jėzaus Pasaulio Išganytojo“ veidas. Scena iš spektaklio tapo gyvuoju paveikslu.

Paprastai bijoma to, kas nežinoma. Bet ką daryti tuomet, kai ir žinoti nenorima? Kai vienintelis argumentas — „tai šventvagystė!“? Kai kvietimas į dialogą ignoruojamas, matyt, dėl to, kad nesušlubuotų galvon įsikaltos „tiesos“. Taip, žmonės buvo suklaidinti žiniasklaidos ir pasidavė tam tikrų asmenų manipuliacijai (argi tai ne klasikinis „skaldyk ir valdyk“ atvejis?). Bet liūdniausia, kad jie turėjo galimybę, tačiau nė nepanoro sužinoti — o kaipgi yra iš tiesų? Ir patys matėme, į ką tai išvirto. Kartu ir džiugu, kad atsirado kritinė masė, kuri nepasidavė provokacijoms ir atėję į teatrą apie spektaklį susidarė savo nuomonę. O į šiomis dienomis iš kai kurių politikų lūpų garsiai nuskambėjusį teiginį, kad valstybės finansavimo vertas tik tas menas, kuris patinka daugumai, leisiu sau išreikšti pastebėjimą, jog mene visai nebūtina atsižvelgti į masinį skonį. Ir jeigu meno kūrinys „nepatogus“ — jis beveik visada sulauks ne tik aplodismentų, bet ir pasipriešinimo. Jau stebėdami Jono Vaitkaus „Visuomenės priešą“ galėjome įsitikinti, kad daugumai patinka nuosaikumas (spektaklio konflikto epicentre — Daktaro Stokmano tiesa prieš daugumos nuosaikumą). Nuosaikumas ir kompromisas visuomet veda į tai, kas vidutiniška. Bet ar daug vidutinybių įėjo į teatro, muzikos, literatūros, kitų menų ir mokslų istoriją?

RIMA JŪRAITĖ

P.S. Jeigu šitaip priešintasi R. Castellucci spektakliui „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ (teigiant, kad tai „vakchanalijos“), tai kodėl niekam neužkliuvo R. García‘os „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“? Va ten tai buvo tikros BAKCHANALIJOS!