Be uždangos...

„Šiuolaikiniame operos pasaulyje jis bene vienintelis tikrasis sekso simbolis“, - taip bemaž du mėnesius buvo triūbijama radijo ir televizijos reklamose, tokio turinio informacija atakavo interneto naršytojus. Jis — tai pastarąjį dešimtmetį vienas ryškiausių operos scenoje, jeigu ne pats ryškiausias, baritonas — Dmitrijus Chvorostovskis. Ir tai, regis, turėjo tapti svarbiausia priežastimi, dėl kurios žiūrovams vertėjo nusipirkti brangų bilietą (nuo 109 iki 309 litų) į rugsėjo 29-osios koncertą Kauno „Žalgirio“ arenoje. Tam, kad išvystų tą bene vienintelį ir, svarbiausia, TIKRĄJĮ sekso simbolį. Apie D. Chvorostovskio talentą ir charizmą kalbėta ir rašyta nedaug, o ir tai buvo nustumiama į antrąjį, jei ne trečiąjį planą.

Vartojimo kultūra ir šiuolaikinės viešųjų ryšių technologijos jau seniai bičiuliaujasi su operos žanru ir tai iš esmės labai pozityvus būdas sudominti žiūrovą, kartu sklaidyti XXI amžiuje jau ir taip vis labiau blėstančius mitus apie operos solistų akademiškumą. Visgi net ir kasdien banaliausių piarinimo akcijų atakuojamam kultūros vartotojui tokios gluminančios reklamos galėjo ir turėjo būti per daug: nepaisant to, kad solistas — neabejotinai itin išvaizdus vyras, tačiau, atleiskite, nejaugi šiandien jau ir operoje galima nubraukti talentą bei profesinę meistrystę ir pasitenkinti vien tik efektinga išore? Juolab, kad Dmitrijaus Chvorostovskio atveju galima gėrėtis įstabiai sodriu, tikru šiauriečio ruso baritonu, atlikėjo spinduliuojama charizma, jo gebėjimu net ir pavienėse arijose kurti gilius, dramaturgiškai itin sudėtingus personažus, oria, bet ne arogantiška scenine laikysena, inteligencija ir begaline šiluma, kuria jis noriai dalijasi su publika. Ar tik ne visa tai ir suteikia vertę jo išoriniam grožiui?

Tokią reklamos strategiją papildė ir tolesnis koncerto organizatorių — agentūros „Medusa Concert“ — tonas. Repertuaras taip ir nebuvo paskelbtas iki pat D. Chvorostovskio ir Kauno miesto simfoninio orkestro koncerto pradžios. Tačiau organizatoriai nesutrinka ir tvirtina, kad tuo nereikėtų stebėtis, mat visuomet programa nežinoma (arba neišduodama, t.y. saugoma paslaptyje!) beveik iki paskutinės minutės. Tarsi Kauno miesto simfoniniam orkestrui nereikėtų iš anksto padirbėti prie atitinkamų kūrinių partitūrų, o galbūt ir paruošti vieną kitą naują, negrotą anksčiau.

Ir niekam nekilo mintis atspausdinti ir tiesiog prieš koncertą ant žiūrovų kėdžių išdalinti pačių paprasčiausių programėlių, kad su vakaro programa būtų galima susipažinti likus bent dešimčiai minučių iki koncerto pradžios. Ir anokia čia naujovė, — tokia praktika Lietuvoje pradėta taikyti jau prieš gerus 15 metų, net ir tuomet, kai klasikinės muzikos koncertai rengiami pramogų arenose. „Medusa Concert“, daugiausia organizuojanti populiariosios muzikos atlikėjų koncertus, pasaulinio garso baritono vakarą surengė lyg tai būtų dar vienos popso žvaigždutės, po pasaulį vežiojančios beveik nekintamą šou programą, koncertą. Lyg operinio vokalo klausytojui nebūtų jokio skirtumo ar koncerte skambės rusiški romansai, ar baroko operų arijų repertuaras, o gal kūriniai iš Wagnerio operų.

Išsamiau su programa galėjo susipažinti socialinio tinklalapio „Facebook“ vartotojai, mat ten D. Chvorostovskio gerbėjams skirtame puslapyje koncerto išvakarėse pasirodė įrašas — būsimo vakaro anonsas. Arba tie, kurie nepasibodėjo vos paskelbus apie būsimą koncertą, dar rugpjūčio mėnesį, peržvelgti asmeninį atlikėjo internetinį puslapį ir pasidomėti, kokį repertuarą jis atliko prieš tai buvusių gastrolių koncertuose. Juk paprastai programą parengęs solistas su ja metus ar dvejus keliauja po skirtingas šalis. O programos rugsėjo 29-ąją būta įvairios, kurioje ne vien tik pačios populiariausios operų arijos (Eskamilijo, Rigoleto, Volframo) ar neapolietiškos dainos, bet ir Lietuvoje kiek rečiau skambantys kūriniai, kaip antai ištraukos iš Antono Rubinšteino operos „Demonas“, Vincenzo Bellini „Puritonų“ ar Grafo di Lunos arija iš Giuseppe Verdi operos „Trubadūras“ (kurią koncerto vedėjas nežinia kodėl priskyrė kitai Verdžio operai — „Traviatai“, — tuo sutrikdydamas ir D. Chvorostovskį).

Bemaž trečdalį koncerto tradiciškai sudarė vien tik orkestro atliekami kūriniai — tai atokvėpio minutės solistui. Tačiau apmaudu, kad Kauno simfoninis orkestras (kuriam tą vakarą vadovavo pasaulyje pripažintas armėnų kilmės dirigentas Konstantinas Orbelianas) ir D. Chvorostovskis beveik visą koncertą buvo kaip du traukiniai, važiavę skirtingų krypčių bėgiais. Dirigentas buvo bejėgis ne tik pažaboti pakrikusį orkestro muzikavimą, bet ir „pakelti“ muzikantus nuo kėdžių, atėjus metui nusilenkti. Orkestrui tik retomis akimirkomis pavykdavo nepristabdyti ir darniai įsilieti į D. Chvorostovskio turtingą, bemaž begalinę emocijų skalę ir tokiomis minutėmis įvykdavo tikras stebuklas. Toks stebuklas leido ne tik išgirsti, bet ir išvysti, vienoje arijoje visa jėga patirti Rigoleto dramą. O vakarui artėjant link pabaigos ir D. Chvorostovskiui koncerto finalą perėmus į savo rankas — bisui atsisakius orkestro — jis dvi a capella atliktomis rusų liaudies dainomis patvirtino, kad ne tik meistriška šio solisto vokalinė technika, žanro supratimas, bet ir įgimta charizma bei itin subtilus muzikos pojūtis sušildė publiką, tą vakarą užpildžiusią tik kiek daugiau nei pusę arenos. Tačiau, regis, net ir nepilna salė žiūrovų sukėlė tokią aplodismentų audrą, kuri prilygo triumfui, patiriamam visuomet sausakimšose garsiausiose pasaulio koncertų salėse, — tokiose įprastose šiam solistui.

Ir visgi kyla klausimas: jeigu Lietuvos rinka per maža, kad operos solisto gerbėjai užpildytų daugiatūkstantinę areną, tai kodėl nepasirenkama tinkamesnė aplinka tiek operiniam vokalui, tiek ir klasikiniam repertuarui? Ten, kur būtų galima išvengti akustinių trikdžių ir nereikėtų mikrofono. Regis, mūsuose, net ir kalbant apie aukštąjį meną, toliau klesti taisyklė: „kuo greičiau, kuo masiškiau, kuo komerciškiau“. Tik ar apie tokį vienadienį, absoliučiai nestrategišką koncerto rengėjų požiūrį, netruks pasklisti atgarsiai iš pirmų lūpų? Lyg daugiau niekada neketinama kviestis kitų ryškių operos solistų arba vis dar tikima, kad Lietuvos publikai šiandien ir ateityje ramia sąžine bus galima toliau brukti bet ką ir bet kaip, nepaisant jokių kokybės ir pagarbos kriterijų. Šiandien jau gerokai per drąsu taip mąstyti, kai kultūrinio gyvenimo geografija nesuskaidyta sienų.  

RIMA JŪRAITĖ

Dmitrijus Chvorostovskis dainuoja Figaro kavatiną iš Gioachino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“: