Kai Borisas Dauguvietis Valstybės teatre pastatė Henriko Ibseno „Helgelando karžygius“, scenoje kyšojo popierinių fiordų maketai, kino ekrane bangavo ir ošė jūra, už scenos žvangėjo ginklai. H. Ibseno pjesė remiasi herojiniu germanų-skandinavų epu, o spektaklio scenovaizdžiu tąsyk siekta sukurti natūralistinę iliuziją. B. Dauguviečio „karžygiai“ scenon žengė 1925-aisiais — tai buvo penktieji Valstybės teatro Kaune (besikuriančio profesionalaus lietuvių teatro) gyvavimo metai. Ir jau tada spektaklio režisierius neišvengė aštrių, nė trupučio nenuolaidžiaujančio teatro kritiko Balio Sruogos strėlių. Prabėgus beveik visam amžiui, šią itin retai statomą pjesę Vilniaus mažajame teatre ėmėsi režisuoti aktorius Ramūnas Cicėnas, tokiu pasirinkimu užminęs mįslę: kuo (ir ar apskritai) gali būti aktuali pjesė apie vikingus šių dienų teatre?

Ir iš tiesų R. Cicėnas, regis, nenusiteikęs rimtu veidu porinti istorijos apie ano meto vikingus, o kaip tik greičiau jau šypsodamas puse lūpų žvelgti į epinius herojus šiuolaikinio skaitytojo ir statytojo akimis: šiandien tai tikra pasakaitė suaugusiems. Ir tai nėra labai netikėta, prisimenant ankstesnius R. Cicėno aktorinius darbus režisieriaus Rimo Tumino spektakliuose, - sodriai nuspalvintus pašaipaus santykio į vaidinamo herojaus siekius ir grandiozines idėjas, suteikiant juoko kaip tik tam, kas herojui rūpi užvis rimčiausiai (toks jo įkyrusis Baronas Tuzenbachas „Trijose seseryse“, toks ir Kazimieras Pokštas „Madagaskare“ bei Andrzejus Towianskis „Mistre“).

Tad „Helgelando karžygių“ vikinguose tai pat neišvengiamai pradedi ieškoti šiek tiek senovinio vikingo, šiek tiek naujoviško, ir dar kartu tokio vikingo, kuris į save žvelgia su gera doze humoro ar kuriam viskas klostosi kiek komiškai. Visa ko gausu kiekviename R. Cicėno spektaklio personaže, tik skirtingi aktoriai pažeria tai nevienodomis porcijomis. Galbūt kaip tik mažiausiai to „archajiško“ — jo  lygiai tiek, kiek matyti stilizuotuose kostiumuose, gausiai dekoruotuose oda ir kailiais bei privalomu dress code‘o akcentu — kirviu (dailininkė Vaidilė Marija Vasiliauskaitė). Tačiau tiesa paprasta: toli gražu dar ne tas yra karžygys, kuris dėvi karžygio kostiumą.

Ibseno aprašytas Gunaras — tai turtingas genties vadas, ir nors ne jis grūmėsi su baltuoju lokiu, kad laimėtų mylimąją Jordis, tačiau ir ne koks bailus nevykėlis. Manto Vaitiekūno Gunaras sukelia absoliučiai priešingą įspūdį: rūmuose jis — visiškas Jordis pastumdėlis, kaip karžygys — beviltiškas skystablauzdis, juolab neįsivaizduotinas autoritetingu genties vadu. Kiti herojai čia taip pat iš pagrindų deherojizuojami — iš mito aukštybių nuleidžiami į žemiškos kasdienybės rūpesčius. Gintarės Latvėnaitės Dagnė iš pradžių labiausiai susirūpinusi, kaip pramisti: nevengdama pamosikuoti kirviu kaipmat nudobia ir pliušinį zuikį, ir guminę žuvį, - juos čia pat godžiai sudoroja. O Jordis (Rimantė Valiukaitė), išsivadavusi iš įpareigojančių mitinių galių, esti greičiau šiuolaikinė valdinga moteris, suėmusi Gunarą į nagą ir laikanti visus keturis rūmų kampus. Jordis iš tiesų čia stengiasi būti tvirčiausia, bet nieko kita, regis, jai ir nelieka, kai visi aplinkiniai „kariūnai“ tokie ištižę. Ir jeigu režisierius Sigurdo Galiūno (vikingų vado) vaidmenyje regi Leonardą Pobedonoscevą, tai, žinoma, priverčia šyptelėti: ar šis karžygys tikrai galėjo nukauti baltąjį lokį? Ir nors, pagal Ibseną, Sigurdas turėtų išpažinti daugybę metų savyje gniaužtą aistringą meilę Jordis, tačiau finale jo jausmų išpažinimas — tai lyg dar vienos Jordis valdomos marionetės šokis. Šiame Galiūne taip maža vikingo telikę, kad tik atlaidų šypsnį kelia L. Pobedonoscevo Sigurdo kvietimas kad ir gerokai aukštesnį, bet dar silpnesnį, tiesiog paliegusį M. Vaitiekūno Gunarą į dvikovą už tai, kad šis nužudė Ernulfo sūnų Torolfą (laimei, Ibsenas parašė pjesę taip, kad jų dvikova vis dėlto neįvyksta, mat Sigurdą pakerta Jordis strėlė). O Torolfas (Balys Latėnas) savo ruožtu jau visu šimtu procentų pasinėręs į pasakaitės herojaus kūrybą ir pačioj tiesmukiausioj tonacijoj mėgina pateisinti jauniausiojo — „trečio brolio kvailelio“ (šiuo atveju — septinto brolio) — įvaizdį. Bet jeigu Torolfas toks beviltiškas plepys ir lepūnėlis, tai tuomet visai nesuprantama, kodėl Ernulfas jam patikėjo paslaptį? Ypač kai Mindaugo Capo Ernulfas apeliuoja į „vikingiškiausio“ spektaklio herojaus titulą. Ir kartu — monumentaliausio. Sustingęs ir sulinkęs nelyg rūpintojėlis jis budi prie ką tik supilto žuvusių sūnų kapo ir pats tarsi apmiręs deklamuoja savo giesmę už nukautus vaikus. Tuo tarpu trys budinčios (ir labai panašios į budelius) nornos toliau gieda giesmes ir vis rezga ir rezga pinkles, čia vis nukirpdamos arba nukirsdamos sumazgytą siūlą, taip atžymėdamos savo globotinių likimus.

R. Cicėnas neieško šios pjesės šiandienio aktualumo kaip ir nemėgina prikelti X amžiaus vikingų dvasios. Tačiau mito herojai, praradę mitines galias ir įžengdami į pasakinę erdvę kartu netenka ir savo universalumo, nebesukelia bendražmogiškos patirties atpažinimo efekto ir tampa plokščiomis ydų ar dorybių iliustracijomis. Tuomet iš epo į pjesę Ibseno perkeltas vikingų garbės kodeksas netenka bet kokios prasmės, karžygio kovingumas išvirsta į parodiją, o „pirmapradis“, kultūrinę patirtį apibendrinantis herojus į schematišką ir akimirksniu perprantamą charakterį.

RIMA JŪRAITĖ