Be uždangos...

Kodėl būdamas kompozitoriumi ėmeisi rašyti knygą

Idėja išleisti knygą atsirado dėl tokios knygos poreikio. Pagrindinis dalykas, paskatinęs rašyti, buvo noras užmegzti artimesnį ryšį su publika — mano muzikos klausytojais. Po NI&Co koncertų dažnai žmonės teiraujasi papildomos informacijos apie kompozitorių, girdėtą kūrinį ar orkestrą, todėl knyga suteiks galimybę klausytojams geriau mus pažinti.

Kodėl knyga išleidžiama tik anglų kalba?

Yra kelios priežastys. Pirmoji ta, kad daugiau mano kuriamos muzikos klausytojų vis dėlto yra užsienyje, todėl ir knyga buvo rašoma anglų kalba. Jeigu išleistume vien tik lietuviškai, ji taptų labai uždara, neprieinama kitų šalių publikai. O ir Lietuvoje, mano manymu, dauguma žmonių anglų kalbą moka puikiai, juolab kad ir mano klausytojų auditorija — daugiausia jauni žmonės. Kita priežastis — pradėjus rašyti, mintys visai kitaip dėliojosi lietuvių kalba. Skaičiau tekstą ir klausiausi jo kaip kompozitorius, bet tai, kas užrašyta, skambėjo ne taip, kaip norėčiau. Kai pamėginau rašyti angliškai — žodinė raiška tapo artimesnė dėstomoms mintims. Žinoma, mano anglų kalbos gebėjimai nėra pakankami rašyti knygoms, tad vėliau anglų kalbos specialistė taisė, koregavo jau parašytą tekstą.

Kokia ši knyga — autobiografinė, straipsnių rinkinys, o gal studija — tai, kas telpa į žanro rėmus?

Knygoje galima rasti visko po truputį. Neišvengiamai bus ir autobiografiškumo, nes iš manęs paties viskas ir atsiranda: tiek muzika, apie kurią rašau, tiek ir pati knyga. Tačiau nesijaučiu taip, lyg šiandien norėčiau daug ką papasakoti iš savo biografijos, kai žinau, kad dar tik einu savo tikslų link. Tad biografijos tik tiek, kiek reikia, kad skaitytojas suprastų, kodėl pasirinkau kompozitoriaus kelią. Mat iš pradžių mokiausi skambinti fortepijonu, vėliau mane ruošė tapti trimitininku ir tik po to nusprendžiau, jog noriu būti kompozitoriumi — tokie pagrindiniai mano muzikinės biografijos epizodai.

Su biografija glaudžiai susijusi ir kūryba. Knygoje rašau apie tai, kaip pradėjau kurti minimalistinę muziką, taip pat ir apie studijas pas kompozitorių Peterį Michaelį Hamelį Hamburge, Vokietijoje.

Kitą knygos dalį sudaro pamąstymai apie muziką, darbą su NI&Co, ryšį su publika, išsamiau supažindinu su savo kūriniais, daugiau dėmesio skiriu paskutiniam kūriniui „Never Ignore the Cosmic Ocean“. Taip pat bus publikuojami kai kurie fragmentai iš mano dienoraščių — užrašų, darytų kuriant muziką arba grįžus po koncertų.

Cituojant James'ą Joyce'ą — tai menininko jaunų dienų portretas?

Taip, tikrai, turbūt toks apibūdinimas būtų tiksliausias.

Esi iš muzikų šeimos ir pirmą pastūmėjimą į muziką, žinoma, gavai iš jos. Kada ir kaip atsirado pojūtis, kad štai fortepijonas ir trimitas — ne tau skirti, o kompozicija — tavo tikrasis kelias?

Tėvai muzikai, todėl jų sprendimu buvau ruošiamas tapti trimitininku. Net ir tuomet, kai parašiau savo pirmuosius kūrinius, vis tiek toliau mokiausi pūsti trimitą ir likus tik savaitei iki stojamųjų egzaminų į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją kompozicijos mokytojai pranešiau, kad rengiuosi stoti ne į trimito specialybę, bet į kompoziciją. Tėvams irgi buvo didelė staigmena ir nemanau, kad tuomet jiems tai buvo labai džiugi žinia. Pamenu, jie man sakė, kad kompozicija — tai ne profesija, ne darbas ir niekuomet neturėsiu iš ko pragyventi.

Kiek tokiame pasirinkime atsitiktinumo, galbūt netgi likimiškumo? Juk atmetei dalykus, kurių mokeisi daugybę metų ir staiga, netikėtai pasukai į kompoziciją?

Visą laiką manoma, kad kompozitoriams lemta būti tikrais bėdžiais. Nors iš dalies tokį požiūrį suprantu, nes kartais tikrai toli žvalgytis nereikia. Tradiciškai manoma, kad kompozitorius daugiau nieko negali kaip tik kurti muziką, galbūt dar dirbti pedagoginį darbą. Vis dar gyvas kažkoks romantizmo epochos paveikslas. Bet mano pasirinktas darbo modelis visiškai kitoks, ir jis visiškai patenkina net slapčiausius mano kūrybinius sumanymus.

O apie atsitiktinumus savo knygoje taip ir rašau, kad manau, jog atsitiktinumų nėra. Juk viską širdyje jauti ir žinai, ką turi daryti, tiktai kartais būna, padidėja atstumas tarp to, ką iš tiesų darai ir ką nori daryti. Bet tuomet prieini kažkokį kritinį tašką, kai pasielgi taip, kaip padiktuoja širdis, - kuris gal tik kitiems iš šalies atrodo kaip atsitiktinumas ir tik dėl to, jog tai labai keistas, netikėtas poelgis. Taip nutiko ir man: daug metų grojau trimitu, viduje visuomet jaučiausi negerai ir vieną dieną staiga apsisprendžiau, kad noriu studijuoti kompoziciją. Kitiems tai gali būti staigmena, o man — tiesiog supratimas, kad galų gale padariau tai, kas ir turėjo įvykti. Nemėgstu gyvenime nieko įvardyti atsitiktinumais, nes man atrodo, kad tų atsitiktinumų nėra, yra tik tai, ką mes pritraukiame, kas anksčiau ar vėliau turi nutikti ir ko patys esame verti.

Ir visgi kokį profesinio tobulėjimo, o kartu ir vidinį kelią nuėjai nuo tada, kai pradėjai mokytis trimito iki šiandien, kai dirbi su savo suburtu NI&Co?

Man atrodo, kad visų muzikantų ir tikriausiai visų menininkų profesinis darbas visuomet susijęs su vidiniu tobulėjimu, nes kūryba — tai pirmiausia vidaus, sielos išraiška. Kuo toliau, tuo daugiau matau, ko man dar reikia išmokti, noriu mokytis visada. Tačiau pagrindinis dalykas, kurį sužinojau ir išbandžiau, kuriuo nuolat siekiu vadovautis — visada sekti savo širdimi. Vadinasi, kurti tik tai, ką tikrai jaučiu, nesidairant į kitus. Elgtis — lygiai taip pat. Kai nusprendžiau keisti specialybę — nepaisiau kitų nuomonės, nes tuo metu sunku sulaukti paramos. Man iš tikrųjų svarbu perduoti žinutę žmonėms apie tai: elkitės drąsiai, siekite savo svajonių ir klausykite širdies. Nors nenoriu apie tai kalbėti, labiausiai noriu, kad žmonės tai pajaustų klausydami mano muzikos, lankydamiesi koncertuose.

Ir niekada neteko suabejoti ar sutrikti dėl savo sprendimų?

Nesu niekada suabejojęs. Vaikystėje niekada nesuabejojau, turbūt vaikai apskritai neabejoja. Arba nemoka abejoti. O vėliau neabejodavau galbūt dėl to, kad visuomet labai tiksliai žinojau, kaip turiu pasielgti. Nors netrūko tokių situacijų, kai apsisprendus kažką daryti nesulaukdavau palaikymo. Bet dažniausiai tai manyje iššaukdavo ne abejones, o pyktį. Norėdavau kovoti su tuo. Vėliau pajutau, kad tą kovą noriu vadinti „kova už“, o ne „prieš“ kažką. Kompozitoriui labai svarbu kurti tai, ką jis jaučia, ir mokėti apginti savo kūrybą.

Ar visais atvejais tai pavykdavo?

Taip, tik kartais mažiau, kartais daugiau jėgų tai kainuodavo.

Kas turi įvykti, kad dar visai jauno lietuvių kompozitoriaus kūryba suskambėtų užsienyje?

Turime daug gerų kompozitorių, tik čia mūsų šalies liga, kad patys galbūt nelabai apie juos pasidomime. Kuo daugiau keliauju po pasaulį, tuo labiau matau, kad ten lietuvių kompozitorių pavardės žinomos. Bet štai ir paradoksas: kas Lietuvoje puikiai žinoma — ten apie tai nieko negirdėję, o kas svetur labiau žinoma — nežinoma Lietuvoje. Kyla įspūdis, lyg egzistuotų dvi atskiros rinkos: mūsų ir užsienio.

Turbūt ir kompozitoriaus viduje, ir išorėje turi įvykti labai nemažai. Ir, manau, kaip ir visada, čia yra ir taisyklę patvirtinančių išimčių.

Toks yra lietuvių šiuolaikinės muzikos kūrėjų veidas svetur?

Sunku susidaryti tikslų įspūdį, nes mūsų kompozitoriai atstovauja skirtingoms kryptims, skiriasi jų išraiška. Kiek mėginu prisiminti, ką apie lietuvius sakydavo užsienio leidėjai, tai jie visuomet akcentuoja lietuvių kuriamos muzikos jausmingumą. Jiems neatrodo, kad esame tokie racionalūs kūryboje kaip prancūzai ar vokiečiai. Mes galbūt muzikoje esame daugiau emocionalūs.

Su NI&Co netrukus pradėsite VII koncertų sezoną. Papasakok iš patirties, kiek lemia ansamblio populiarinime ir muzikos sklaidoje finansinė parama, gera vadyba ar net pažintys?

Tiesa ta, kad jokie pinigai nepadės išgarsėti, jeigu neturi ką parodyti. Niekada neturėjome finansinės paramos ir orkestras tik visai neseniai gavo paramą, iš kurios galime artistams mokėti atlyginimą, bet šie vis tiek turi būti papildomi honorarais. Iki šiol išsilaikėme iš koncertuose gautų lėšų, vadinasi, tik mūsų muzikos poreikis visuomenėje garantuodavo pajamas.

Pats mačiau daugybę atvejų, kai pinigų, regis, yra, tačiau nieko taip ir neįvyksta. Išsiperka sales, atsispausdina didelius, kokybiškus plakatus, bet kas iš to, jei viskas netrukus užgęsta? Privalu uždegti publiką, kad ji norėtų tavo kuriamos muzikos, nes pati geriausia reklama plinta per žmones. Žinoma, kas gi nenorėtų didesnės reklamos? Sakykime, civilizuotesnės, gražesnės, prabangesnės, geresnėse vietose. Visgi nuo tam tikro momento pinigai tikrai labai svarbūs kolektyvo vidaus veikloje, nes jauni muzikantai tampa nebe vien entuziastingais vaikais ar paaugliais, o tikrais muzikos  profesionalais ir jie turi iš savo veiklos uždirbti pinigus. Kalba eina apie pagarbą ir savigarbą. Jei pinigų nėra, gali tekti užsiiminėti kitais reikalais, kyla grėsmė, kad kris šio darbo kokybė. Kiekvienam profesionaliam kolektyvui nuo kažkurio momento yra labai svarbu gauti atlyginimą.

Ir, žinoma, labai svarbūs ryšiai. Būtina, kad kitas patikėtų tavo muzika, tuomet tai tampa žymiai didesne galia už bet kokius pinigus.

Netrukus K. JÃrvis diriguos tavo kūrinį prestižinėje salėje Berlyne — kas visa tai inicijavo?

Ši mintis, aišku, kilo ne man - tai K. JÃrvis panoro, kad mano muzika skambėtų atliekama jo vadovaujamo orkestro. Pasiūliau NI&Co repertuaro kūrinį „Never Ignore the Cosmic Ocean“: pritaikiau simfoniniam orkestrui ir K. JÃrvis įtraukė jį į savo orkestro koncertų programą. Kadangi dirigentas ir orkestras yra žinomi, tad kviečiami koncertuoti prestižinėse salėse. Rugpjūčio 11-osios koncerto Konzerthause Berlyne programa vadinasi „Baltic Voyage“ („Kelionė po Baltijos šalis“). Iš kiekvienos šalies pasirenkama po vieną kompozitorių ir atliekami jų kūriniai. Ankstesniais metais šioje programoje Lietuvą reprezentavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika, tačiau K. JÃrvis itin temperamentingas dirigentas, Čiurlionio muzika matyt jam pasirodė pernelyg rami, tad dirigavo kūrinį dvigubu tempu, o šiemet pageidavo programoje kitokio skambesio kūrinių.

Prieš metus „Fluxus ministerijoje“ įvykusioje kūrinio „Never Ignore the Cosmic Ocean“ premjeroje skambėjo styginiai su dviem vokalais (Jurgos Šeduikytės ir Guntos Davidčukos), Berlyne jį atliks simfoninis orkestras ir solo smuikas. Kaip pakito kūrinys nuo premjeros?

Pasikeitimai nėra esminiai. Tiktai techniškai vienoje vietoje padariau ryškius pakeitimus: išėmus balsus kūrinys neteko vokalinių linijų, bet jas perkėliau styginiams. O tos vietos, kur skanduojama, rėkaujama — liko, jas atliks muzikantai. Žinoma, kūrinio nuotaika ir forma — viskas koregavosi, nes negali nesikeisti kūrinys atliekamas penkių ar šimto muzikantų, bet kūrinys tikrai bus atpažįstamas. 

Vis dėlto tau pačiam artimesnė kamerinė kūryba?

Kaip skambės šio kūrinio simfoninė forma — kol kas neįsivaizduoju. Dirbau keisdamas partitūrą, bet rezultatą išgirsiu tik rugpjūčio pradžioje.

„Never Ignore the Cosmic Ocean“ galima pavadinti etapiniu tavo kūryboje?

Man atrodo, kad tiesiog ateina laikas, kai kažkuris kūrinys sulaukia didesnės reakcijos nei kiti. Tai visiškai natūralus kūrinio gyvenimas. Aš myliu visus savo kūrinius ir negalėčiau pasakyti, kad šis yra geresnis už anksčiau buvusius. Jis yra kitoks. Kiekvienas yra kitoks.

Berlyne išgirsti kitų atliekamą savo kūrinį kaip ir kito dirigento interpretaciją bus nauja patirtis. Kaip jautiesi klausydamas, kai tavo kūrinį diriguoja kitas, kiek mintyse suteiki laisvės kitai interpretacijai?

Klausyti kitų diriguojamus savus kūrinius kol kas turiu mažai pirties, nes dažniausiai diriguoju pats. Bet pamenu, kad vieną kartą tai buvo nemaloni patirtis. To dirigento rankose muzika skambėjo visiškai kitaip negu buvau įpratęs. Tuomet man atrodė, kad viskas labai blogai, dabar galbūt reaguočiau jau kitaip. Labai pasitikiu K. JÃrviu — jis velniškai emocionalus, temperamentingas ir tikras profesionalas. Prieš repeticijas įspėsiu, kaip aš diriguoju savo kūrinį, bet tai darysiu tik tam, kad žinotų mano variantą ir pateiktų savąjį. Kompozitoriui visada malonu išgirsti interpretaciją, kurią parengė talentingi muzikantai. Jų interpretacija gali būti visai kitokia, bet maloni.

Svarbiau, kad tavo muzika sklistų tau pačiam diriguojant ir grojant NI&Co ar, kad ją pastebėtų ir grotų kiti?

Man labai svarbu, kad savo muzika galiu skleisti su NI&Co pagalba, bet taip pat yra kontraktas su leidybine kompanija, kuri leidžia mano muziką ir rūpinasi jos atlikimu. Džiaugiuosi, kad atsiranda kolektyvų, ansamblių, kurie domisi mano kūriniais ir įtraukia juos į savo repertuarą bei skleidžia po pasaulį — aš pats su NI&Co vis tiek visko neaprėpčiau. Todėl ir viena, ir kita yra vienodai svarbu.

Ką šiuolaikiniam kompozitoriui reiškia mokykla? Juk istorijoje būta daugybės pavyzdžių — antai Giuseppe Verdi nepriėmė į konservatoriją, tačiau tai jam nesutrukdė tapti vienu garsiausių kompozitorių operos istorijoje.

Esu tikras, kad Verdžio nepriėmė į konservatoriją ne dėl to, kad jis tuo metu dar nesugebėjo kurti, o todėl, kad tais metais priėmimo komisijoje sėdėjo kokie nors krienai. Iš esmės nelabai daug kas  pasikeitė iki šių laikų. Verdžio atvejis — tik vienas iš istorijoje pagarsėjusių atvejų. Manau, kad Lietuvoje pradedantys kūrėjai gana dažnai vienaip ar kitaip patiria panašius dalykus. Jeigu tik nori savo kūryboje pasukti kiek neįprasta kryptimi ir, neduok dieve, visas kursas to nedaro ar tai neatitinka studijų programos, - tai komisijoje esantys „korifėjai“ tą vargšą studentą gali „pamokyti“ parašydami žemesnį pažymį, dvejetą arba iš viso nepriimdami į akademiją.

O mokytojo reikšmė kompozitoriui labai didelė. Joks internetas, jokios nuotolinės pamokos muzikoje negali atstoti gyvo ryšio su tikru mokytoju. Nes pati didžiausia pamoka — meilė muzikai ir muzikos patyrimas — galima tik esant ryšiui tarp mokinio ir mokytojo. Kompozicija, muzikos atlikimas (turbūt ir  kitos meno sritys) — vienos tų retų profesijų, kur žinios perduodamos neracionaliu būdu. Galbūt išimtinais atvejais mokytoju galėtų būti ir jau negyvenantis žmogus, bet kuris įkvepia ir leidžia giliai pažinti jo kūrybą, mintis, pasaulėjautą.

Teko patirti ir nesėkmingų susitikimų su mokytojais?

Yra žmogus, kuriam esu dėkingas už tai, kad dabar tikrai žinau, koks nenoriu būti. Ir, kaip tikrai nenoriu kurti. Tačiau man pasisekė, kad turėjau galimybę mokytis pas P. M. Hamelį, jam jau bebaigiant pedagoginę karjerą Hamburge. Juk nežinau, jeigu ilgai būčiau leidęs laiką vien tik gindamas savo kūrinius, ar nebūčiau pradėjęs abejoti savo kūryba. Labai tikiuosi, kad ne. Bet matyt man visko teko tiek, kiek reikėjo.

Apie kompozitorius kalbama kaip apie individualius kūrėjus ir kaip apie kompozitorių kartos atstovus. Kokia jaunoji Lietuvos kompozitorių karta ir kaip pats joje jautiesi?

Savęs su jokia kompozitorių kartą netapatinu. Tarp draugų yra ir kompozitorių, kurie imasi puikių iniciatyvų. Tiesiog nuo pat kompozicijos studijų pradžios pradėjau dirbti su NI&Co, todėl priešingai negu kiti, nebeskyriau dėmesio kitų galimybių paieškoms, buvau užimtas vien tuo. Niekada nesijaučiau ir dabar nesijaučiu priklausantis netgi nebūtinai kartai, o kokiai nors kompozitorių grupei. Ateityje, iš laiko perspektyvos, galbūt viskas atrodys kitaip. 

Kalbėjosi RIMA JŪRAITĖ