Be uždangos...

Kas turi įvykti scenoje vos per trisdešimtį minučių, kad būtum pavergtas visu protu ir visa siela, kad nejučiomis iš salės tamsos visa savo esybe būtum besąlyginėje bendrystėje su tais, kurie ten, ant apšviestos pakylos? Tokią galią šešioliktame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ skleidė Igorio Stravinskio „Svadebka“, šokėjų trupė iš Jekaterinburgo „Provincialnyje tancy“, Valstybinis choras „Vilnius“ ir Lietuvos operos solistai (Julija Stupnianek, Inesa Linaburgytė, Algirdas Janutas, Ignas Misiūra).

„Svadebka“ („Vestuvės“) — tai rusų genijaus I. Stravinskio kūrinys, prabėgus beveik šimtui metų nuo atsiradimo, tobulai atliepiantis šių dienų tarpdisciplininio meno kūrybos tendencijas, apjungiantis neįprastą atlikėjų sudėtį: šokėjus, chorą, solo vokalistus, fortepijonus, perkusiją. Keblu įvardyti ir šio kūrinio žanrą: tai baletas-opera ar opera-baletas, o gal baletas-kantata, baletas-oratorija? Ypač sunku žanro apibrėžtumo ieškoti šiuo atveju, kai Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje šokis ir muzika tapo nedalomu vieniu: be vieno iš jų nebūtų ir kito tokio. Naujasis šokis čia provokavo ir naująją teatrinę mintį; skleidėsi ir kaip pirmykštis etninis-ritualinis teatras, ir kaip šiuolaikiškos choreografinės scenos išvien su dainavimu ir muzika.

Choreografės Tatjanos Baganovos vadovaujama šiuolaikinio šokio trupė „Provincialnyje tancy“ šokiu-judesiu-gestu-poza scenoje tarsi atkūrė ir interpretavo archaišką slavų kaimo vestuvių ritualą — kai pagal senovinį paprotį jaunikis nukirpdavo nuotakai kasą. Spektaklis prasideda tarsi apeiga arba kaip ritualinis pasiruošimas, kaip nuoseklus, tradicinių veiksmų ir prigimtinių impulsų palydimas susitelkimas apeigai. Tai nuotakos (moteriškumo?) pabudimas, pažintis, piršlybos, aukojimas-atnašavimas į būsimo kūdikio lopšį, ritualinis apsiprausimas vandeniu, kasos kirpimo aktas — tuoktuvės.

Tokia labai konkreti ir paprasta, chronologiškai pasakojama buitinį gyvenimą ir dvasinį perversmą apjungianti apeigų seka, scenoje rutuliojama pramaišiui per pirmapradį, ritualinį judesį, šūksnius, dainas — užkalbėjimus ir palaiminimus — skrodžiančius sukauptį ir ore tarsi tirštas debesis tvyrančią rimtį. Šimtametės slaviškos tradicijos aura pildosi visomis savo magiškomis galiomis: hipnotizuojanti, įsiurbianti į save, nelyg įstumianti į savotišką transą — ir jau nebegali būti pasyviu ritualo stebėtoju, kaip tik jo dalimi.

Stulbinamai aiškiai regėti ir justi vyro ir moters „sielų per šokantį kūną“ dialogo stebuklas. Kiekvieną regimą judesį šokėjams neabejotinai išprovokuoja vidiniai impulsai. Ir apima dvilypis jausmas: kaip įmanoma išgauti tokį pavyzdinį sinchroniškumą, o kartu tobulai paslėpti tik beprotišku darbu repeticijose ištobulintos šokio technikos „virtuvę“? Kaip pavyksta taip išmuštruoti kūną, kad šis judėtų preciziškai tiksliai, rodos, be jokių pastangų, kančios, fizinio aukojimosi, bet neįpulti į „mechaniškumą“? Kaip žmogus scenoje gali būti toks materialus ir kartu besvoris? O judesys — inertiškas ir suvaldytas? Ir kaip kitaip visa tai apibūdinti, jeigu ne šokio alchemija?

Koks skirtingas, artėjant tuoktuvių ritualui, šių vyro ir moters dvasinis pasaulis. Jo — protu sutramdyta vidinė ramybė, Jos — stichiškumas, gamtiškumas. Koks išraiškingas instinktyvus atsisveikinimas su kasa — su mergyste, kartu ir jaunos mergaitės grožio simboliu, su nepriklausomybe. Šiaip ar taip — tai Jos auka, lydima akimirksnio dvejonės ir išgąsčio, sutrikimo. Kartu ir nebylaus žinojimo, savotiško tylaus susitarimo, kad tai ne tik iš praeities užsilikęs ritualas, ne žaidimas, o atsidavimas vyro galiai, paklusimas patriarchalinei tradicijai. Kaip visiška priešingybė čia skleidžiasi Jo ryžtas: Jo sprendimas —  apgalvotas, Jis — pasirengęs. Staigus judesys ir kasa-trofėjus Jo rankose. Veiksmas nebeatšauktinas. Ant jaunikio ir nuotakos galvos įsižiebia liepsnelės. Šventoji ugnis, naujos šeimos aukuras. Jo vidine ramybe, saugumo jausmu persismelkia Jos siela. Ritualas baigtas.

Rima JŪRAITĖ