Lietuvos nacionalinis dramos teatras šį naujojo poveikio sezoną, didžiojoje scenoje aštriai teigęs nūdienos aktualijas ir problemas, nestokojęs socialinės kritikos bei polemikos (Jono Vaitkaus „Visuomenės priešas“ ir Oskaro Koršunovo „Išvarymas“), naujausia režisieriaus Cezario Graužinio premjera „Ir vėl viskas bus gerai“ kiek netikėtai pakvietė į visai kitokią — spalvingą gėrio ir pasakiškų stebuklų šalį. Ir jeigu J.Vaitkus ir O.Koršunovas savo spektakliais provokavo diskusijai, tai C.Graužinio pastatymas leidžia bent vieną vakarą atitrūkti nuo aršių konfrontacijų ir tiesiog patikėti grožio bei šviesaus gyvenimo galimybe.

Režisieriui atspirties tašku tapo prancūzų dramaturgo Jeano Giraudoux pjesė „Šajo pamišėlė“, visgi C.Graužinis savo inscenizacijoje „Ir vėl viskas bus gerai“ ryškina ne tik konfliktą tarp Šajo rajono keistuolių ir jų kasdienį gyvenimą besikėsinančių sudrumsti naftos magnatų, bet ir daugiau nei dešimties Šajo personažų galeriją.

Pirmąjį epizodą — paslaptingoje nakties tamsoje besibūriuojančius vyrus juodais drabužiais ir kiek prailgusią jų pokalbių mobiliaisiais telefonais polifoniją nutraukia Eksperto (Vytautas Anužis) pasirodymas. Nekyla abejonių — Ekspertas čia lemtinga persona. V.Anužis savo kuriamam herojui suteikia sarkastiškų spalvų: pasaldintu balsu tariamas tekstas sumišęs su demonstratyviai arogantiška povyza; jo pikti kėslai sužlugdyti Šajo rajoną vardan potencialaus pelno, numatomo gauti iš po žeme glūdinčių naftos telkinių — ritmingai afišuojami ir maskuojami bravūriškos aktyvios intonacijos — todėl kaipmat įtikina, kad prieš mus — beveik „piktojo pasakų burtininko“ prototipas.

„Blogiukus“ kontrastingai keičia įdienojus į Šajo kavinę lyg į kokį štabą pamažu besirenkanti visa paryžietiškų klošarų plejada. Beprotė Aurelija, gėlininkė Konstancija, žonglierius, girtuoklis, nebylys, aklasis, šiukšlininkas ir kiti — visi herojai nepraleidžia progos deklaruoti savo pasaulėžiūrą, tačiau juos vienija ne tik kiekvieno keistenybės, bet ir bendra gėrio ir tiesos filosofija — mat šie keistuoliai kasdien švenčia gyvenimą. Šiek tiek apsvaigusį prancūziškų šansonų chorą ir švelnų gitaros akompanimentą, žongliruojančio berniūkščio triukus ir lengvus užstalės paplepėjimus lyg koks pertrūkis nustelbia Policininko (Šarūnas Puidokas) atvilktas „beveik skenduolis“ — nevykėlis Pjeras (Paulius Čižinauskas).

Vos per plauką netapęs savižudžiu, Pjeras, atrodo, anoks čia svajonių princas, bet jį kaipmat įsimyli kavinėje besidarbuojanti indų plovėja Irma (Vilma Raubaitė). Taip pasakiškai naiviai pamilusi iš pirmo žvilgsnio, keistuolė Irma — iš tiesų nedrąsi, negrabi ir taip pat visai nekaralaitė. Gal tik muzikos ritmas ir šokis padrąsina Irmą išpažinti savo jausmus (tiksliau — tai, ką ji mėgsta); muzika išlaisvina Irmą atviroms mintims, šokis — įkvepia gyvybės „beveik skenduoliškam“ Pjero kūnui. Tad neryžtingam Pjero ir Irmos meilės prisipažinimui-bučiniui, kaip ir visų kitų Šajo gyventojų paradui imasi diriguoti Brigitos Arsobaitės vaidinama beprotė Aurelija. Šajo Aurelija — visgi greičiau marginali sunkiai įspėjamo amžiaus ponia, nei tikra pamišėlė, - jeigu pamišimo diagnozės požymiams nepriskirsime beatodairiško troškimo džiaugtis gyvenimu ir neabejojimu visa valdančiu gėrio-grožio įstatymu. Violetiniuose plaukuose seginti balto iriso žiedą, korsetu suveržta suknele, grubiais kerziniais batais, šioji Aurelija spektaklyje figūruoja kaip kitoniškumo, bebaimiškumo ir laisvamanybės idėja, tarsi privalomas didmiesčio atributas, - tik skirtinguose miestuose, vis kitu vardu: Šajo Aurelija ar Vilniaus Roželė.

Antroje spektaklio dalyje vėl sugrįžta „blogiukai“ agentai. O kadangi tai pasaka, žinoma, tam, kad būtų nugalėti. Tačiau „blogiukams“ spąstus spendžianti ir ilgiausiai filosofuojanti Aurelija bei vis dar neapsisprendę, besiblaškantys Irma su Pjeru nepajėgia pratęsti iki tol buvusios pakilimų ir atoslūgių kupinos spektaklio tėkmės, kaip ir neatsveria ligtol užnugaryje jiems talkinusio balaganėlio. Priblėsus B.Arsobaitės Aurelijos skleidžiamos gėrio idėjos krūviui kartu pradeda blukti riba tarp „geriečių“ ir „blogiečių“, nes pastarieji šiame spektaklyje nuosaikiai blogi (galbūt toks įspūdis tik todėl, kad šaržuojami). Tirpstančią pasakos intrigą dar mėginama pagyvinti režisūriniais efektais — Eksperto padėjėjas (Mindaugas Jusčius) nušauna Irmą, bet toji čia pat prisikelia, mat pagal tradicinį hepiendą „geriečiai“ nusipelno papildomų gyvybių. Neženkliame dviejų pasaulių — naftininkų ir gyvenimu besidžiaugiančių keistuolių — konflikte nugali gėris, o moralinės atmatos — naftininkai-agentai ir Ekspertas įkalinami kanalizacijos vamzdyje. Tik visgi kodėl toji keistuolių minia švęsdama pergalę pašoka į orą, kad ir džiaugsmingai, bet ar iš padebesių jie nenusileidžia ant žemės? Nors galbūt jų (personažų) stiprybė ir slypi tame, kad jie visi drauge ir išvien.

Lakoniškai, taupiai suprojektuota scenos erdvė (scenografė Laura Luišaitytė) tik dar labiau išryškina stipriausią spektaklio trupės pusę — aktorių ansambliškumą. Tarsi autonomiški vienetai — nudžiūvęs medis, gatvės žibintas, vandens siurblys ir suolelis — įrėminantys keturis scenos kampus kontrastingai byloja apie atskirtį ir vienatvę, o kartu ir susiaurina, apriboja erdvę, - taip didžiajai LNDT scenai suteikdami labiau kamerinės aplinkos įspūdį. Nors herojų daug ir visi ryškūs, todėl vargiai juos būtų galima skirstyti į pagrindinius ir antraplanius, tačiau erdvės atsiskleisti pakanka visiems. Jie tarpusavyje nekonkuruoja, ir nors kiekvienas vis nepraleidžia progos pokalbyje įterpti savo trigrašį, tačiau vienas kito pertarai neišmuša darnaus polilogo ritmo ir tonacijos bei neša juos vienijančią žinią: šiandien pasaulis nebe toks gražus, kokio būta anksčiau ir privalu kovoti už šviesią, idilišką praeitį.

Visi šie keistuoliai — simpatingi, gražūs žmonės. Tokie, kokių šiandien labai trūksta mūsų gatvėse — kai skubantis pasaulis pilnas beveidžių žmonių ir pilkuose didmiesčiuose slankioja tik niūrūs šešėliai. Žonglierius, gelbėtojas-policininkas, pamišėlė, neregys, nebylys, gėlininkė, kelneris, indų plovėja — Šajo kvartale jie visi lygūs ir nors ekstremaliai skirtingi, tačiau vienas kitam nesvetimi. Tokie nelietuviški: švenčiantys gyvenimą, niekur neskubantys ir nebijantys būti laimingi. Jų kasdienybė kupina mažų-didelių džiaugsmų: gerti vandenį iš fontano, lesinti paukščius, mėgautis puodeliu kavos ar ryte aptikti laišką pašto dėžutėje (ir nesvarbu, kad iš vakaro jį pats sau parašei). Jie visi žino, kaip reikia gelbėti pasaulį. Ir nieko nelaukdami pradeda nuo savęs. Tik jie ne agentai, ne magnatai ir ne ekspertai, tad ar kas paklausys tokių „pamišėlių“? Visgi jų gyvenimas Šajo rajone žadinantis ir užkrečiantis. Tik viena sąlyga: reikia būti bent šiek tiek pamišusiu, kad šitaip džiaugtumeisi gyvenimu!

RIMA JŪRAITĖ