Neseniai įvykęs 7-asis nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“, šiemet inicijavęs dramaturgo ir režisieriaus partnerystę visame pjesės kūrimo procese, taip pat paskatino ir diskusijas viešojoje erdvėje. Ne tik apie naujausią nacionalinę dramaturgiją, bet ir apie ypatingą dramaturgo — literato ir teatralo — statusą. Tad kalbiname „Versmės“ festivalio komisijos narę — dramaturgijos tyrinėtoją Aušrą Martišiūtę bei šio festivalio nugalėtojas, dramaturges Gabrielę Labanauskaitę (pjesė „Raudoni batraiščiai“, režisavo — Yana Ross) ir Teklę Kavtaradzę (pjesė „Namisėda“, režisavo — Gabrielė Tuminaitė). Šį sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pamatysime ir pagal jų pjeses statomų spektaklių premjeras.

Žurnalistės-teatrologės Rimos Jūraitės pokalbis su „Versmės“ festivalio komisijos nare, dramaturgijos tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktare, docente Aušra Martišiūte.

Rima Jūraitė: Vengrų dramaturgė Anna Lengyel, vedusi „Versmės“ festivalio dalyviams seminarus pabrėžė, kad pjesė — labai ypatingas žanras. Kuo šis žanras ypatingas jūsų kaip dramaturgijos tyrinėtojos ir teoretikės požiūriu?

Aušra Martišiūtė: Drama pirmiausia turi būti dramatiška. Tad man patinka režisieriaus Aleksandro Mitos pasakymas, kad dramaturgas yra tarsi išprotėjęs kelių eismo reguliuotojas, kurio tikslas — sukelti kuo daugiau avarijų. Taigi, dramoje būtinai turi būti vaizduojami skirtingų nuomonių, pasaulėžiūrų, priešingų charakterių susidūrimai. Tokie susidūrimai neišvengiamai skatina mąstymą ir veikia jausmus. Jeigu mes savo gyvenime patiriame tik vieną kitą itin sunkų išbandymą, tai dramoje turi būti įvairių kliūčių-išbandymų virtinė ir čia negali būti neveiklių personažų. Todėl paprastai taip ir nutinka, kad kai personažas nebereikalingas — jis miršta arba nužudomas.

Dramoje personažas gali veikti ir fiziškai, bet svarbiausia čia yra intelektualinis veiksmas — minties judesys. Manau, kad dramos žanre slypintis problemiškumas ir kartu veiksmo bei minties intensyvumas yra šiek tiek tolimas lietuviškam mentalitetui. Mūsų žmogus mažiau linkęs į revoliucijas ir streikus, geriau sutinka pakentėti, palaukti, patylėti, bet nepulti kitam į atlapus.

 R.J.: Lietuviškoje dramaturgijoje toks savotiškas nuosaikumas klostėsi ir istoriškai?

 A.M.: Būta ir išimčių. Sakykime, štai Vincas Krėvė buvo nepaprastai prieštaringo charakterio žmogus, kuris nesitaikstė su jam nepriimtina nuomone. Neveltui Balio Sruogos žmona Vanda Daugirdaitė-Sruogienė kalbėdama apie Krėvę teigė, kad jame slypėjo kažkoks trolis, kuris nuolat vertė jį nerimauti ir diskutuoti. Panašiu charakteriu pasižymėjo ir pats B.Sruoga, kuris ypač teatro kritikoje buvo itin polemiškas ir aštrus. Jo asmenybės polemiškumas tikrai pagelbėjo ir kuriant dramaturgiją.

 Žvelgiant į mūsų šiuolaikinę dramą, jau atsiranda aštrių susidūrimų. Ryškiu nenoro taikstytis su esama situacija pavyzdžiu pavadinčiau Sigito Parulskio pjesę „P.S. byla O.K.“. Tiek pjesės autoriaus S.Parulskio, tiek ir režisieriaus Oskaro Koršunovo noras išjudinti nusistovėjusią literatūrinės formos ramybę padiktavo avangardiško kūrinio atsiradimą ir tai yra viena ryškiausių akistatos su sovietmečiu pjesių. Avangardiškai elgiasi ir Marius Ivaškevičius „Madagaskare“ — jis keičia požiūrio rakursą į istoriją, neigdamas herojų ir antiherojų tradiciją ir paversdamas herojais žmones, turinčius gražias viltis ir idealus. M.Ivaškevičius įžvalgiai pastebi, kad turėdamas savąją viziją, žmogus dažnai negirdi kito, o tas negirdėjimas atveria naują požiūrį ir į istoriją, ir į dabartinius žmonių santykius. Šiuo metu nacionalinėje dramaturgijoje atsiranda naujas žvilgsnis į socialines problemas ir toji socialinė problematika, kurią labai aiškiai pajutome šių metų „Versmės“ festivalio dalyvių pjesėse nėra atsitiktinė — ji kyla iš mūsų aplinkos ir šiandieninio gyvenimo.

R.J.: „Versmės“ festivalyje nugalėjusios pjesės — G.Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai“ ir T.Kavtaradzės „Namisėda“ — labai skirtingos. Kuo, jūsų manymu, šios pjesės aktualios?

A.M.: G.Labanauskaitės pjesėje išsakyta pozicija apie ideologijos formavimąsi — ideologijos konfliktą su žmogiškumu, prieštara tarp meilės artimui ir pakantumo kitokiam žmogui. Autorė biblinę Abelio ir Kaino istoriją įvilkdama į šiuolaikinį rūbą atskleidė, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenime didžiausia kolizija vyksta tarp įsitikinimų ir tarp žmogiškųjų vertybių.

T.Kavtaradzės „Namisėda“ nuo „Raudonų batraiščių“ iš tiesų skiriasi kaip diena ir naktis. Šios pjesės epicentre atsiduria jauna mergaitė, keturiolikos metų paauglė iš geros, gražios šeimos ir ją supa, iš pirmo žvilgsnio, absoliutus gyvenimo lengvumas, neproblemiškumas. Ir tokiame ramiame gyvenime ji staiga atranda milžinišką problemą: gyvendamas normalioje šeimoje žmogus praranda galimybę tapti ryškia asmenybe — rašytoja, kaip kad ji svajoja. Tad per šio personažo konfliktą su jo artimiausia aplinka iškeliama labai aktuali problema — kaip paauglys, norėdamas įgyvendinti savo tikslą, gali neigti savo šeimos ir visuomenės tradicijas, kiek jis gali peržengti ribą?

Iš šių skirtingų pjesių matome, kaip tiek negatyvioje, savotiško totalitarinio mąstymo sistemoje skleidžiasi žmogaus drama „Raudonuose batraiščiuose“, tiek visiškai pozityviose aplinkybėse atsirandanti problema padeda pasiekti pozityvų tikslą „Namisėdoje“ — būtent dėl šių minties ir išraiškos pokyčių pjesės yra aktualios ir išskirtinės kitų festivalio dalyvių kontekste.

Naujoji „Versmės“ idėja, paskatinusi dramaturgą ir režisierių bendradarbiauti visame pjesės kūrimo procese, dramaturgams buvo ypač naudinga. Iš anksto parašytos pjesės liko šešėlyje tų pjesių, kurios keitėsi bendradarbiavimo su režisieriumi ir kūrybinių dirbtuvių procese.

R.J.: Kokius per septynerius „Versmės“ festivalio metus įžvelgiate čia pristatytos dramaturgijos tematikos ir kokybės pokyčius?

A.M.: Pirmaisiais festivalio metais dominavo utriruotos problematikos pjesės. Ryškus pavyzdys galėtų būti Herkaus Kunčiaus „Matas“, atskleidęs kaip apie politinę problemą galima kalbėti teatro scenoje. „Versmės“ istorijoje buvo einama nuo tikrovės stilizacijos prie autentiškos gyvenimo patirties įspūdžio. Marius Macevičius savo pjesėje „Antoškos Kartoškos“ pirmasis iškėlė emigracijos problemą ir ši pjesė festivalyje atvėrė naują — socialinės problematikos kryptį. O šiemet jau dominavo socialinės temos ir autoriai ieško paveikesnių išraiškos būdų — jie nori socialines temas atskleisti kaip svarbias ne tik autoriui, bet ir visai žiūrovų salei.

R.J.: Kokia apskritai pjesės situacija šiandien, kai vis aktyviau skleidžiasi postdraminis teatras?

A.M.: Svarstant apie pjesės likimą postdraminiame teatre, esu linkusi manyti, kad būtent postdraminis teatras pasitarnaus pjesės atsinaujinimui. Tai padės dramaturgams greičiau suvokti, kad jų kalba teatre nėra toji vienintelė, kad jie turi suteikti galimybę pjesės kūrimo procese dalyvauti visoms teatro meno grandims — ir režisieriams, ir aktoriams — turėtų atsirasti produktyvus bendradarbiavimas.

R.J.: Tikriausiai būtų neteisinga teigti, kad XIXa. dominavusios „gerai padarytos pjesės“ samprata jau yra tik istorija. Koks, jūsų manymu, tokios pjesės poreikis šiandien?

A.M.: Šiais laikais „gerai padarytos pjesės“ sąvoka persikėlė į televizijos serialų rinką. Čia ir atsiranda skirtis, kad tai yra masinei auditorijai skiriamas lengvasis žanras, iš esmės — tai komercija, o kaip opozicija tam yra kūrybinis individualumas ir originalumas. „Gerai padarytos pjesės“ žanras tikrai neleidžia pasireikšti individualiam talentui. Neįmanoma tobulėti ir skleistis, jeigu autorius įspraudžiamas į vieną schemą. Bet mums nesunku atskirti kur yra amatininko, o kur — menininko darbas.

R.J.: Ar egzistuoja dramaturginės mados?

A.M.: Mados, be abejo, egzistuoja. Jas galima užčiuopti ir pagal tai, kokias pjeses pastaruoju metu renkasi mūsų režisieriai. Lietuvos teatre jau esame pripratę prie klasikos, prie britų naujojo realizmo autorių, prie vokiečių socialinio teatro. Štai Mariaus von Mayenburgo pavyzdys rodo, kad mada dramaturgijoje nebūtinai yra blogai. Mada tiesiog leidžia pajusti bendrą pasaulio pulsą, visame pasaulyje sklandančias idėjas. Taip paaiškėja, kad pjesėje rašoma ne apie kažkurios vienos tautos problemas, bet jose atsispindi bendražmogiškos idėjos. Panašioms temoms dramaturgijoje galima atrasti labai skirtingą raišką. Todėl žodį „mada“ esu linkusi patikslinti — dramaturgijoje tai yra „pasaulio arba gyvenimo pulsas“.

R.J.: Kiek šiandieninėmis aktualijomis paremtos pjesės tokiame intensyviame gyvenimo ritme ir nuolatinėje kaitoje suderinamos su išliekamąja verte?

 A.M.: Pjesių aktualumas ir ilgaamžiškumas šiandien įmanomas taip pat kaip ir anksčiau. Štai kad ir Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“ yra tikras įrodymas, kad net ir žmogaus laisvės idėjos, pjesėje atskleistos per mažo miestelio socialines problemas, šiandien išlieka aktualios. Atrodo, tarsi kūrinys būtų specialiai parašytas šių dienų publikai. Dramaturgijoje svarbu rinktis universalias problemas, nes būtent tai garantuoja pjesės ilgaamžiškumą. Jeigu nuklystama į specifišką kokios nors bendruomenės vaizdelį, tai tokia pjesė gali būti įdomi teatro „istorikams-archeologams“ tik kaip tipiškas tam tikro laikotarpio pavyzdys.

 Žmogaus laisvės, žodžio laisvės, minties laisvės, meilės, neapykantos, keršto, valdžios troškimo idėjos — tai bendražmogiškos temos, kurios išliks svarbios nepaisant to, kaip keisis visuomenė. Tam, kad pjesė suskambėtų šiuolaikiškai — pasitelkiamos teatro išraiškos priemonės, leidžiančios pjesės idėjas priartinti prie esamo laikmečio. Jeigu šiandien pamatytume Shakespeare‘o teatro spektaklį, vargu ar jis mums būtų estetiškai priimtinas, tikriausiai jo nepripažintume. Bet mes matome visiškai skirtingus Nekrošiaus arba Koršunovo pastatymus ir suprantame, kad tai tikrai yra „Hamletas“, tai yra Shakespeare‘as.

R.J.: Kaip tuomet dėl nacionalinės dramaturgijos — ar mūsų klasika vis dar aktuali, ar jos šiandien yra pakankamai teatro scenoje?

A.M.: Jeigu pasiteisins „Versmės“ patirtis, jeigu atsiras režisierių ir dramaturgų tandemai ir prigis bendro kūrybinio proceso tradicija, tuomet spektaklių pagal nacionalinę dramaturgiją atsiras daugiau, nes šiandien jų tikrai yra per mažai. Stilistikos ir tematinės įvairovės požiūriu nacionalinė dramaturgija teatre dar tikrai nėra pakankamai atskleista.

Mane pačią labai intriguotų lietuvių klasikos pastatymai. Suprantu, kad sunku įsivaizduoti, jog su Krėvės ar Sruogos pjesėmis šiandien mus priimtų į festivalį ar pasaulinėse gastrolėse, bet vėlgi, čia svarbu ne vien tik dramaturgija, bet ir spektaklio forma, šiuolaikinės kalbos paieškos. Kita vertus, negalima vienareikšmiškai teigti, kad režisieriai pirmenybę teikia vien tik užsienio autorių pjesėms, pavyzdžiu, J.Vaitkus pirmiau pastatė Petro Vaičiūno „Patriotus“, o ne H.Ibseno „Visuomenės priešą“.

R.J.: Sakoma, kad dramaturgas turi gyventi teatre. Kiek, jūsų manymu, šiame posakyje yra tiesos? Kaip dramaturgo buvimas keičia teatrą?

A.M.: Kalbant apie dramaturgą, gyvenusį teatre, pirmiausia iškyla P.Vaičiūno asmenybė ir jo bendradarbiavimas su Borisu Dauguviečiu. Jeigu P.Vaičiūnas nebūtų buvęs teatre, jis tikrai nebūtų parašęs tiek pjesių, nebūtų jų tiek daug pastatyta. Tačiau akivaizdu, kad buvimas teatre jam ir pakenkė, nes įsuko rutina, spaudė laiko terminai ir tuomet kūrybiniam polėkiui nebeliko vietos — čia prasideda amatininkiškumas. Todėl dramaturgas teatre turėtų dirbti tik „puse etato“, o kitą pusę pasilikti savo asmeninei ir kūrybinei laisvei.

R.J.: Tokių dramaturgo ir režisieriaus bendradarbiavimo pavyzdžių būta ir daugiau — Saulius Šaltenis ir Dalia Tamulevičiūtė, M.Ivaškevičius ir Rimas Tuminas, S.Parulskis ir O.Koršunovas — tai sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžiai, naudingi teatrų raidai?

A.M.: Esu įsitikinusi, kad dramaturgo buvimas išvien su režisieriumi iš esmės keičia teatrą. Ryškus dramaturgo, nuolat gyvenančio teatro ritmu pavyzdys galėtų būti ne tik S.Šaltenis, bet ir dramaturgo Juozo Glinskio bei režisieriaus Jono Jurašo duetas kuriant spektaklį „Grasos namai“. Žvelgdami iš laiko perspektyvos aiškiai matome, kad šių kūrėjų bendradarbiavimas — tai tarsi kokybinis šuolis Lietuvos teatro istorijoje. Žinoma, gal visgi nereikėtų visą laiką režisieriui ir dramaturgui gyventi teatre tarsi susituokus, spektaklio kūrėjų poros gali keistis, tačiau bet koks tarpusavio supratimas, adekvačios meninės kalbos ieškojimas savo idėjoms išreikšti — visa tai vien tik pozityviai keičia teatro raidą. Dramaturgai teatrui pasiūlo daugelį idėjų, o teatras jiems padeda tas idėjas materializuoti, įprasminti scenoje.

 R.J.: Ne sykį esame patyrę, kad net ir puikią pjesę režisierius scenoje gali pastatyti nesėkmingai, o kaip dėl iš pirmo žvilgsnio sceniškai ir dramaturgiškai silpnų pjesių — jos jau savaime yra nuosprendis būsimam spektakliui?

A.M.: Tam tikras pavyzdys šiuo atveju galėtų būti J.Glinskio „Grasos namai“. Tiesa, pati pjesė literatūriniu aspektu nėra silpnas kūrinys, tačiau kiek man teko girdėti, visgi režisieriaus J.Jurašo įnašas į tai, kokia pjesė tapo kaip išbaigtas literatūros kūrinys, yra labai didelis. Pjesė stipriai keitėsi, įgavo naujas kryptis būtent todėl, kad dramaturgas bendradarbiavo su režisieriumi. Taigi, ir spektaklis buvo toks vienareikšmiškai sėkmingas. Tad kaip stipri pjesė nėra spektaklio sėkmės garantas, lygiai taip pat dramaturgiškai silpnesnis tekstas nėra nuosprendis, nes ir iš tokios pjesės galima sukurti įtaigų probleminį spektaklį

Tenka apgailestauti analizuojant, kokia pjesė yra M.Ivaškevičiaus „Mistras“ ir koks pagal ją pastatytas spektaklis. Ši pjesė tikrai verta geresnio pastatymo. Šiek tiek keista, kodėl taip nutiko, nes režisierius R.Tuminas ir Vilniaus mažojo teatro aktoriai su pjesės autoriumi bendradarbiauja jau ne pirmą kartą, todėl vieningas supratimas tarp dramaturgo ir režisieriaus tarsi ir turėjo būti. Bet spektaklyje kažkodėl nugalėjo paviršutiniškumas, o ne pjesėje slypintis gilus probleminis pradas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: mes matome kaip tolimas kūrinys suskamba tarsi būtų specialiai parašytas šiandienai arba kaip įdomus sumanymas, deja, įgauna pramoginį pobūdį.

 ***

Gabrielė Labanauskaitė (poetė ir dramaturgė, pjesės „Raudoni batraiščiai“ autorė):

„Raudonų batraiščių“ temos pasirinkimas nėra atsitiktinis — daugumoje mano pjesių kalbama apie marginalus, subkultūras, žmones, gyvenančius „paraštėse“ arba balansuojančius ties jų riba. Bet kuriam dramaturgui efektingiausias konflikto sukūrimo būdas — dviejų priešybių akistata. Gaila, kad Lietuvoje ne tik skustagalviai, bet ir kai kurie jais manipuliuojantys politikai, užsipuola seksualines mažumas ir realiame gyvenime. Šioje pjesėje, skinheado ir homoseksualo susidūrimas užaštrinamas iki maksimumo — priešais tampa du broliai, tarsi pakartodami biblinę Kaino ir Abelio situaciją. Pjesė aktuali ne tik homoseksualių žmonių, bet ir nepakantumo kitataučiams problematikos svarstymu. Keliamas klausimas: aš išmoksime susitvarkyti su savo baimėmis, kad jos netaptų agresija kitų žmonių atžvilgiu?

Pjesė nėra rašoma sau. Rašau žinodama, kad su pjese gali dirbti visa komanda — režisierius, aktoriai, scenografas ir kiti. Viena vertus, norisi palikti daug erdvės laisvesnei pjesės interpretacijai, kita vertus — dramaturgas turi sukurti stuburą, tvirtus slankstelius, kurie leidžia kūriniui tapti kūnu. Režisieriaus darbas — priversti tą kūną kvėpuoti, atgimti scenoje. Pjesės skaitymai yra puiki galimybė pasitikrinti, kaip kūrinys skamba scenoje, kiek jis yra paveikus ir gyvas. Pjesė keitėsi repeticijų metu, teko daug ką išoperuoti, koreguoti — pradedant plastinėmis ir baigiant vidinių pjesės organų operacijomis. Ir vis tiek kol kas parodėme dar tik vieną variantą, per premjerą galbūt matysite visiškai pakitusią pjesę.

***

Teklė Kavtaradzė (dramaturgė, LMTA kino dramaturgijos specialybės studentė, pjesės „Namisėda“ autorė):

Jei ne mano sesuo Marija, šios pjesės turbūt nė nebūtų. Būtent tada, kai buvau užstrigusi idėjų pjesei paieškose, sesuo pasiūlė parašyti pjesę apie ją. Tad pagrindinis personažas, jo charakteris atsirado galvojant būtent apie savo sesę, kuriai esu labai dėkinga. Pjesės kūrybos procesas prasidėjo, galima sakyti, kad beveik juokais, tarsi išsikeliant sau iššūkį, žvelgiant į tai kaip į žaidimą parašyti pjesę apie savo seserį. Tačiau labai greitai išryškėjo apie ką iš tiesų noriu kalbėti — tai kūrybos, šeimos įtakos ir baimės temos — jos man visada buvo itin svarbios. Neįsivaizduoju kūrinio, kuriame visai nebūtų autobiografiškumo. „Namisėdoje“ jo yra tiek, kiek man pažįstami Marijos išgyvenimai, atradimai, kurie įvyksta pjesėje, keliami klausimai, baimės — tai susiję su konkrečiais mano gyvenimo įvykiais. Turbūt autobiografiškiausia čia yra baimės tema.

Svarbiausia pjesės skaitymų patirtis man kaip autorei buvo išgirsti ir pamatyti kaip veikia ar neveikia scenoje tai, kas mano pačios užrašyta. Kadangi pjesėje realybė yra labai arti fantazijos, man buvo svarbu pamatyti, kaip įmanoma tai derinti scenoje. Visas kūrybinis darbas buvo labai prasmingas, daug išmokau, supratau, kad pjesės rašymo procesas yra kur kas ilgesnis nei atrodo. Ypač jeigu yra galimybė iš karto dirbti su režisieriumi.

Tiek istorijos rašymas kinui, tiek teatrui yra ta pati dramaturgija. Teatre mane traukia tiesioginis santykis su visa kūrybine komanda, nuolat kintantis rezultatas. Iš tiesų, panašiai vyksta ir kine, bet turbūt mane labiausiai jaudina teatro ,,čia ir dabar“ atsiradimo principas.

Kalbino Rima JŪRAITĖ