Be uždangos...

Lietuvoje dar labai menkai pažįstamas ir retai regimas, taigi, mums visai neįprastas ir dažnai sunkiai suprantamas Rytų teatras, nes tik retomis progomis — festivaliniuose spektakliuose — mėginta prisiliesti prie No ar Kabuki teatro estetikos. Tad galbūt todėl mums artimesnio ir aiškesnio santykio su Tolimųjų Rytų tematika buvo galima tikėtis kauniečio aktoriaus Kęstučio Marčiulyno (dabar — budistų vienuolio Bo Haengo) monospektaklyje „Auksinė šventykla“. Čia jis ne tik vaidina, bet ir pats save režisuoja, pasitelkęs aktorės Eglės Mikulionytės (kurią „rytietiškame“ mūsų teatro kontekste pažįstame kaip 1996 metais K.Marčiulyno režisuoto monospektaklio apie budistų vienuolio ir japonės meilės istoriją „Jaja“ aktorę ) režisūrines konsultacijas — žvilgsnį iš šalies.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Pietų Korėjos vienuolyne dvasinį prieglobstį atradusį K.Marčiulyną-Bo Haengą spektakliui įkvėpė japonų rašytojo Yukio Mishimos knyga „Auksinė šventykla“, sukurta remiantis tikra istorija, kodėl 1950 metais zen budizmo vienuolis Japonijoje sudegino vieną žymiausių Kioto šventyklų ir vėliau buvo pripažintas pamišėliu. OKT studijos kamerinėje erdvėje rodomas spektaklis — tai spektaklis-pasakojimas, nurodantis į zen budistinę praktiką: ieškoti tikslių atsakymų į dvasinio gyvenimo klausimus ir taip siekti dvasinio tobulėjimo bei nutiesti kelią į tikrąją savo Esatį.

Į budistinę švaros ir grynumo estetikos persmelktą OKT studijos erdvę, kur scenografija (dailininkė Renata Valčik) — tai drobe užtiesta pakyla, pagalvėlė ir keletas budistinių atributų, keistai šaukdamas įžygiuoja K.Marčiulyno Vienuolis ir ritualiniu gongu paskelbia spektaklio pradžią. Jis ritmingai gieda sutras ir ant pakylos įsitaisęs daline lotoso poza vaizduoja meditacinę praktiką, tikriausiai energetinę srovę iš pakaušio nukreipiančią ir sukoncentruojančią pilvo srityje. Tik Vienuoliui prabilus paaiškėja, kad šis sulaukė raštelio su nurodymu pasidaryti ritualinį charakirį ir rengėsi persirėžti sau pilvą. Vis dėlto nuo pat pirmojo epizodo įvyksta keistas paradoksas, įžiebiantis ir pirmąją abejonės bei neįtikėjimo aktoriaus diktuojamomis sąlygomis kibirkštį. Suvaidinti meditaciją ir sukoncentruoti mintį K.Marčiulynui trukdo dėl energingo žygiavimo ir mostagavimo rankomis nesuvaldytas sukilęs kvėpavimas ir jau nebepavyksta apgauti žiūrovo, transliuojant nesamą vidinę ramybę. Nepažabotas kūnas akimirksniu tapo aktoriaus priešu (kaip tik čia verta prisiminti, kad teatro reformatorius Konstantinas Stanislavskis savo metodą pašalinti įtampą iš aktoriaus kūno sėkmingai įgyvendino būtent pasitelkdamas beveik analogiškas priemones: hatha jogą ir meditacines pranayamos (kvėpavimo) technikas).

Vaidybines scenas keičia kalbamieji epizodai — ilgi monologai arba perpasakojami dialogai, kuriais K.Marčiulyno Vienuolis chronologiškai išdėsto visą vienuolystės istoriją: nuo tada, kai tėvas jį, penkerių metų berniuką, atidavė į vienuolyną, apie dvasines paieškas ir autoritetingo Mokytojo išdavystę, sugriovusią šventyklos tobulumo ir sakralumo įvaizdį ir galiausiai išprovokavusią Auksinės šventyklos sudeginimo gestą. Iš tiesų talpią metaforą, kuria K.Marčiulynas liudija apie giliose savasties paieškose neišvengiamai gimstantį poreikį nutraukti ryšius su savąja „šventykla“, labiausiai trikdo užsitęsiantys paaiškinimai ir skambūs, bet tarsi erdvėje pakibę nepripildyti žodžiai. Pasakojamos-vaidinamos herojaus patirties Bo Haengas neišgyvena scenoje, todėl iki galo taip ir neįvyksta atsivėrimo aktas. Glumina aktoriaus asmenybės ir jo kuriamo kito, rodos, jam labai artimo personažo, taip ir neišreikšta sankirta, neatskleistas jų santykis. Kaip ir nuduodamas naivumas, apsimestinė vaikiška nuostaba, niekaip neįtikinanti per infantilumą spinduliuojančio jau labai brandaus vyro įvaizdį ir sukelianti stebėtojui mažų mažiausiai atlaidų šypsnį. Tad belieka mėginti apčiuopti nuolat šokinėjantį pasakojimo laiką ir vietą, kaip ir drastiškus šuolius iš aktoriaus — Vienuolio personažo scenoje į tiesiog Kęstutį Marčiulyną iš Kauno. Būtent iš Kauno, bet ne iš zen budistų vienuolyno, nes spektaklio-pasakojimo formos sąlygiškumu neleidžia patikėti grubi, specifinė Šančių tartis ir vis išsprūstantys „nu“, „va“ ir kiti kasdienėje, buitinėje kalboje vartojami, o teatro sceną itin teršiantys žodžiai.

K.Marčiulyno Vienuolis, rodos, žiūrovams visai tyliai kalba romiu balsu, užliejamu palaimingos šypsenos, ir kartais nejučia užburia jo hipnotizuojantis balso tembras, bet staiga viskas sugriūva ir prieš save regi nelyg religinį fanatiką karštai savo tiesas dėstant nebe personažą, netgi ne aktorių, o tiesiog žmogų. Jis kalba publikai, ir, rodos, apie amžinas temas, nesibaigiančias vidines paieškas, bet visiškai iškrinta iš žiūrovų laiko kaip ir neįsiterpia į jų pasaulėjautą. Lyg koks tolimas ir šiek tiek abejotinas aidas iš ten, kur nebuvome, ir apie tai, ko nepatyrėme, — tad ir atpažinti svetimos patirties nepavyksta.

Visgi gražiausios, netgi jaudinančios scenos daugiausia nebylios, neprislėgtos žodžių tirados. Paprastas, visai minimaliais šviesos judesiais sukurtas, bet prikaustantis dėmesį bei išlaisvinantis mintį degančios šventyklos pašvaistės atspindys asketiškame ir sukauptame Vienuolio veide (šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas), spektaklio finale rimčiai ir meditacijai kviečiantys varpo dūžiai kaip atsakas pradžioje skambėjusiam gongui (kompozitorius Gintaras Sodeika), taip pat ir monotoniškai ritmingai Vienuolio kartojamos sutros.

Vis dėlto klampi, neteatrališka ir daugiažodžiavimais nukamuota spektaklio-pasakojimo, gal netgi spektaklio-susitikimo forma, kaip ir neaiškus aktoriaus santykis su kuriamu Vienuolio personažu, nepadeda K.Marčiulynui įveikti sunkaus uždavinio — vienui vienam scenoje valdyti spektaklio ritmą, emociniais pakilimais ir atoslūgiais užvaldyti vos per žingsnį sėdinčią publiką. Spektaklis taip ir lieka ne tik svetimas, bet ir be intrigos. Tad jeigu jo žiūrovas — budizmo praktikas arba besidomintis orientalistika, tuomet greičiausiai nusivils, o nieko nežinančio apie rytietišką kultūrą — tikriausiai „neužkabins“, todėl taip ir lieka neaišku, kam šis spektaklis galėtų būti aktualus.

Rima JŪRAITĖ