Be uždangos...

Iš dramos teatro į operos žanrą atsigręžusi režisierė Yana Ross paskutinėmis rugpjūčio dienomis Klaipėdos muzikinio teatro publikai pristatė vienaveiksmes Giacomo Puccini operas „Džianis Skikis“ ir „Sesuo Andželika“. O šiomis dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisierę pagavome pačiame naujojo spektaklio „Chaosas“ repeticijų įkarštyje, kurio premjera numatyta spalio 7 dieną.

 

Nuo tragedijos prie komedijos, nuo dramos prie operos ir vėl nuo operos prie dramos, nuo klasikos prie šiuolaikinės kūrybos — apie tai, kur pastaruoju metu vingiuoja režisierės kūrybinis kelias, kalbiname Yaną Ross.

 

 

G.Puccini savo triptiku per vieną vakarą norėjo parodyti tris skirtingus žanrus, kad žiūrovas pajustų visą įmanomą emocijų spektrą. „Apsiaustas“ yra melodrama, „Sesuo Andželika“ — sentimentali tragedija, o „Džianis Skikis“ — komiška opera. Sprendimą statyti tik dvi operas nulėmė daug aplinkybių: tai ir laiko klausimas, ir problema surasti tinkamą dramatinį tenorą „Apsiaustui“. Tad norėdami kiek įmanoma tiksliau atliepti G.Puccini siekiui savo operomis atskleisti įvairialypes emocijas, pasirinkome „Seserį Andželiką“ ir „Džianį Skikį“ kaip savotišką antipodą. 

 

Šios operos labai skirtingos, tačiau mano tikslas buvo jas sujungti per bendrą erdvę. Operos „Sesuo Andželika“ veiksmas tradiciškai vyksta vienuolyne, katalikų bendruomenėje, o aš perkėliau veiksmą į reabilitacijos centrą, tuomet „Džianiui Skikiui“ taip pat labai tiko naujoji erdvė — turtingas žmogus irgi gali gyventi tokioje vietoje kaip senelių namai, o visai greta, logiška, kad įsikūręs ir katalikų bendruomenės reabilitacijos centras. 

 

 

Būtinai pastatysiu „Apsiaustą“. Žinau, kad tikrai tam ateis laikas. Apskritai G.Puccini, mano manymu, yra vienas įdomiausių kompozitorių, o opera „Apsiaustas“ turi žiauriai stiprią emocinę pusę. Tai meilės istorija, pavydas, neištikimybė — amžinos temos. Taip pat ir begaliniai graži muzika, tad šią operą būtinai pastatysiu jeigu ne Klaipėdoje, tuomet kur nors kitur.

 

 

Operoje „Sesuo Andželika“ didžiausias darbas buvo suprasti ir atlikėjams paaiškinti personažų psichologiją, tad repetuodami kūrėme istorijas, santykius tarp žmonių. Šioje operoje veikia didelis moterų kolektyvas, todėl per jų tarpusavio santykius mėginau papasakoti istoriją apie motinystę, apie tai kaip jaunas žmogus prarado šeimą. 

 

„Džianis Skikis“ jau pats savaime padiktavo savo ritmą, o raktas į šią istoriją buvo itališkas commedia dell‘arte žanras. Taip atsirado labai ryškūs personažai, sujungti su Arlekinu, Daktaru ir kitais šio žanro herojais, kurie yra kaip ženklai-simboliai, puikiai tinkantys „Džianiui Skikiui“. Opera iš atlikėjų pareikalavo daug fizinio veiksmo, čia būtina išlaikyti greitą ritmiką ir tempą. 

 

 

„Sesuo Andželika“ man atsiskleidė netikėtai. Kai reikėjo atsakyti į klausimus — kas yra vienuolynas šiandien, ką ši vieta simbolizuoja, kur šiuolaikinis žmogus gydo savo kūną ir sielą — tuomet pamačiau sprendimą, jog toji saugi vieta galėtų būti reabilitacijos centras, kurį prižiūri ir valdo taip pat vienuoliai. Kai galvoje gimė šis vaizdinys — viskas tarsi savaime atsistojo į savo vietas. Tad, galima sakyti, kad kuriant „Sesers Andželikos“ sceninį sprendimą man prireikė daugiau laiko dirbant pačiai su savimi ir savo mintimis, o „Džianyje Skikyje“ — sudėtingiausias dalykas laukė scenoje, nes reikėjo dirbti su dideliu kolektyvu, suvaldyti daugybę elementų, perprasti sudėtingą muziką.  

 

 

Kaip bebūtų keista, nekilo jokių neatitikimų. G.Puccini šioje operoje didelį dėmesį skyrė hierarchijai. Vienuolyne arba katalikų bendruomenėje yra gana griežta tvarka — yra vienuolynų viršininkai, vyresnės seserys. O reabilitacijos centre lygiai taip — yra pacientai ir „žmonės su raktais“, kurie juos prižiūri. Tad šią hierarchiją pavyko išlaikyti, tuo pačiu išsaugant ir G.Puccini muzikos dvasią.

 

 

Iš tiesų skirtumas dirbant su dramos ir operos žanrais yra labai didelis. Dramos teatre spektakliui gimti reikia daugiau laiko. Reikia laiko, kad atsirastų abipusis pasitikėjimas tarp aktoriaus ir režisieriaus, kad aktorius spėtų užauginti vaidmenį. Operoje pats geriausias režisieriaus partneris yra muzika. Muzika padeda rasti sprendimą, todėl statant operą laiko galbūt reikia mažiau, bet būtina labai tiksliai ir iš anksto žinoti galutinį sprendimą, rasti bendrą kalbą su labai dideliu kolektyvu. Be to, operoje daug nulemia ir sėkminga režisieriaus partnerystė su dirigentu. 

 

Dramos teatre režisierius yra tas žmogus, kuris atsakingas už visą darbą, jam tenka ir absoliučiai visa atsakomybė už rezultatą. Muzikiniame teatre arba operoje yra dirigentas, ir jeigu tarp režisieriaus bei dirigento atsiranda aiškus susikalbėjimas, tuomet darbas vyksta dvigubai greičiau. 

 

 

Išties sunku išsirinkti. Tikriausiai šie žanrai vienas kitą tarsi papildo. Dirbdama dramos teatre atrandu ir išreiškiu daugiau psichologinio gilumo, tačiau operoje yra fantastiškos galimybės per muziką pasakyti tai, ko niekada nepasakyčiau dramos teatre. Dramoje pagrindinis fundamentas yra aktorius, operoje — muzika. Po puikios patirties režisuojant vienaveiksmes operas vis labiau degu noru dirbti šiame žanre, bet iki šiol mano širdis linko prie dramos teatro — todėl vienareikšmiškai atsakyti sunku.

 

 

Dirbdama stengiuosi negalvoti apie tai, kad operos solistams galėtų būti keliami paprastesni aktoriniai uždaviniai, nes opera — tai ne dramos teatras. Skirtumas tik tas, kad operos solistas savo kūną kaip instrumentą pasitelkia ne tik vaidybai, bet ir dainavimui, tačiau esu įsitikinusi, kad geras solistas vienu metu gali puikiai išnaudoti visas vaidmens kūrimo priemones. O man - režisierei - reikia surasti harmoniją — kad režisūrinis sprendimas būtų įtikinamas ir tinkamas operos žanrui, ir opera netaptų koncertu. Be galo įdomu ieškoti balanso tarp garso ir vaizdo bei vesti solistus savo atrastu keliu.

 

 

Operą ID pavadinčiau labai drąsiu eksperimentu. Darbo pradžioje neturėjome ne tik libreto, bet ir muzikos. Buvo tik didelis noras kurti ir puiki komanda. Darbo principas buvo toks: visi kūrybinės grupės nariai buvome lygiai atsakingi už rezultatą. Nors esu režisierė, tačiau dalyvavau ir libreto kūrimo procese. Pats darbo procesas buvo labai intensyvus — surengėme tris savaites trukusias kūrybines dirbtuves, kurių metu dalinomės idėjomis ir jas išbandėme scenoje. Taip eksperimentuojant atsirado pirmiau siužetas, tik po to — muzika. Darbas buvo įdomus, o rezultatas — netgi labai šiuolaikiškas. 

 

Toks darbo principas man atrodo labai geras, nes režisierių atitraukia nuo įprastinės hierarchijos — čia visi kūrybinės grupės nariai buvo lygūs, darbas buvo kolektyvinis. Bet žinoma, taip dirbti gali ne visi ir ne visada, nes viskas atsiremia dar ir į laiko bei finansines galimybes. 

 

Visgi net ir kalbant apie šiuolaikinę operą — jeigu ji statoma operos teatre, tuomet darbas vyksta pagal klasikinį modelį. Pirmiausia yra jau sukurta muzika ir libretas, yra dirigentas, solistai ir tik tada į darbą įsijungia režisierius. Tokiu atveju skiriasi ne darbo forma, o tik pats kūrinys — niekam nežinomas, naujas. Tai, žinoma, irgi įdomu, nes režisierius nepatiria spaudimo, jog žūtbūt reikia sukurti naują interpretaciją ir jokiu būdu nesikartoti, kaip nutinka, pavyzdžiui, kai jau yra 150 kitų G.Puccini operos pastatymų. Galimybė režisieriui turėti visišką laisvę kurti pirmąjį premjerinį operos pastatymą taip pat labai viliojanti.

 

 

M.Myllyaho parašė trilogiją: „Panika“, „Chaosas“ ir „Harmonija“. Iš pradžių buvo idėja Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyti per vieną vakarą rodomą diptiką, sujungiantį „Paniką“ — istoriją apie vyrus bei „Chaosą“ — istoriją apie moteris. Įdomu tai, kad „Panikoje“ vyrai elgiasi taip kaip moterys — analizuoja save, daug kalba, į viską reaguoja nervingai, o „Chaose“ moterys elgiasi kaip vyrai — problemas sprendžia fiziškai, labai agresyvios. Tačiau norėjau sukurti pilnavertį pjesės pastatymą, pernelyg jos netrumpindama, tad diptiko idėjos buvo atsisakyta. Pasirinkau „Chaosą“, nes tos moterys man atrodo įdomesnės nei verkiantys vyrai. 

 

Labiausiai sudomino pjesės forma, viskas parašyta labai epizodiškai, daug įdomių temų. Be to, pagalvojau ir apie teatro trupę — aktores Dalią Michelevičiūtę, Rimantę Valiukaitę ir Tomą Vaškevičiūtę — su jomis dirbu jau ne pirmą kartą. Be to, nusprendėme pakeisti originalią dramaturgo versiją, pagal kurią šios trys herojės turėtų suvaidinti kitus penkiolika autoriaus sukurtų personažų, todėl papildomai pasikvietėme dar tris aktorius. Kadangi jau esame pakeliui į premjerą, tai galiu pasakyti, kad šis sprendimas pasiteisino. Padidinus aktorių skaičių išsiskleidė siužeto polifoniškumas.

 

 

Pjesė visai nauja, parašyta 2008 metais — tai tarsi šiuolaikinis dialogas su žiūrovais apie mūsų šiandieninę būseną — apie tai, ką mes prarandame savo pašėlusiu tempu lekiančioje kasdienybėje, apie mūsų vertybes, apie šiuolaikinį žmogų užvaldančią agresiją. Visus šiuos klausimus spektaklyje aiškinamės per moterų portretus. Tame chaose, kurį analizavome repeticijų metu, ieškojome kelio į šiandien labai aktualią temą — prarastą žmogaus harmoniją, santarvę su pačiu savimi. Todėl spektaklyje keliami, mano manymu, šiuolaikiniam žmogui itin aktualūs klausimai. Kur yra ta riba, kuomet reikia sustoti ir pažvelgti kitam žmogui į akis? Kada reikia viską mesti į šalį ir pabūti su savimi — paklausyti tobulos muzikos ar tiesiog pažiūrėti į dangų?