Praėjusį sezoną muzikos vadybininkės Anos Ablamonovos keliai vedė į Madridą, Londoną, Maskvą. Čia vykusiuose forumuose ir konferencijose ji skleidė žinią apie šiuolaikinę operą Lietuvoje, o kartu ir toliau platino operomanijos virusą. Keliai netikėtai pasuko ir į konservatyvia kultūra garsėjančią Austriją, kur stažuodamasi Vienos kamerinės operos teatre priėmė intriguojantį iššūkį — išbandyti šiuolaikinės operos vadybinę patirtį klasikinio meno užkariautoje rinkoje.

Ana Ablamonova — viena iš kūrybinės grupės „Operomanija“ įkūrėjų, jau ketverius metus Vilniuje rengianti šiuolaikinės operos festivalį „Naujosios operos akcija“ (NOA). Tad kalbiname Aną apie „naująją“ ir „senąją“ operą, apie patirtį čia ir svetur, apie operomaniją — ligą, jos „diagnozavimą ir nenorą pasveikti“.

Sankt Peterburge studijavote chorinį dirigavimą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje — muzikos vadybą. Jau tada studijas tikslingai siejote su operos žanru?

Noras veikti kažką susijusio su muzika ir opera manyje atsirado labai anksti. Kai atėjo metas rinktis studijas, jau turėjau tris mane dominančias veiklos kryptis: chorinį dirigavimą kaip būdą susieti ateitį su mane dominančia rusų chorine kultūra, kultūros renginių organizavimą bei muzikos teatro — operos — režisūrą. Tačiau supratau, kad režisūrai dar reikia subręsti, dėl to pirmiau atsirado choro dirigavimas ir muzikos vadyba — vėliau visa studijų patirtis susijungė į operos renginių organizavimą.

Veikla operos srityje atsirado tuomet, kai studijuodama LMTA muzikos vadybos magistrantūroje sužinojau apie jaunų akademijos studentų, su dainininku ir kompozitoriumi Jonu Sakalausku priešaky, rengiamą operos projektą „Naujosios operos akcija“. Kaip tik tuo metu baigiau studijas Peterburge, atsirado laisvo laiko ir taip susiklostė, kad netrukus jį užpildė opera. Opera buvo kaip tik ta sritis, kurioje galėjau realizuoti ir savo chorinio dirigavimo patirtį, ir vadybinius įgūdžius. Taip bendradarbiaujant kartu su Jonu, per ketverius metus iš pirmojo trumpametražių operų festivalio išaugo šiuolaikinės operos festivalis „Naujosios operos akcija“.

Lietuvoje dirbate šiuolaikinės operos srityje, tad kodėl muzikos vadybos stažuotei pasirinkote Austrijos sostinę Vieną?

Iš tiesų pasirinkta buvo visiškai atsitiktinai. Kai pildžiau paraišką stažuotei, abstrakčiai nurodžiau mane dominančią sritį — tai, žinoma, šiuolaikinė opera. Laimėjusi stipendiją pati turėjau atrasti organizaciją, kurioje galėčiau atlikti stažuotę. Tačiau pradėjus paieškas paaiškėjo, kad surasti tokią su šiuolaikinės operos pastatymais dirbančią organizaciją yra labai sudėtinga. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad išvykau į Vieną, nes Vienos kamerinė opera praėjusį sezoną kaip tik statė šiuolaikinę operą — Harrison Birtwistle „Io Passion“ („Ijo aistra“), be to, jie stato mažesnio masto spektaklius. Iš dalies galutinai apsispręsti ir pasinaudoti galimybe stažuotis Vienoje nulėmė ir tai, kad su konservatyvia austriška kultūra iki tol man dar nebuvo tekę susidurti. Ir nors šiandien negaliu pasakyti, kad tai buvo super unikali stažuotė vadybine prasme, bet kultūrinio gyvenimo ir žmonių bei tradicijų pažinimo prasme tai buvo labai įdomi ir naudinga patirtis.

Vienos kamerinė opera — koks tai teatras? Ar jis turi kokių nors analogų Lietuvoje jei ne kaip teatrinė institucija, tai bent kaip kūrybinė grupė?

Pats teatras nedidelis, savo erdvėmis ir interjero estetika panašus į mūsų Rusų dramos teatrą. Teatre yra 303 vietos žiūrovams. Dabar teatras nebeturi savo nuolatinio repertuaro, nors anksčiau turėjo, tačiau ekonominės krizės sąlygomis buvo priverstas dirbti kiek kitaip. Pagrindinis teatro principas — pastatyti spektaklį ir parodyti jį toje pačioje erdvėje tam tikrą kiekį kartų, o po to sunaikinti dekoracijas ir imtis naujo pastatymo.

Darbo sąlygos šiame teatre tikrai labai geros, suburta didelė organizacinė komanda — yra nuolat dirbantis techninis personalas ir administracija, o kūrėjai ir atlikėjai ten kaskart kviečiami atsižvelgiant į kiekvieno pastatymo poreikius ir dirba pagal autorines sutartis.

Visgi tokio teatro analogų Lietuvoje tikriausiai nėra. Pas mus kūrėjai, turintys nuolatines erdves savo pasirodymams, stengiasi juos rodyti dažniau, tokie teatrai ar salės veikia repertuariniu principu. Kita vertus, Vienos kamerinės operos koncepcija rodyti vieną spektaklį numatytą kartų kiekį, o tuomet nuimti ir statyti kitą — labai patogi. Tokiu atveju, kai vyksta naujo spektaklio kūrimo darbai, scena neužimta kitais renginiais, tad ten dirbama laisvai, ramiai, niekas nesiverčia per galvą, kaip ir visoje Austrijoje.

Kaip apskritai Vienoje suprantama šiuolaikinė opera?

„Ijo aistra“ — 2004-aisiais sukurta opera, septynerių metų senumo kūrinys. Tai savaime ir paaiškina, kas yra šiuolaikinė opera Austrijoje. Žinoma, ten kartais rengiamos ir visiškai naujų operų pasaulinės premjeros, bet atsižvelgiant į tai, kokio dydžio yra Vienos miestas ir koks jame yra kultūrinių renginių mastas, tai šiuolaikinei operai ten skiriama tikrai nedaug dėmesio, tokios operos tarsi paskęsta klasikinių renginių masėje.

Būnant Vienoje teko lankytis ir specialiame muziejų kvartale (MuseumsQuartier) — tai yra šiuolaikinio meno galerijų ir teatro scenų centras, kuriame kartais galima pamatyti šiuolaikinio meno projektus. Ten teko stebėti keletą ne teatralų, o muzikos atstovų inicijuotų projektų, kurie buvo pakreipti teatro ir sintetinio meno linkme. Tad muziejų kvartale didesnė tikimybė pamatyti kažką tikrai šiuolaikiško, o tradicinės teatrinės erdvės vengia novacijų.

Dar yra Theater an der Wien (Teatras ant Vienos upės), kuriame galima dažnai išvysti šiuolaikinės operos pastatymus (dažniausiai Neue Oper Wien organizacijos spektaklius). Bet tai vėlgi reti pavieniai projektai. Dažniausiai tai yra ir tradicinis variantas, kai operoje karaliauja libretas ir kompozitoriaus sukurta muzika. Jų supratimu tam, kad kūrinys taptų šiuolaikine opera, užtenka arba naujos erdvės pritaikymo, arba senam kūriniui sukurto naujo režisūrinio sprendimo.

Kokios užduotys teko dirbant su operos „Ijo aistra“ pastatymu?

Kadangi Vienos kamerinės operos teatre visa pastatyminių darbų sistema jau yra sustyguota ir puikiai veikia. Be to, visi pastatyminiai darbai yra beveik identiški tiems, kuriuos mes darome dirbdami „Operomanijoje“, tai pati pasirinkau darbuotis komunikacijos ir reklamos srityje. Kadangi Viena — konservatyvus miestas, tad buvo įdomu, kaip jie iškomunikuoja žinią apie naują šiuolaikinės operos pastatymą tokioje rinkoje. Peržiūrėjau viską, ką jie buvo suplanavę šio pastatymo reklamai, kadangi tai ne repertuarinis teatras — tai kiekvienam spektakliui rengiamas individualus reklamos planas. Taip pat pasiūliau ir savo idėjas, kurias mėginau realizuoti — toks buvo mano vaidmuo dirbant su šiuo pastatymu.

Kaip sekėsi sudominti žiūrovus šiuolaikinės operos pastatymu mieste, kuriame kiekvieną vakarą vyksta daugybė vertingų klasikinio meno renginių?

Iš vienos pusės, teatras jau turi savo auditoriją, kuri žino, kad rengiama premjera ir specialiai dėl to ateina. Iš kitos pusės, buvo gaila, kad pats teatras jokių novatoriškų reklamos priemonių netaiko, galbūt dėl to šių spektaklių žiūrovų kontingentas yra ženkliai vyresnė publika negu į panašaus pobūdžio renginius susirinktų Lietuvoje. Ten tipiškas šiuolaikinio meno žiūrovas yra 50-70 metų amžiaus. O kai klasikinė kultūra su Mozart‘u priešakyje taip užgožia visą likusį miesto kultūrinį gyvenimą, tuomet tarsi nebelieka eterio pareikšti apie tai, kad šiame mieste visgi yra ir šiuolaikinis menas. Pavyzdžiui, pristatyti šiuolaikinės operos premjerą spaudos konferencijoje itin sudėtinga, nes tuo pačiu metu neretai vyksta premjera ir kuriame kitame teatre — tie patys žurnalistai negali visur suspėti, tad renkasi tai, kas arčiau tradicijos ir, žinoma, aktualiau publikai.

Jūsų manymu, koks buvo „Ijo aistros“ pastatymo rezultatas?

Pastatymas nebuvo labai šiuolaikiškas. Buvo labai geras režisieriaus sumanymas, stipri idėja, tačiau viskas tuo ir baigėsi. Rezultatą nulėmė ir tradicinė erdvė bei tradicinė atlikėjų sudėtis — tad, mano manymu, šiuolaikinės operos pastatymas buvo labai tradicinis.

Ar šiuolaikinei operai, o galbūt ir apskritai visai operai, šiandien dar būtinas teatras kaip institucija ir erdvė, arba netgi apskritai scena?

Jeigu kaip alternatyva, tuomet galbūt ir taip, būtina. Bet šiuolaikinė opera kaip tik yra ta sritis, kurioje galima drąsiai išbandyti absoliučiai viską. Netgi neįmanoma sugalvoti ir prognozuoti, kokia toliau kryptimi judės šiuolaikinės operos žanras. Šis reiškinys turi vykti natūraliai — ar teatre, ar kaip nepriklausomų grupių veikla, arba teatro scenoje, o gal kaip tik po atviru dangumi, ar dar kokioje nors kitoje specifinėje erdvėje. Tuo šis žanras ir įdomus, kad suteikia galimybę išnaudoti labai skirtingų erdvių ir išraiškos priemonių įvairovę, ir tik gerokai vėliau bus galima įvertinti, ar tam buvo palankiau teatras kaip institucija ir erdvė, ar kaip tik sėkmingesni tie pastatymai, kurie vyko individualiomis ar grupinėmis iniciatyvomis, neįprastomis formomis, keistose erdvėse.

Vienoje lankėtės Valstybinėje operoje, Liaudies operoje, Musikverein salėje. Kokių minčių paliko šio miesto kultūrinio gyvenimo panorama?

Susidariau aiškų įspūdį, kad operų pastatymuose labai stipri muzikinė atlikimo pusė, puiki garso kokybė. Bet režisūrinis-idėjinis spektaklio lygmuo dažniausiai nėra intriguojantis, įdomus ir progresyvus, netgi mažiau įdomus negu galime pamatyti tuos pačius operos spektaklius Lietuvoje. Vienos valstybinėje operoje turėjau puikią galimybę pasiklausyti ne tik gerų vietinių atlikėjų, bet ir pasaulinio lygio žvaigždžių, kurios, be abejo, palieka didelį įspūdį.

Jeigu pasitaikytų galimybių, ar vertėtų sugrįžti į Vieną kaip operos vadybininkei?

Jeigu kaip operos vadybininkei, dirbančiai Vienoje — nebent trumpam laikotarpiui pasisemti žinių ir užmegzti naujas pažintis. Viena šiuolaikinės kultūros prasme man tikrai nėra prioritetinis miestas, šiuo atveju kur kas patrauklesni miestai būtų Londonas ir Niujorkas.

Gal dėl to netrukus po stažuotės vykusiam „Naujosios operos akcijos“ festivaliui iš Vienos parvežėte kino operą „I Hate Mozart“ („Nekenčiu Mozarto“)?

Iš tiesų idėja apie galimybę pristatyti Lietuvoje kino operą „I Hate Mozart“ kilo dar prieš išvykstant į Vieną. Šis projektas buvo sukurtas Vienoje minint 250-ąsias Mozart‘o gimimo metines. Pati operos koncepcija, mano manymu, labai intriguojanti. Būnant Vienoje tiesiog pavyko gauti operos vaizdo įrašą ir teisę ją parodyti Lietuvoje.

Stebėjote šiuolaikinės operos projektus ne tik Vienoje, bet ir kitose užsienio šalyse. NOA festivalio operos artimos užsieniniams pastatymams?

Labai sunku apibendrinti, nes tai, ką teko matyti užsienyje, buvo pavieniai projektai ir iš jų susidaryti vienareikšmišką įspūdį nebūtų teisinga. Tikiu, kad jeigu užsienio šalyse yra vienokie pastatymai, tai tuo pačiu metu kažkur greta gali atsirasti ir visai kitokie. Tame pačiame NOA festivalyje operų siužetai, idėjos ir jų pateikimo variantai yra labai skirtingi. Ir jeigu galima vertinti remiantis tuo, ką teko iki šiol matyti užsienyje, tai NOA festivalyje tikrai galima išvysti įvairesnius operos subžanrus, neįprastesnes atlikėjų sudėtis, novatoriškas kūrėjų idėjas.

Iš tiesų šiuolaikinės operos kūrėjams labai trūksta tarptautinės duomenų bazės, šiuolaikinio operos tinklo, apimančio informaciją apie veiklą įvairiose šalyse. Kol to nėra, tol nebus ir jokios tikslingos bendradarbiavimo sistemos, kur galėtų komunikuoti prodiuseriai, kūrėjai ir atlikėjai. Šiuolaikinės operos srityje dar labai mažai tarptautinių koprodukcinių projektų, kūrybinių dirbtuvių ir konferencijų.

Kiek šiuolaikinės operos siužetai atliepia nūdienos aktualijoms bei vaikosi madingų, galbūt net marginalių temų?

Galbūt šiuolaikinėje operoje kartais viską nulemia marketinginiai sprendimai — planingai pasirenkama tema, kuri a priori pritrauks daug dėmesio. Neretai šiuolaikinių operų muzikinė pusė įprastam žiūrovui atrodo sudėtinga, tad publiką bandoma sudominti aktualiu siužetu arba intriguojančia spektaklio forma. Bet manau, kad ir anksčiau buvo ryški paralelė tarp istorinių įvykių, įvairių valstybių visuomeninio gyvenimo ir operos siužetų. Tik gal viskas buvo labiau paslėpta ir užkoduota tuose kūriniuose, o dabar tai jaučiame akivaizdžiau, nes mene nebėra jokios cenzūros. Be to, kūrėjas jaučia poreikį kurti tai, kas tikrai bus pastatyta, pamatyta ir išgirsta. Įdėti tiek darbo ir nesulaukti publikos reakcijos tikriausiai nė vienam menininkui nesinori, tokiu atveju daug nulemia ir vadybinis aspektas. Kita vertus, pavyzdžiui, įvairiais laikotarpiais buvo madingi ir antikiniai siužetai. Madinga nebūtinai reiškia, kad tai aktualu ir šiuolaikiška. Kiekviena tema atranda savo auditoriją, tik galbūt įvairių temų auditorijų dydžiai skirtingi.

Kaip tuomet su išliekamąja verte? Ar šiuolaikinės operos kūriniams nelemta tapti vienkartiniais projektais?

Anksčiau kurtos operos išlikdavo partitūrų pavidalu, tad dabar režisierius ir dirigentas naujai perskaito partitūras ir taip atstato senąsias operas. Taip yra dėl to, kad kompozitorius ir libreto autorius buvo didieji ano meto operos banginiai, ant kurių ir laikėsi visas žanras. Išsaugoti ir užfiksuoti šiuolaikinę operą nebepakanka partitūrų. Tai leidžia permąstyti ir kompozitoriaus bei libreto autoriaus statusą šių dienų operoje — šiandien jie nebūtinai yra pagrindiniai ir svarbiausi operos kūrėjai.

Manau, kad daugybė operų iki mūsų dienų išliko dėl to, kad tiesiog palankiai susiklostė aplinkybės ir tie kūriniai buvo dažnai kartojami. Tačiau yra daugybė įspūdingų operų, kurios dėl įvairių istorinių arba subjektyvių aplinkybių nebuvo dažnai statomos, dėl to taip neišpopuliarėjo ir šiandien yra beveik pamirštos. Galbūt čia ir slypi kiekvienos konkrečios operos likimas. Su šiuolaikine opera tikriausiai yra panašiai, tad šiandien sunku numatyti, kaip veikiama įvairių aplinkybių klostysis kiekvieno kūrinio istorija.

Jeigu anksčiau opera buvo pirmiausia traktuojama kaip partitūroje užfiksuotas kompozitoriaus kūrinys, tai šiuolaikinė opera kaip pirminis kūrinys jau iš karto reiškia konkretų tos operos pastatymą? Ar galima taip teigti?

Taip, tikrai manau, kad šiuolaikinės operos esmė slypi ne kompozitoriaus užrašytose partitūrose, o spektaklio veiksme, įspūdyje, bendrame pastatymo rezultate. Kartais šiuolaikinėje operoje muzikos yra netgi labai mažai. Tad, jeigu po šimtmečio kas nors atsiverstų tokias partitūras, nebūtų iš ko perskaityti ir atstatyti kūrinį. Keičiasi laikai, keičiasi operų kūrimo modeliai ir naujų žanrų įamžinimui reikalingos naujos technologinės galimybės. Partitūras šiuolaikinėje operoje turėtų pakeisti nauja laikmena, šiandien tam geriausiai tinka vaizdo įrašai arba papildomos instrukcijos.

Ar galima šiuolaikinėje operoje kalbėti apie vieną autorių kaip šio žanro kūrėją?

Nebent jeigu vienas žmogus sukurtų viską — libretą, muziką, operos vizualizaciją ir dar pats atliktų šį kūrinį — tuomet galbūt galima kalbėti apie vieną autorių. Šiuolaikinės operos pastatymas beveik visada yra kolektyvinio darbo rezultatas. Kompozitoriaus įtaka čia jau ne visuomet yra reikšmingiausia. Kartais vizualinės priemonės būna svarbesnės už garsą. Tad esu įsitikinusi, kad šiuolaikinei operai atsirasti būtinas kūrėjų kolektyvas.

Jūsų kūrybinė grupė pasivadino „Operomanija“. Tai reiškia, kad jums opera — liga, o operomanija — diagnozė?

„Operomanijos“ pavadinimas atsirado rengiant pirmąjį festivalį, su Jonu bendraujant elektroniniais laiškais. Tie ilgi organizaciniai susirašinėjimai nuolat užsitęsdavo iki paryčių. Prieš pat festivalį paskutiniame laiške parašiau, kad atėjo laikas pripažinti, jog sergame „operos liga“ — visiška priklausomybe nuo operos. Taip staiga toji mintis apie „operos narkomaniją“ pavirto į kūrybinės grupės pavadinimą „Operomanija“. Iš tiesų visi šios grupės nariai yra priklausomi nuo kūrybos ir negali to nedaryti, o festivalio ar kitų operomaniškų projektų vadyba — juk taip pat kūryba. Tad jau seniai sergu opera ir visai nenoriu pasveikti.

Kalbėjosi RIMA JŪRAITĖ