Austrijos sostinė Viena jau beveik pustrečio šimtmečio pelnytai vadinama klasikinės operos Meka — miestu, kuriame nuolat verda muzikinis gyvenimas — vienu svarbiausių operos turizmo taškų Europoje. „Jei kituose miestuose gatvės išklotos asfaltu, tai Vienoje — kultūra“,—XXa. pradžioje rašė austrų rašytojas ir žurnalistas Karlas Krausas.

Apie intensyvų miesto kultūrinį gyvenimą liudija ir trys nuolatinį repertuarą turintys Vienos operos teatrai, kuriuose orientuojamasi į skirtingus operos gerbėjų skonius: Wiener Staatsoper (Vienos valstybinis operos teatras) — didžiausias ir svarbiausias operos teatras šalyje, siūlantis originalo kalba atliekamų operų repertuarą, Wiener Volksoper (Vienos liaudies opera) savo repertuare vienodą dėmesį skiria tiek klasikinei operai, tiek ir operetės žanrui, be to, šiame teatre visi kūriniai atliekami išimtinai vien vokiečių kalba, trečiasis teatras — Theater an der Wien daugiausia dėmesio teikia baroko operos repertuarui ir kitų Vienos operos teatrų kontekste kiek šiuolaikiškesnei, XXa. kompozitorių kūrybai. Vis dėlto novacijų ištroškusiam žiūrovui Vienos operinis gyvenimas vargu ar galėtų būti aktualus — šiame mieste viską užgožia gilias šaknis įleidusi tradicija ir klasikinis, netgi konservatyvus požiūris į operos žanrą, kuriame vis dar karaliauja primadonos ir dirigentai, o ne šiuolaikinis repertuaras ar intriguojančios režisūrinės koncepcijos.

Visgi jeigu esate klasikinis „operomanas“, tuomet Vienos valstybinis operos teatras jums gali pasiūlyti beveik neribotas galimybes mėgautis operos žanru. Vienas didžiausių šio teatro privalumų — tai kiekvieną mėnesį formuojamas skirtingas repertuaras, kurį sudaro maždaug penkiolikos pavadinimų operų pastatymai. Nors repertuare dominuoja daugiausia itališkosios bel canto (Gaetano Donizetti, Vincenzo Bellini) ir verizmo (Giacomo Puccini) kompozitorių operos bei Vienos klasiko Wolfgango Amadeus Mozarto kūryba, tačiau suteikiama ir neeilinė galimybė pamatyti daugelio Richardo Wagnerio operų pastatymus, tarp jų ir retai operos teatruose rodomą visą „Nybelungų žiedo“ tetralogiją.

Operos industrija — ir gurmanui, ir vaikui

Vienos valstybinis operos teatras išskirtinį dėmesį skiria ir jauniausiems žiūrovams, be daugybės edukacinių programų, vaikų operos studijos ir įprasto operos repertuaro vaikams (kaip pvz.: W.A.Mozarto „Možoji burtų fleita“) parengęs ir to paties „Nybelungų žiedo“ trumpąjį — aštuoniasdešimties minučių variantą. Beje, kad ir kaip būtų keista, nors teatras turi baleto trupę, tačiau baleto repertuaro jame tiesiog nėra, per mėnesį vos vieną ar du kartus parodomas tas pats baleto spektaklis, šį sezoną tai buvo premjerinis „Don Kichotas“.

Nors operos repertuaras Vienos valstybinėje operoje labai platus, tačiau visų spektaklių pastatymai neretai panašūs — tai daugiausia epochą atspindintys kostiuminiai spektakliai. Didžiausias prioritetas šio teatro spektakliuose tenka kviestinėms pasaulinio pripažinimo sulaukusioms operos žvaigždėms ir būtent tai tikriausiai yra žiūrovus labiausiai masinantis dalykas. Placido Domingo, Anna Netrebko, ElÄ«na Garanča, Angela Gheorghiu, Jonas Kaufmann, Rolando Villazón, Roberto Alagna, Erwin Schrott — tokia išskirtinių talentų plejada teatre dainavo vien per šį 2010-2011 metų sezoną. Todėl tarp operos gerbėjų sklandantis ironiškas požiūris jog „šiame teatre opera daugiau skirta ne žiūrėti, o klausytis“, - kai kuriais atvejais atrodo išties labai taiklus. Visgi šiandien net ir tokius senosios tradicijos aurą besistengiančius išsaugoti teatrus priverčia keistis būtent tie patys pasaulinio pripažinimo sulaukę jaunosios kartos dainininkai, nepasitenkinantys statiškų operos pastatymų teikiamomis galimybėmis, todėl naujausiose šio teatro operose pastebimai artėjama  prie muzikinės ir režisūrinės spektaklio vienovės.

Labiausiai stebina, o kartu ir intriguoja galimybė šiame teatre pamatyti beveik „antikvarinius“ spektaklius, pavyzdžiui, legendinio italų kino ir operos režisieriaus bei scenografo Franco Zeffirelli 1964m. „Bohemos“ ir 1978m. „Karmen“ pastatymus, teatro repertuare išsilaikiusius iki šių dienų. Kita vertus, vargu ar galima į šiuos spektaklius žvelgti su ta pakilia pagarba, su kokia esame įpratę apžiūrinėti muziejines vertybes — nenorom peršasi mintis, ar režisieriaus neprižiūrimas bemaž keturišimtąjį kartą rodomas spektaklis, kuriame kiekvieną vaidmenį kūrė bent po keliasdešimt dainininkų, nėra viso labo tik deformuotas F.Zeffirelli talento fragmentas, praradęs savalaikį aktualumą? Panašias mintis kėlė ir balandžio mėnesį šiame teatre stebėtas 1993m. „Toscos“ pastatymas (rež. Margarethe Wallmann) — įrėmintas gremėzdiškomis dekoracijomis ir šabloniška vaidyba — iš šiandienos pozicijų atrodantis kiek juokingai ir šokiruojančiai.

Nepaisant spektaklio sukūrimo datos, į daugiau nei du tūkstančius žiūrovų talpinančią Vienos valstybinio operos teatro salę beveik visi bilietai būna išparduoti, o į premjerinius spektaklius bilietų nebeįmanoma gauti jau prieš pusmetį. Vis dėlto išankstinių bilietų neįsigiję ir norintys patekti į spektaklį turi alternatyvą — stebėti operas stovėdami. Iš tiesų stovimų bilietų įsigijimo procedūra šiame teatre yra tarsi koks ritualas, kuris pirmą kartą besilankančiam Vienos operoje tampa ir nauja, įdomia patirtimi.

Eilės prie bilietų — stovėti

„Operomano“ čia laukia nedidelis kantrybės ir entuziazmo egzaminas. Likus mažiau nei pusantros valandos iki spektaklio, specialioje bilietų kasoje pradedama prekyba stovimais bilietais. Eilę užsiimti tenka dar dviem ar trimis valandomis anksčiau (į premjerinius „Annos Bolenos“ spektaklius pirmieji eilę užsiėmė netgi nuo penktos valandos ryto), ir gudravimams čia nėra nė menkiausių galimybių. Užrašas ant sienos laukiamajame skelbia, kad pasitraukus iš eilės į ją nebus galimybių sugrįžti, o ir joks kitas žmogus negali nupirkti bilieto didesnei kompanijai. Kiekvienam suteikiama galimybė įsigyti tik po vieną 3 arba 4 eurus kainuojantį stovimą bilietą — priklausomai nuo to, ar spektaklį bus norima stebėti iš balkono, ar iš parterio.

Kai rankoje laikai bilietą, visos linksmybės dar tik prasideda — pirmiausia reikia stoti į kitą eilę ir palūkėti kol visi likusieji taip pat įsigis bilietus, tuomet jau duodamas startas ir keli šimtai operos entuziastų pasileidžia bėgte į salę užsiimti kuo geresnę vietą specialiose stovėjimo zonose, o vėliau laukia trumpas instruktažas, kaip savo pasirinktą vietą reikia pasižymėti aprišant ją šaliku. Iš tiesų trijų ar net keturių valandų spektaklius stebėti stovint visai nesunku, net ir pigiausius bilietus įsigijusiam žiūrovui suteikiamas maksimalus komfortas — specialios atramos rankoms ir nugarai, kiekvienas stovintis žiūrovas lygiai taip pat kaip ir įsigijęs sėdimą bilietą, turi po nedidelį ekranėlį, kuriame rodomas libreto vertimas — pasirinktinai vokiečių arba anglų kalba.

Jei tarp stovinčiųjų daugiausia jaunimas (ypač daug muzikos specialybių studentų), tai apskritai šiame operos teatre lankosi vien brandi arba garbaus amžiaus publika. Konservatyvi ir labai drausminga, ypač mėgstanti sudrausminti ir taip santūrius greta sėdinčius kaimynus. Beje, publika tikrai nustebina tuo, kad yra labai gerai žinanti dėl ko čia atėjo, neretai ne tik intuityviai, bet ir profesionaliai išmananti kiekvienos operos muzikinę pusę, o pasitaiko ir tokių žinovų, kurie spektaklį stebi sekdami partitūrą. Šalia viso šito pabrėžtinai demonstruojamo muzikinio išprusimo, publika atrodo kartu ir pernelyg snobiška — plojanti kone po kiekvienos arijos (ypač aplodismentuose po labai gerai žinomų arijų atsispindi masinis klausytojų atpažinimo džiaugsmas!), o pasibaigus spektakliui ovacijos tampa beveik nacionaliniu austrų sportu — ploti bent dešimt minučių Vienos operoje tiesiog įprasta, netgi jeigu spektaklyje ne viskas buvo labai tobula.

Vienoje operos industrija iš tiesų klesti. Sunku nepastebėti, kaip protingai teatras investuoja į galimybę sudominti galbūt visai kitais tikslais į miestą atvykusius turistus bei užsiauginti naują vietinių „operomanų“ kartą. Šiltuoju metų laiku rodomos puikios kokybės tiesioginės operų transliacijos ant teatro šoninio fasado įrengtame ekrane bei kasdien rengiamos ekskursijos po teatro pastatą — visa tai nemokamai, vien tam, kad triukšmingą didmiesčio gyvenimą nustelbtų kita — visur sklandanti klasikinės operos dvasia.

RIMA JŪRAITĖ