Nors žvelgiant į Lietuvos muzikinių teatrų repertuarus neapleidžia mintis, kad baroko operos šiandien nepelnytai pamirštos, tačiau turime operos dainininkų, kurie ir XXI amžiuje už viską labiau žavisi baroko estetika, jaučia magišką ano laikmečio trauką. Būtent toks yra Kauno muzikinio teatro solistas, tenoras Mindaugas Zimkus. Būdamas visiškai atviras ne tik operos, bet ir operetės bei miuziklo žanrams, taip pat ir šiuolaikiniams, kontroversiškiems režisūriniams sprendimams, visgi didžiausią kūrybinį pasitenkinimą ir dvasinį prisipildymą jis patiria dainuodamas baroko muziką: kantatas, pasijas, oratorijas ir ankstyvąsias operas.
 
Nuolat dalyvaujate operetės festivalyje Kauno pilyje, ką tik įvyko jubiliejinis — dešimtasis. Kuo festivalis svarbus jums ir apskritai Kauno miestui?
 
Šis festivalis yra unikalus Lietuvoje, o gal net ir visoje Rytų Europoje. Pirmiausia svarbu, kad festivalio renginiai nemokami, į juos gali patekti visi norintys žiūrovai. Žinoma, esame labai priklausomi nuo oro sąlygų, nes koncertai vyksta atviroje erdvėje, bet kita vertus, kas labai nori pasiklausyti koncertų, tam ir bet koks oras — ne kliūtis. Šį festivalį pavadinčiau Kauno muzikinio teatro vasaros ambasada, tačiau be šio teatro atlikėjų visuomet dalyvauja ir daugybė kitų Lietuvos dainininkų, svečių iš užsienio. 
 
Man pačiam labai naudinga tokia galimybė padainuoti kitoje, ne teatrinėje erdvėje, pasiekti platesnį klausytojų ratą. Tad su šiuo festivaliu operetinę ir operų muziką tarsi skleidžiame į liaudį, populiariname šiuos žanrus. Galima sakyti, kad per tuos dešimt metų Kaunas jau paženklintas operetės vėliava, ir ji nešama Kauno muzikinio teatro pajėgomis.
 
Kauno muzikiniame teatre taip pat nevengiate vaidmenų operetėse?
 
Jeigu būtų galimybė rinktis, be jokios abejonės, pirmiausia rinkčiausi dainavimą operose. Tačiau netiesa, kad kurti vaidmenį operetėje yra paprasčiau nei operoje. Operetė iš atlikėjo reikalauja daugiau nei operos žanras. Operetėje privalu ir šokti, ir suvaidinti kalbamuosius dialogus, ir dainuoti ne prasčiau nei operoje. Tik savo tematika operetės žanras yra daugiau pramoginis, dažniausiai su laiminga pabaiga, todėl daugumai žiūrovų galbūt patrauklesnis. Opera savo ruožtu žiūrovą verčia mąstyti, pergyventi herojų dramas.
 
Jeigu kalbėti iš profesinės pusės, tai man patinka dainuoti ir operetėje, ir operoje. Tuo labiau, kad kai kurie operečių kūrėjai, pavyzdžiui, Franzas Leháras, komponavo muziką grynai operiška maniera. Kiekvieną F.Leháro operetės numerį padainuoti nė kiek ne mažiau sudėtinga negu ariją operoje. Vokalistai dažniausiai vengia operetės žanro dėl to, kad be vokalinių atsiranda ir vaidybinės bei choreografinės užduotys. O ir vokalo pedagogikos sistema Lietuvoje daugiausia paremta mokymu, kaip dainuoti operą. Mano manymu, profesionaliai sukurti vaidmenį operetėje dainininkui yra netgi didesnis iššūkis negu dainuoti operoje.
 
Į Kauno muzikinį teatrą taip pat atėjau su vaidmeniu operetėje. Mano pirmas spektaklis buvo Johanno Strausso operetė „Vienos kraujas“, o vaidmuo — daugiau kalbėjimo ir vaidybos nei dainavimo. Iš pradžių tarsi ir nenorėjau dainuoti operetėje, bandžiau išvengti šio žanro. Bet dabar suprantu, kad darydamas tai, kas galbūt buvo prieš mano prigimtį, tobulėjau. Jeigu būčiau dainavęs vien tai, kas man atrodė gerai ir patogu, tuomet būčiau likęs neįdomus, neįgavęs kitokios patirties ir naujų spalvų.
 
Tačiau buvo toks laikas, kai daugiau dainavote Lietuvos operos ir baleto teatre nei Kaune?
 
Vilniuje studijavau, mokiausi profesoriaus Virgilijaus Noreikos klasėje, po to stažavausi teatro Operos studijoje. Tačiau tuo metu jau turėjau keletą vaidmenų ir Kauno muzikiniame teatre, kuris buvo mano kaip pradedančio dainininko savotiškas poligonas. 
 
Operos ir baleto teatre kūrėte vaidmenis operose „Salomė“ ir „Borisas Godunovas“, tačiau spektakliai buvo rodomi vos keletą sezonų. Neapmaudu, kad, įdėjus tiek darbo — išmoktos vokalinės partijos, sukurti vaidmenys, šių spektaklių repertuare nebeliko?
 
Be abejo, norėtųsi, kad sukūrus vaidmenis dar būtų ir pakankamai laiko išnaudoti visus savo resursus tuose vaidmenyse. Mūsų Operos ir baleto teatre yra tokia tendencija, kad spektakliai netrukus nuimami, jei jie surenka nedaug publikos.  Tačiau dėl to pernelyg nesikremtu, nes štai su „Salome“ buvau išvykęs gastrolių į Izraelį, kur spektaklį parodėme dešimt kartų. Be to, man labai svarbu turėti galimybę dainuoti originalo kalba, o taip yra visuose Operos ir baleto teatro spektakliuose, taip priimta ir respektabiliuose teatruose visame pasaulyje. Esu įsitikinęs, kad reikėtų dainuoti tik originalo kalba, nes jeigu žiūrovas ko nors nesupranta, tai tam yra švieslentės su titrais. Dainuoti originalo kalba labai svarbu, nes kompozitorius rašydamas arijas jas idealiai pritaikė prie teksto, tad jokie vertimai niekada neprilygs originalui. 

Apskritai turiu labai negerų patirčių su verstiniais libretais. Jeigu Lietuvoje statoma kokia nors opera arba operetė, tai, žinoma, būtinai ta pati visuose teatruose — Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Pavyzdžiui, kai visuose teatruose rodomas „Vienos kraujas“ ir visur lietuviškai, bet skirtingai išverstais tekstais, tuomet atlikėjui tampa itin sudėtinga išmokti tris beveik tapačias, bet kartu ir skirtingas savo vaidmens versijas. 
 
Kaip minėjote, „Salomės“ ir „Boriso Godunovo“ spektakliai buvo nuimti, nes jų netoleravo publika. Jūsų, kaip šių pastatymų dalyvio nuomone, tai daugiau režisūros problema ar publikos konservatyvumas?
 
Visiškai sutinku, kad šie pastatymai šokiravo publiką, tačiau vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą negalėčiau. Aš, kaip Mindaugas Zimkus, ne dainininkas, o tiesiog žmogus, ateinantis pasižiūrėti „Boriso Godunovo“, vis tiek žinau, kokiomis aplinkybėmis parašyta ši opera, išmanau jos istorinį kontekstą, o šiame pastatyme buvo sukurtas pigus televizinis šou. Suprantu, kad režisierius norėjo parodyti šiandieninės visuomenės priklausomybę nuo TV šou ir visokių konkursų. Bet režisieriaus poziciją galiu suprasti tik kaip kūrėjas, kad jis pamėgino eiti savo keliu - sukurti netradicinį šios operos variantą, tačiau žiūrovą tokie dalykai šokiruoja. 
 
Reikia atsižvelgti ir į tai, kad pas mus operos publika dar labai konservatyvi, įpratusi prie tradicinių pastatymų, atitinkančių istorinį laikotarpį, kuriuo vyksta veiksmas. Vakaruose šie dalykai kur kas labiau pažengę, ypač Vokietijoje, ten yra labai daug šiuolaikiškų pastatymų. Nesakau, kad jie visi be išimties pavykę, tačiau tendencija tokia. Jeigu režisierius su savo koncepcija tiksliai pataiko atskleisti kūrinio idėją, tuomet didžiulė sėkmė ir pripažinimas beveik garantuota. Pats asmeniškai esu tai patyręs, kai dalyvavau Jonathano Millerio režisuotoje Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Visos jos tokios“. Opera buvo pastatyta remiantis dabartinėmis aktualijomis, režisieriaus pagrindinė idėja — apie tai, kad vyrai išvyksta į Afganistaną. Šis režisieriaus sprendimas pasiteisino, nes jo idėja atitiko pagrindinę operos temą — meilę, išsiskyrimą, neištikimybę. O „Borisas Godunovas“ — istorinė opera, su ja reikėtų elgtis subtiliau, interpretuoti ne taip tiesmukai. Tas mūsų teatro pastatyme sukurtas pigus televizinis šou tarsi atlieka tą pačią funkciją kaip ir lietuviškos televizijos, kur pataikaujama pačiam žemiausiam žiūrovų skoniui. 
 
Kaip dainininkui man labai gaila, kad nuėmė šį spektaklį, nes mano atliekama Jurodivo partija tikrai labai graži. Ten man reikėjo įsikūnyti į tokį beveik Ozzy Osbourne‘ą — visą tatuiruotą, su erškėčių vainiku ant galvos. Iš aktorinės pusės man visa tai buvo įdomu, bet žiūrint iš meninės pusės — nepriimu tokio sprendimo. Juk remiantis istorija, Jurodivui Dievas atėmė protą tam, kad jis nesiektų materialinių gėrybių žemėje, o būtų tarpininkas tarp Dievo valios ir žemės gyventojų. Režisūrinis sprendimas tam absoliučiai prieštaravo.
 
O „Salomė“ galbūt dar sugrįš į repertuarą, nes tai labai kompaktiškas spektaklis, su puikiais atlikėjais. Tikiuosi, kad dėl „Salomės“ dar nepadėtas taškas. Ir „Salomės“, ir „Boriso Godunovo“ pastatymus priimu natūraliai, kaip tam tikrą kūrybinį etapą, galimybę save išbandyti. Kur kitur tai daryti, jei ne scenoje? 
 
Vadinasi, scenoje jums tabu negalioja?
 
Taip, esu visiškai atviras naujovėms. Galbūt tabu atsirastų nebent tokiu atveju, jeigu vaidmens kūrimas būtų susijęs su etikos klausimais. Kita vertus, jeigu mane tikrai įtikintų, kad vienas ar kitas sprendimas yra labai geras ir to būtinai reikia, tuomet tikriausiai sutikčiau. 
 
Žinote, mes Lietuvoje vis tiek esame kažkokie uždaresni, konservatyvesni, pavyzdžiui, scenoje visokių nuogybių nelabai toleruojame. Galbūt dramos aktoriams paprasčiau, o vokalistams-aktoriams tokiu atveju labai sudėtinga.
 
Kodėl Kauno ir Klaipėdos teatrų „Traviatų“ pastatymuose dainuodamas Alfredą, Vilniaus teatre atliekate tenorinę antraplanę Gastono partiją?
 
Pirmiausia, Kaune ir Klaipėdoje „Traviatos“ pastatymai labai panašūs, o Vilniuje rodomos „Traviatos“ veiksmą režisierius iš Paryžiaus perkėlė į vakarėlį, vykstantį populiariame jaunimo klube. Vilniaus „Traviata“ man visai patinka, ten Gastono vaidmuo labai išskirtas, nors kituose pastatymuose jis visiškai suniveliuojamas su mase. 
 
Jeigu viename teatre dainuoji pagrindinį vaidmenį, o kitame teatre tame pačiame spektaklyje pakviečia atlikti trečiaeilį vaidmenį, žinoma, gali būti kažkokia nuoskauda ir mintis apie tai, kad visur norėtum dainuoti tik Alfredą... Bet aš į tai žiūriu filosofiškai, kodėl gi nepadainuoti Gastono? Iš kitos pusės, malonu tai, kad man šis vaidmuo nekainuoja nervų, aš jame tiesiog maudausi. Kadangi šiame vaidmenyje nėra didelių vokalinių iššūkių, galiu leistis į begalines vaidybos ir charakterio paieškas. O darydamas tai visada esu ramus, nes žinau, kad galiu padainuoti ir tą patį Alfredą.
 
Dvi scenos — didžioji Vilniuje ir kur kas kompaktiškesnė Kauno teatre — tai reikalauja iš dainininko tam tikro vokalinio prisitaikymo?
 
Taip, kiekviena scena turi savo specifiką. Kauno scena man yra beveik gimtoji, čia aš jaučiuosi kaip namie, tiksliai žinau visus akustinius niuansus — kurioje scenos vietoje garsas sklinda geriau, kur blogiau. O Vilniaus teatras nebuvo statomas kaip operos teatras, tai buvo suvažiavimų rūmai, todėl šį teatrą turime su visomis to pasekmėmis. Žinoma, kai pertvarkė žiūrovų salę, tai dainininkams tapo šiek tiek lengviau, nes anksčiau šioje scenoje dainuodami patys savęs dažniausiai negirdėdavome, atrodydavo, kad garso labai mažai, todėl neretai balsas buvo forsuojamas. Ši scena reikalauja didesnės balso koncentracijos, fizinis krūvis yra daug didesnis. Tad Kaune galiu jaustis laisviau, čia nebūtina dainuoti atsisukus veidu į žiūrovą, jeigu mizanscena reikalauja kitaip.
 
Esate tiesiog nepakeičiamas solistas baroko muzikos koncertuose ir inscenizacijose. Nuolat girdime jus dainuojantį J.S.Bacho kantatose ir pasijose, A.Vivaldi oratorijose, C.Monteverdi operose — kuo jus taip traukia ši, šiandien Lietuvoje gerokai primiršta muzika?
 
Baroko muzika man visada buvo itin artima. Kartais pagalvoju, kad praėjusiame gyvenime galbūt tikrai gyvenau baroke. Nežinau, iš kur visa tai manyje atsirado, bet labai gerai jaučiu baroko stilistiką. Tiesiog pasąmoningai jaučiu, kaip reikia dainuoti tokią muziką.
 
Ir niekada to nesimokėte užsienyje, iš baroko muzikos meistrų?
 
Niekada. Tačiau dabar, kai yra internetas, galima susirasti puikaus barokinio dainavimo pavyzdžių ir pačiam analizuotis šią specifinę dainavimo techniką. Daugybę stambios formos baroko kūrinių — kone visas kantatas, oratorijas ir mišias — ne kartą dainavau per tuos dešimt metų, kai priklausiau Kauno valstybiniam chorui. Jau nuo tų laikų mintinai žinojau ne tik visas choristų, bet ir solistų-tenorų partijas. Matyt, pasąmonėje jau tada troškau dainuoti solo ir netrukus tai išsipildė.
 
Statant J.S.Bacho „Pasiją pagal Joną“ turėjote galimybę dirbti su vienu garsiausių šių dienų avangardinio teatro režisierių Robertu Wilsonu. Pastatymas labai netradicinis, tad kokias užduotis kėlė režisierius?
 
Iš atlikėjų buvo reikalaujama minimalaus judėjimo scenoje. Dainininkui išstovėti sustingus scenoje, kai gali judėti tik rankos — labai sunku. O ir dainuoti privalėjome nepriekaištingai. Tačiau Wilsonas yra tikras magas, jame slypi begalinė įtaiga. Turbūt niekas kitas tokiomis minimaliomis priemonėmis nesugebėtų sukurti maksimalaus rezultato. „Pasija pagal Joną“ — netradicinis ir labai intelektualus spektaklis. Tam, kad apskritai sceniškai sugebėtum pastatyti „Jono pasijas“, tikriausiai reikia turėti kažkokį ryšį su Aukščiausiuoju. Juk pats J.S.Bachas buvo tarpininkas tarp dangaus ir žemės, klausantis jo muzikos pajunti, kad šis kompozitorius buvo labai arti Dievo. 
 
Dirbant su R.Wilsonu iš pradžių buvo reikalaujama įsiminti įvairius techninius dalykus — tariant vieną žodį pakelti vieną ranką, tariant kitą — kitą. Bet repeticijų metu vėliau jis nereikalavo griežtai laikytis tos schemos, jo tikslas buvo paskatinti dainininką suprasti, kodėl daromas vienas ar kitas judesys tam tikru konkrečiu momentu, nes kiekvienas gestas turi savo reikšmę. Ta gestų kalba atėjo iš ikonų, šventųjų paveikslų, kuriuos R.Wilsonas tikriausiai atidžiai išstudijavęs. O pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje atlieka šviesa, kuri yra fantastiška. „Pasija pagal Joną“ — švarios estetikos spektaklis.
 
„Pasija pagal Joną“ nors ir neprižiūrima režisieriaus, tačiau nenuslydo nuo pirminio sumanymo, o taip būna itin retai. Kaip manote, kodėl pavyko šį spektaklį išsaugoti režisūriškai nepakitusį, nors jis rodomas tik kartą per metus?
 
Svarbiausia yra geras, stiprus pradinis režisieriaus įdiegtas pagrindas. Jeigu režisierius iki premjeros sugeba trupei tiesiog „įcementuoti“ savo koncepciją, jeigu spektaklis turi labai aiškų karkasą, tuomet atlikėjams bėgant laikui tampa paprasta prisiminti spektaklio eigą ir akcentus. Tačiau tuo atveju, jeigu režisierius kažką sugalvoja nemotyvuoto, nelogiško, tuomet neprižiūrimas spektaklis iškart pradeda byrėti ir tolti nuo pirminio varianto. Kiekvienas veiksmas ar gestas turi būti toks logiškas, kad atlikėjas dėl jo reikalingumo būtų visiškai įsitikinęs ir scenoje veiktų organiškai. Tuomet netgi nekyla problemų, kai spektaklis rodomas labai retai, vos kartą per metus. Šis „Pasijos pagal Joną“ pastatymas yra toks stiprus, kad galėtų būti rodomas kur kas dažniau. Kita vertus, suprantu, kad tai labai specifinis ir sudėtingas spektaklis.
 
Išskirtinai myliu šį „Jono pasijų“ pastatymą. Apskritai, visada priimu pasiūlymus dalyvauti barokiniuose pastatymuose ar baroko muzikos koncertuose, netgi atlygis tokiu atveju man nesvarbus. Dainuodamas barokinę muziką pasikraunu teigiamos energijos, atsigauna mano siela. Ir taip norėtųsi, kad baroko muzikos pas mus skambėtų daugiau, ir ne tik Vilniuje.
 
Režisieriaus Gintaro Varno statytas C.Monteverdi madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“ neseniai rodėte per gastroles Prancūzijoje. Remiantis prancūzų atsiliepimais spaudoje, šie spektakliai ten sukėlė tikrą furorą. Baroko operų pastatymais pavergti prancūzų širdis lengviau nei lietuvių?
 
Taip, ir esu įsitikinęs, kad tai priklauso nuo to, kad Prancūzijoje yra gilesnės šios muzikos tradicijos. Juk Prancūzija — vienas iš baroko operos lopšių. O šalies muzikinė patirtis tiesiogiai susijusi su jų žiūrovų mentalitetu ir reakcijomis. Lietuvoje šiuos G.Varno pastatymus publika vertina daugiau iš teatrinės pusės, kaip reginį. Tikriausiai dėl to, kad pas mus labai gilios dramos teatro tradicijos — sudėtingo, gilaus, filosofinio teatro. Prancūzams svarbi visuma — tiek muzikinis atlikimas, tiek ir vizualioji operos pusė. 
 
Lietuvoje be šių dviejų barokinių operų nelabai yra ką daugiau barokiško pasižiūrėti, o prancūzai turi didžiulį pasirinkimą — didelė šalis, kurioje kultūrai skiriamas milžiniškas dėmesys. Kai sužinojau, kad Prancūzijoje daugelis festivalių apsieina be privačių rėmėjų ir visiškai finansuojami valstybės, tai belieka pavydėti, kad valstybiniu mastu žmonės supranta ir deramai vertina meno ir kultūros sklaidą. Taip turėtų būti visur, nes tik tuomet menininkas gali pajusti savo statusą, tuomet jis gali kurti ir nekovoti dėl elementaraus egzistavimo. Nesakau, kad ten kažkoks rojus, tiesiog dirba normalūs menininkai su normaliais poreikiais, o šalyje vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas — su savais iššūkiais ir savomis problemomis. Tačiau bendra šalies atmosfera, valdžios požiūris yra labai svarbu. Kai kultūra nėra ta sritis, į kurią investuojama tik tai, kas atliko nuo kitų dalykų, tuomet aiškūs prioritetai — per kultūrą ugdyti žmogų ir auginti kultūringą visuomenę. Po tokių gastrolių yra apie daug ką pamąstyti.
 
Kalbėjosi RIMA JŪRAITĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.