Liudą Mikalauską daugelis pirmą kartą išgirdo „Triumfo arkoje“. Būtent žiūrovų simpatijos tuomet nulėmė jaunojo dainininko pergalę šiame projekte. Spalio mėnesį Liudui sukaks dvidešimt penkeri ir šiandien jam netrūksta ne tik publikos, bet ir kolegų pripažinimo. Operos solisto kūrybinėje biografijoje jau yra daugiau nei dešimt vaidmenų Kauno muzikiniame teatre, su didžiausiu džiaugsmu jis priima visus Panevėžio muzikinio teatro pasiūlymus, o prieš kelias dienas Figaro vaidmeniu (Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Figaro vedybos“) debiutavo ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).

Kokie įspūdžiai po debiuto Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?

Figaro vaidmens tobulinimui ribų tikriausiai nėra ir būtų buvę dar geriau, jei būčiau turėjęs daugiau repeticijų. Vis dėlto, net per tokį trumpą laiką patyriau, kad šiame teatre vyksta visiškai kitoks darbas nei Kauno ar Panevėžio muzikiniuose teatruose. Apskritai, „Figaro vedybos“ man buvo didžiulė ir nuostabi patirtis. Nustebau, kad atvykęs į Vilnių radau tokią šiltą atmosferą lyg būčiau namie — visi man buvo labai geranoriški, nusiteikę padėti. Labai keista, nes iki šiol buvau įsitikinęs, kad Vilnius yra tikras konkurencijos lopšys. Pajutau, kad šiame teatre augti kaip dainininkui yra kur kas didesnės galimybės nei bet kuriame kitame teatre. Kai mėgini kurti vaidmenį būdamas toje pačioje scenoje kartu su pačiais geriausiais šalies dainininkais, tai tokių profesionalų kontekste daug sparčiau tobulėji. Negaliu pasakyti kaip iš tiesų atrodžiau scenoje, bet manau, kad spektaklis praėjo visai neblogai — dirigentas buvo patenkintas, o ir aš pats negaliu sakyti, kad nusivyliau rezultatu.

Ar teko jums pačiam matyti šias „Figaro vedybas“? Kaip vertinate tokį itin klasikinį pastatymą?

Lyg tyčia, į visus savo vaidinamus spektaklius įsibraunu kaip žaibas: visi spektakliai jau kuris laikas būna teatrų repertuaruose, todėl esu įpratęs dalyvauti vadinamuosiuose „įvedimuose“ — išmokstu partiją, trys ar keturios repeticijos ir tuomet jau laukia spektaklis. Buvo visai smagus iššūkis sukurti tokią didelę Figaro rolę dirbant ne su režisieriumi, o tokio staigaus įvedimo aplinkybėmis.

Šis labai klasikinis „Figaro vedybų“ pastatymas man visai patinka, nors daugelis tai vertina labai kritiškai ir pasigenda naujovių. Bet pernelyg dideliuose naujovių paieškose neretai persistengiama, pavyzdžiui, tokia mano manymu, yra LNOBT rodyta Modesto Musorgskio opera „Borisas Godunovas“. Todėl džiaugiuosi, kad kartais dar statomi tokie labai klasikinio stiliaus spektakliai kaip „Figaro vedybos“ arba tos pačios tematikos „Sevilijos kirpėjas“ Kauno muzikiniame teatre. Žiūrovui taip pat turėtų būti įdomu stebėti klasikinio stiliaus spektaklį ir dekoracijas, kurios iš esmės daugiau ar mažiau atspindi operos sukūrimo laikmetį. Nežinau, kodėl kartais nukrypstama į labai laikiną šiuolaikiškumą, nes tokie klasikiniai pastatymai pranašesni vien jau tuo, jog jie yra amžini ir visuomet vertingi.

„Figaro vedybose“ pirmą kartą susitikote su Siuzanos partiją atlikusia Asmik Grigorian nebe koncertinėje, o teatro scenoje. Kaip jums atrodo, ar jūsų Figaro ir Siuzanos meilė buvo tikra?

Važiuodamas į pirmąją repeticiją labai bijojau susitikimo su Asmik, nes dar nepamiršau, kaip kartą Druskininkuose kartu dainavome Don Žuano ir Cerlinos duetą (iš W. A. Mozarto operos „Don Žuanas). Tąsyk ji mane taip energetiškai pričiupo... Visi sako, kad aš esu labai emocionalus scenoje, tai galiu pasakyti, kad Asmik už mane bent dešimt kartų emocionalesnė. Per pirmąją „Figaro vedybų“ repeticiją pajutau lygiai tą patį jausmą kaip ir Druskininkuose, bet netrukus susidainavom ir džiaugiuosi, kad scenoje turėjau tokią nuostabią partnerę. Dainuojant kartu su Asmik viskas atrodo labai tikra, ji turi tiek charizmos ir energijos, kad gali išprovokuoti tikrą meilę net tada, kai partneris tam visai nenusiteikęs. Buvo labai lengva įsijausti į Figaro vaidmenį, nes šįkart suveikė Niutono dėsnis, kad „smūgis yra lygus atosmūgiui“. Buvo smagu, kad pirmąjį smūgį padariau ne aš, o Asmik. Figaro ir Siuzanos meilė yra greičiau jau ne meilė, o tiesiog dviejų jaunų žmonių aistra, žaidimas meile. Visai kitokia, nei Grafo ir Grafienės meilės scena ketvirtame operos veiksme, kuri yra tikra, brandi ir labai lyriška.

Kaip manote, ar pakanka mūsų šalies muzikinių teatrų repertuaruose operų, kuriose norėtumėte dainuoti?

Gaila, kad tos operos, kuriose labiausiai norėčiau dainuoti, Lietuvoje statomos itin retai. Labai mėgstu Giuseppe Verdi — šio kompozitoriaus muzika man leidžia maksimaliai atskleisti emocijas. O štai W. A. Mozarto operų arijos vokalistui yra tarsi dainavimo aerobika; muzika pakankamai sudėtinga, tačiau emocinę pusę iš dalies apriboja libretas, nes dauguma arijų turi vos keletą prasmingų eilučių, o toliau kartojasi tas pats per tą patį. G. Verdi ir kiti romantiniai atlikėjai tekstui suteikia visai kitą svorį, leidžiantį atskleisti personažo jausmų įvairovę. Nors G. Verdi operos Lietuvoje statomos gana dažnai, bet populiariausia yra „Traviata“, o joje, kaip bebūtų gaila, boso partijas atlieka tik Markizas ir Daktaras. Mėgstu juokauti, kad Markizo šioje operoje beveik nesimato, o Daktaras turi tik keturiais puslapiais daugiau partitūros.

Sausio mėnesį Kauno muzikiniame teatre įvyks atnaujinto Charles Gounod operos „Faustas“ (arba „Margarita“) pastatymo premjera, kurioje kartu vaidmenis be manęs kurs dar ir Raminta Vaicekauskaitė bei Mindaugas Zimkus. Atlikti Mefistofelio vaidmenį šioje operoje buvo mano svajonė. Dažnai pagalvodavau, kad jei šią rolę sudainuosiu iki dvidešimt penkerių — tai po to jau galėsiu ramiai numirti. Dvidešimt penkeri man sukaks kiek anksčiau — spalį, tad bus sukurtas ne tik svajonių vaidmuo, bet išgelbėta ir viena gyvybė. (juokiasi)

Galbūt domintų vaidmenys ir Lietuvoje dar rečiau statomose baroko operose?

Yra daugybė gražios barokinės muzikos, bet to laikmečio operose ta pati problema, kad librete būna vos kelios prasmingos eilutės, o toliau viskas kartojasi. Be to, dainuoti baroko muziką pakankamai sudėtinga, daug intervalinių šuolių. Panevėžio muzikiniame teatre dainuoju du barokinius kūrinius — Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatą“ ir Giovanni Battista Pergolesi komišką operą „Tarnaitė ponia“. Negalėčiau teigti, kad pats esu baroko muzikos šalininkas. Tokias operas smagu dainuoti tuomet, kai jos turi stiprų siužetą ir yra gerai surežisuotos, o svarbiausia — išverstos į lietuvių kalbą.

Kodėl prioritetą teikiate operoms, atliekamoms ne originalo, o lietuvių kalba?

Operas arba oratorijas originalo kalba man labiau priimtina dainuoti per festivalius. Nemanau, kad Lietuvos publika pasirengusi teatruose klausytis nelietuviškai atliekamų repertuarinių operų, ypač mažesniuose miestuose kaip Klaipėda ar Panevėžys. Kritiškai vertinu operų atlikimą originalo kalba ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kai žmonės yra priversti skaityti titrus, jie praleidžia daug scenoje vykstančių reikšmingų smulkmenų. Gimtoji kalba ypač reikšminga opera buffa (aut. — komiškoji opera) žanre, nes čia labai svarbus žodžių žaismas ir vien dėl nesuprantamos kalbos spektaklis netektų viso savo žavesio. Koncertuose arijas iš operų atlieku originalo kalba, o miuziklus ir operetes dažniausiai dainuoju lietuviškai.

Panevėžio muzikiniame teatre pirmą kartą dainuosite operetėje „Dorovingoji Siuzana“. Kodėl nusprendėte imtis operetės žanro, nors iki šiol jo vengėte?

Šiaip nelabai mėgstu operetės žanrą, vis bandau išsisukti, kad nereikėtų jo dainuoti Kauno muzikiniame teatre. Dalyvauti „Dorovingoje Siuzanoje“ sutikau pirmiausia dėl to, kad pagrindinis vaidmuo čia parašytas bosui. Kitose operetėse bosams atitenka nebent antraplaniai vaidmenys ir dar tokie menki, kad jiems atlikti visai nereikia dainininko, pakanka aktoriaus. Be to, dirbant Panevėžio muzikiniame teatre tvyro išskirtinai draugiška ir kūrybiška aura, todėl ilgai nesvarstydamas priimu visus šio teatro pasiūlymus.

Kokius personažus labiau mėgstate: dramatiškus ar komiškus?

Nesu geras komikas, bet Lietuvoje, lyg tyčia, daugiausia statomos tokios operos, kur bosams atitenka komiški personažai. Sudarinėdamas koncertines programas visuomet renkuosi dramaturgiškai stiprius ir emocionaliai išraiškingus kūrinius. Labai mėgstu Pilypo monologą iš G. Verdi operos „Don Karlas“ — tai ištisos septynios minutės vidinio graudulio ir nėrimosi iš kailio. Neretai stengiuosi pasirinkti ką nors lyriško, kad galėčiau paverkti prisidengęs personažo kauke.

Ar dar randate laiko apsilankyti operoje kaip žiūrovas? Kaip jums atrodo, kokius laikus dabar išgyvena operos žanras Lietuvoje?

Labai retai lankausi teatre. Jeigu nueinu į spektaklį kaip žiūrovas, tai dažniausiai į tą, kuriame ir man pačiam teks vaidinti. Vadinasi, net ir tuomet teatre lankausi kaip darbuotojas: stengiuosi įsidėmėti mizanscenas, nepaleidžiu iš rankų partitūros ir joje vis rašausi komentarus.

Kalbant apie operos žanro situaciją Lietuvoje, man atrodo, kad pas mus visai neblogai su ta opera. Svarbiausia, kad jaučiamas jos poreikis, salės pilnos žiūrovų. Kas liečia operos repertuarą ir pateikimą, tai teatrai labai pataikauja publikos norams. Statomos beveik išimtinai vien labai populiarios operos arba operos buffa: Gaetano Donizetti „Meilės eliksyras“, W. A. Mozarto „Figaro vedybos“, Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėjas“. Jau nekalbant apie G. Verdi „Traviatą“, kuri rodoma visuose teatruose — Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje. Tokių turiningų ir gilių operų kaip G. Verdi „Rigoletas“ arba Ch. Gounod „Faustas“ mūsų teatrų repertuaruose yra labai mažai.

Visgi kiekvieną teatrą reikėtų vertinti atskirai. Kauno muzikinis teatras prioritetą suteikia operetės žanrui, šio teatro žiūrovas pripratęs prie komiškų spektaklių, tokiu atveju vietoj operečių būtų galima statyti daugiau komiškų operų. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras daugiau dėmesio skiria operos žanrui, jos atlikimui originalo kalba, personažų emocinei išraiškai. Tačiau šiame teatre repertuaro pagrindą kažkodėl sudaro ne opera, o baletas. Nors operos žanras turėtų ir čia sustiprėti, nes atsirado daug jaunų ir pajėgių atlikėjų. Tose pačiose „Figaro vedybose“ beveik visus vaidmenis kūrė jauni arba labai jauni dainininkai. Grafo partiją atlikęs Vytautas Juozapaitis dar visai neseniai buvo priskiriamas jaunosios kartos atlikėjams, o šioje operoje tarp pagrindinių vaidmenų atlikėjų buvo pats brandžiausias, galima sakyti — veteranas. Keičiasi karta, atsiranda daug pakankamai ryškių tuo pačiu metu debiutuojančių atlikėjų.

Kaip manote, kiek televizijos projektas „Triumfo arka“ prisidėjo prie operos žanro populiarinimo ir publikos skonio ugdymo, o kiek jame buvo šou žaidimo taisyklių?

„Triumfo arka“ padarė milžinišką įtaką operos žanro išpopuliarinimui, pritraukė į teatrų sales labai skirtingų skonių žiūrovus. Jei ne „Triumfo arka“, iki to, ką turiu dabar, būtų reikėję augti dar mažų mažiausiai kokių penkiolika metų ir atlaikyti didžiules konkurencines kovas.

Šou elementai tokiame projekte taip pat reikalingi, pirmiausia tam, kad pritrauktų žiūrovus. Nereikia tikėtis, kad būdamas nežinomu atlikėju, kad ir kaip gerai dainuotum, koncerte tiesiog imsi ir iš karto sudominsi Pilypo monologu iš „Don Karlo“. „Triumfo arka“ leido pirmiausia per arijas iš miuziklų ir operečių pripratinti publiką prie operos žanro. Lietuvoje į koncertus renkasi labai skirtingų poreikių publika: vieni tikisi pamatyti kokybišką meną, kitiems rūpi pasižiūrėti kaip realybėje atrodo per televizorių matytas atlikėjas, o dar kiti iš viso neaišku kodėl ateina, nes nepajėgūs suprasti net ir išpopuliarėjusių klasikos kūrinių.

Antrajame „Triumfo arkos“ sezone galbūt jau daugiau buvo žaidžiama šou taisyklėmis, nes tarp profesionalių dainininkų pasirodė ir dainuojantis ūkininkas, buvo ir kitų nelabai rimtų ir kokybiškų dalykų. O šito, mano manymu, šiame projekte reikėtų vengti.

Tikrasis šou prasideda, kai tenka bendrauti su kitomis, komercinėmis televizijomis — ten meno nebelieka, o viską valdo vien tik šou. Mane neretai kritikuoja, kad pasirodau ir komercinėse televizijose, bet esu įsitikinęs, kad menininkas negali gyventi užsidaręs, nes tuomet kokia prasmė būti nežinomu menininku? Realybė tokia, kad nemaža dalis publikos į koncertus ateina ne dėl programos, o todėl, kad jiems esu žinomas veidas.

Kalbino RIMA JŪRAITĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.