Režisierius ir teatro pedagogas Gytis Padegimas kaip visuomet paskendęs darbuose. Visiems tiems, kurie dar nespėjo savyje atrasti meilės teatrui, režisierius norėtų priminti, jog teatras — geriausias vaistas nuo vienatvės, streso ir depresijos.

Teatro dienos proga G.Padegimą kalbiname apie prieš kelias dienas įvykusią jo režisuotos operos „Bruknelė“ premjerą (kompozitorius Jonas Tamulionis), apie tradicijos ir novatoriškumo paieškas režisuojamose pjesėse ir dar daug daug apie teatrą kaip gyvenimo būdą.

Opera „Bruknelė“ — tai jūsų pirmasis režisūrinis darbas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Kokių atradimų patyrėte?

„Bruknelė“ — tai mano pirmas bandymas režisuoti operą, bet toli gražu ne pirmas darbas muzikinio teatro žanre, nes teko režisuoti ir miuziklus, ir kitus didelės apimties muzikinius pastatymus. Režisuojant „Bruknelę“ patyriau daug ir įvairių malonių atradimų. Vienas jų — kad šios operos solistė Joana Gedmintaitė, pasirodo, yra dar ir puiki aktorė. Būdamas muzikinio projekto „Triumfo arka“ komisijoje aš ją nuolat kritikuodavau, maniau, kad jai stinga išraiškos ir šilumos kuriant personažo charakterį, tačiau teatro scenoje ji visgi geba subtiliai išgyventi vaidmenį. Be to, jau pats šios operos režisavimas man buvo didelis išbandymas — visi pasiruošimo darbai vyko ekstremaliomis sąlygomis, prieš premjerą scenoje repetavome vos keturias dienas. Bet tai privertė mus su spektaklio dailininke Birute Ukrinaite didžiuosius darbus padaryti iš anksto. Spektaklis, galima sakyti, buvo surežisuotas ir pastatytas prie scenografinio maketo, tačiau kai viską perkėlėme į sceną, paklaidų beveik nebuvo ir jokių esminių pataisymų neprireikė.

Kokius reikalavimus kaip režisierius keliate operos atlikėjui? Prie nepriekaištingo dainavimo privaloma ir ne mažiau įtaigi draminė vaidyba?

Imdamasis operos žanro pirmiausia kaip režisierius privalau suvokti, kad mizanscenos negali trukdyti taisyklingam dainininko kvėpavimui ir užgožti balso skambesio. Tačiau lygiai taip pat kaip dramoje, operoje irgi bandau ieškoti tikrumo, dramatiškumo, išgyvenimo. Tik operoje visos šios draminės raiškos priemonės pateikiamos stambiau, apibendrinčiau. Mėginu ieškoti sintezės, nes operoje solistas negali būti statiškas kaip koncerte, tačiau jei atlikėjui liepsiu daryti techniškai pernelyg sudėtingus dalykus, sugriausiu spektaklio muzikinę pusę.

Iš esmės darbas su muzika režisieriui yra labai naudingas, nes visų pirma režisierius labai sudrausminamas. Būna kaltinimų, kad štai dramos spektaklis pernelyg ištęstas, ilgas ir dėl to nuobodus, tačiau operoje režisieriui atspirties tašku tampa muzika ir pagal ją viską scenoje privalu spręsti tiksliai tarsi matematinę lygtį. Man labai malonu įsiklausyti ir suprasti, ką siūlo muzika. Opera — labai dėkingas žanras įgyvendinti režisūriniams sumanymams.

Kokią žinią „Bruknele“ norėtumėte perduoti mažiesiems žiūrovams?

Visų pirma pati „Bruknelė“ yra mitologinė pasaka. Joje atsiveria mūsų dvasiniai klodai, mūsų tapatybės ir esaties pradžių pradžia.  Todėl labai norisi, kad šis spektaklis be jokio tiesmukumo, be jokių agitacijų, bet vien per lietuviškas melodijas, per spalvas, per fantazijos ir stebuklų pasaulį žadintų vaiko nuostabą ir tikėjimą, kad už mūsų egzistuoja kažkas daugiau ir svarbiau — ne vien apčiuopiami ir materialūs dalykai. Mitologinė pasaka, mano supratimu, yra tarsi vartai į kitą pasaulį — galbūt jau pamirštą, bet slypintį kiekvieno mūsų pasąmonėje. Čia glūdinčios tiesos padeda lengviau surasti santarvę su pačiu savimi, su žeme, su tauta, kurioje gyvename. Tai ne tiesmuka žinia, bet ilgo veikimo dvasinis įnašas.

Pasakos autorius Martynas Vainilaitis — puikus vaikų poetas, jo kalba nepaprastai skambi, todėl specialiai virš scenos esančioje švieslentėje, kurioje įprastai būna operos libreto vertimas, šįsyk nusprendėme užrašyti visą lietuvišką operos tekstą. Tuo labiau, kad čia skamba nemažai tokių žodžių, kurie jau išėję iš bendrinės lietuvių kalbos. Pasinaudojant labai moderniomis raiškos priemonėmis — videoinstaliacijomis, spalviniais sprendimais, įvairia scenografine technika — norisi vaikams pasiųsti žinią, kad mūsų gyvenimas turi žymiai gilesnes šaknis ir prasmę, nei šiuolaikinių technologijų siūlomas virtualus pasaulis.

Kiek, jūsų manymu, aktualūs ir suprantami šiuolaikiškam vaikui anksčiau paminėti dalykai? Juk jie neatitinka kompiuterinių žaidimų diktuojamo ritmo?

Nesakau, kad turėtume kovoti su technologijomis, bet man norisi, kad vaikai patirtų, jog be kompiuterio ekrano yra daugybė nuostabių dalykų. Ypač teatre — kai pakyla uždanga, sumirga šviesos, pasirodo tikri gyvi žmonės ir viskas vyksta būtent čia ir dabar — tai yra žymiai atraktyviau nei kompiuterio ar televizoriaus ekranas. „Bruknelė“ labai patraukli vizualiąja prasme, vyksmas scenoje labai intensyvus. Tad jeigu visa tai užkabintų tuos vaikus, kurie teatre lankosi pirmą kartą, ir sužadintų jiems norą čia dar sykį sugrįžti, tuomet tikslas būtų pasiektas.

Ką sako jūsų patirtis apie režisieriaus žaidimo taisykles statant veikalą vaikams, o ne suaugusiems?

Visuomet kaip režisierius vadovaujuosi tomis pačiomis kertinėmis taisyklėmis — stengiuosi atskleisti kūrinio prasminius, tekstinius ir muzikinius klodus. Tik visa tai reikia perteikti tokia teatrine kalba, kad būtų suvokiama tiems, kuriems skiriamas konkretus spektaklis. Tad jeigu „Bruknelė“ būtų statoma vien tik suaugusiems, žinoma, tuos prasminius laukus daryčiau intensyvesnius, būtų išryškintos išdavystės bei vyro ir moters santykių siužetinės linijos. Kiekvienas mitologinis vaizdinys turi ir savo psichoanalitinę pusę, tačiau statant spektaklį vaikams tokių dalykų nereikia pernelyg aiškinti ar užaštrinti. Pavyzdžiui, šioje operoje yra scena, kur veikėjai bučiuojasi ir tuo metu choras nustebęs sušunka „oho“ — visa tai vaikams turi būti pateikiama labai lengvoje tonacijoje, kad netaptų pernelyg vulgaru.

Visgi niekada nemanau, kad gyvenimą reikia išgražinti ir nulakuoti. Vaikai gyvenimą mato visokį, bet iš kitos pusės nepritariu tiems, kurie sako, kad vaikams nuo pat mažumės reikia rodyti gyvenimą tokį, koks jis yra. Arba tuomet norėčiau pasakyti, kad tas gyvenimas yra visoks ir galima jį matyti labai įvairiai, visai nebūtinai taip sutirštinant spalvas, kaip kad dabar mėgstama kalbėti dramose vaikams — apie socialines ir psichologines problemas. Viso to reikia, bet reikia ne vien to. Tad „Bruknelė“ yra tarsi atsvara tiems vadinamiesiems aktualiems probleminiams spektakliams. Mano supratimu, visi vaikai iš prigimties yra menininkai vien jau savo fantazijos galimybėmis. Todėl man visada norisi, kad spektaklis vaikams būtų pakraunantis ir įkvepiantis vaiką jo naujoms fantazijoms, žaidimams, vizijoms.

Juk teatras — tai visai kitas pasaulis. Noriu, kad jie iš gatvės, troleibusų, mokyklų, prekybos centrų atkeliautų į ne tokį kasdienišką pasaulį, ne tokį tiesmukišką, galbūt netgi kiek netikėtą. Ir kad paskui vaikas namuose žaistų ne vien tik policininką, vagį ar mafijos vadeivą, bet žaidime persikūnytų ir į Bruknelę, Dzingutį arba patys kurtų naujus netikėtus personažus.

Du kartus per dieną vadovaudavote „Bruknelės“ repeticijoms, tačiau ne vieną vakarą teko jus sutikti Operos ir baleto teatro salėje kaip žiūrovą. Repeticijos nepasotina meilės teatrui?

Žinoma, stengiausi pasinaudoti proga, kad dirbu šiame teatre ir pasižiūrėti kiek įmanoma daugiau spektaklių. O berepetuodamas „Bruknelę“ dar spėjau surikiuoti ir kovo 11-osios iškilmėms skirtą eiseną — negaliu sėdėti sudėjęs rankų kol dar turiu tiek daug energijos. Gal dar ir mano šelmiška pavardė bei dzūkiškas charakteris verčia nuolat degti ir nenurimti. Jaučiuosi esąs visuomeniškas žmogus ir nemoku gyventi užsisklendęs savo kiaute. Nors scenoje niekuomet nepolitikuoju, nekuriu politizuoto teatro, tačiau gyvenime visais klausimais užimu labai aktyvią poziciją.

Kadangi teatras kuriamas žmonėms, visuomenei, todėl ir režisierius negali būti tokiu menininku, kuris gyvena dramblio kaulo bokšte. Privalau būti tarp žmonių ir su žmonėmis, suvokti, kas vyksta aplinkui ir su savo išraiškos priemonėmis, su savo žinia įsiterpti į visuomenės polilogą. Būtent taip suprantu režisieriaus profesiją.

Jūsų kūrybiniame arsenale — miuziklas, opera-sarsuela, arti šimto dramos spektaklių, dabar dar ir opera — bet visgi kuris iš šių žanrų jums šiuo metu arčiausiai širdies?

Pastaraisiais metais taip jau susiklostė, kad teko daug dirbti su muzikiniais žanrais — režisavau Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“, stačiau Zitos Bružaitės „Undinę“, visą rudenį praleidau „Triumfo arkos“ filmavimuose. Todėl nenustebinsiu pasakydamas, kad šiuo metu man itin įdomūs visi daugiau ar mažiau su muzika susiję žanrai. Muzikos pasaulis man labai artimas ir brangus, bet per visą savo gyvenimą neturėjau tokio kūrinio, kurį statydamas nepatirčiau artumo jausmo. Visuomet sakau, kad režisieriui nėra nei gerų, nei blogų veikalų, yra tik gebėjimas pasirinkti tinkamus. Viskas labai paprasta: jeigu režisierius mato veikalo pastatymo viziją, vadinasi, šis jam skirtas. Ir tuomet tampa visai nesvarbu, kad man malonu skaityti Šekspyrą, bet aš jo dramų nestatau, nes nematau kaip tai turėtų atrodyti scenoje.

Spektaklio „Meistriškumo pamoka“ apie legendinę operos solistę Maria Callas atsiradimą taip pat paskatino meilė muzikai?

Šią pjesę vienas kolega man parvežė iš Amerikos jau labai seniai, o šiomis dienomis sukanka lygiai dešimt metų nuo spektaklio premjeros. „Meistriškumo pamokos“ repeticijas prisimenu kaip visišką priešingybę dabartinėms „Bruknelės“ repeticijoms. Čia aš turėjau keturis asistentus, radijo ryšį, orkestrą, baletą, galybę technikos, o „Meistriškumo pamokos“ repeticijoms turėjome Marios Callas vaidmenį kuriančios Nijolės Narmontaitės buto virtuvę. Toje virtuvėje įvyko daugybė mūsų su N.Narmontaite susitikimų ir bandymų, šis spektaklis ir visas į jį įdėtas darbas buvo tiesiog atgaiva mano sielai, todėl iki pat šiol išliko didelis prieraišumas pjesei.

Eimuntas Nekrošius teatro mėgėjams asocijuojasi kaip Šekspyro meistras, Rimo Tumino kuriamas teatras alsuoja čechoviška dvasia ir kitais rusų dramaturgais — M. Lermontovu, N. Gogoliu. Jūsų kūrybinėje biografijoje — daugybė skirtingų tiek lietuvių, tiek ir užsienio autorių kūrinių. Kaip renkatės dramaturginę medžiagą?

Studijuodamas Maskvoje daug laiko praleisdavau bibliotekose skaitydamas labai įvairią literatūrą. Tuomet sužinojau, kad režisierius Juozas Miltinis dar besimokydamas Paryžiuje buvo visam gyvenimui susidaręs norimų pastatyti pjesių sąrašą. Aš irgi pasidariau tokį — tiesiog skaitydamas atsirinkinėjau, kuri pjesė galėtų būti mano, o kuri — ne. Po studijų Maskvoje į Lietuvą sugrįžau su didžiuliu sąrašu, kuris dabar nuolat pasipildo naujų autorių kūriniais arba naujais mano kaip skaitytojo atradimais. Tik man truputį baisu, kad beveik viską iš to sąrašo jau spėjau pastatyti. Turiu labai mylimus autorius — Augustą Strindbergą, Torntoną Vailderį, Federico Garcia Lorcą, o iš lietuvių autorių labai myliu rašytojas moteris — Jurgą Ivanauskaitę, Juditą Vaičiūnaitę, Vidmantę Jasukaitytę, Violetą Palčinskaitę, Emą Mikulėnaitę.

Regėjome jus tokį novatorišką operoje-sarsueloje „DaliGala“ ir labai tradicinį Juozo Glinskio pjesės „Vieno tėvo vaikai“ pastatyme. Jums artimesnis novatoriškas ar klasikinis požiūris į teatrą?

Režisūros priemones dažniausiai padiktuoja pati dramaturginė medžiaga. Žinoma, net ir kalbant apie pokario laikotarpį galima kurti kažką postmodernaus ir ironiško, kaip kad dariau visai kitos tematikos kūrinyje „DaliGala“. Tačiau statant J.Glinskio — vyresnės kartos kūrėjo nei aš pats — pjesę, niekaip negalėjau to traktuoti kaip nors postmoderniai, netradiciškai ir be didelės pagarbos. Iš esmės esu už novacijos ir tradicijos sintezę. Galbūt jaunesnės kartos režisierius net ir statydamas tokią pjesę kaip „Vieno tėvo vaikai“ galėtų atskleisti visai kitokį, naują požiūrį, tačiau tam reikia laiko, kad atitoltų kelios kartos, pasikeistų ano laikmečio samprata. Visai sutinku, kad galbūt būtų net įdomiau, jei ateityje kitas režisierius tuos pačius „Vieno tėvo vaikus“ pastatytų žaismingiau, lengviau, novatoriškiau — taip kaip leistų jauno menininko mentalitetas.  

kalbino Rima JŪRAITĖ

© VŠĮ MEDIA FORUMAS
2007-2016

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.