Kompozitorius Mykolas Natalevičius kuria ir akustinę instrumentinę, ir elektroninę muziką. Vienas jam įdomiausių projektų – „Ambientorg“ (jį įgyvendino kartu su Tadu Dailyda ir Lukrecija Petkute): po bažnyčių skliautais susiliejo akustinis ir elektroniškai modifikuotas vargonų skambesys. Mykolą gali įkvėpti ir religija, ir lėktuvų katastrofos, ir kompiuteriniai žaidimai. Jam patinka, kad gyvename tokioje meno epochoje, kai muziką galima kurti iš bet kokių garsų, ar tai būtų aplinkos triukšmas, ar elektros prietaisų gaudesys, ar tradicinių instrumentų skambesys. Apie muzikos evoliuciją kompozitorius kalba ir per savo paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Jaunojo kūrėjo premija apdovanotas M. Natalevičius į akademinės muzikos pasaulį norėtų įnešti liberalesnio ir atviresnio požiūrio. Galbūt dėl to, kad jo paties kelias į akademinę muziką – nestandartinis. Mykolas garsų ir natų sferą nuodugniai ėmė pažinti ne nuo pat mažų dienų, o kiek vėliau, baigęs dailės mokyklą. Ir studijavo jis ne tik kompoziciją, bet papildomai mokėsi dirigavimo, operinio dainavimo ir dabar jungia visas šias patirtis.

Kompozitorius, dirigentas ir dainininkas. Kaip įmanoma tuos tris skirtingus vaidmenis išlaikyti viename?

Egzistuoja du kraštutinumai: vieni menininkai telkiasi tik į vieną sritį, kiti yra multiinstrumentalistai. Aš į muziką atėjau vėlokai. Baigus dailės mokyklą, atsirado nekontroliuojamas poreikis muzikuoti.

Iki tol daug klausiausi ir klasikos, ir roko, buvo įdomu dirbti su natomis. Mane mene traukė holistinis požiūris. Buvo noras muzikavimą patirti iš įvairių pusių. Todėl man patinka ir intravertinis darbas su garsu – prie kompiuterio, ir labai smagu būti scenoje. Vis dėlto kiekvienas turime savo prioritetus. Man svarbiausia yra kūryba.

Bet kai gebate dirbti skirtingose srityse, galbūt užvaldo ambicija valdyti visą procesą ir atlikti pačiam tai, ką sukūrėte?

Įdomus klausimas. Esu iš tų kompozitorių, kurie mano, kad kūrėjui yra naudinga dalyvauti savo kūrinių atlikimuose. Algirdas Janutas, pas kurį mokiausi operinio dainavimo, irgi mano, kad pats turėčiau atlikti tai, ką sukuriu, ir skatino mane dainuoti, tuo labiau kad bosų muzikos pasaulyje dabar trūksta. Bet man visa tai, ką darau prie kūrybos, yra papildoma meninės išraiškos forma.  

Savo sukurtų kompozicijų atlikimas padeda jas išreikšti asmeniškiau. Yra ir praktinių to privalumų. Buvau ne kartą paprašytas padiriguoti savo kūrinius. Kamerinėje muzikoje taip galima taupyti laiką, nes ne visi didesni ansambliai turi dirigentus, kurių gali prireikti atliekant sudėtingą šiuolaikinę muziką. Kita vertus, man smagu, kai mano muziką atlieka kiti atlikėjai ir ieško savo interpretacijos.  

Kokius sau keliate uždavinius dėl temų? Kaip jos gimsta?

Man pasaulis yra labai įdomus. Mėgstu tyrinėti įvairiausius reiškinius. Mane visada traukė socialinės, psichologinės temos, kurias ir išreiškiu per garsą.

Pastaruoju metu domina įvairios katastrofos: atominių elektrinių sprogimai, lėktuvų avarijos. Man įdomus klaidos, techninio gedimo momentas, taip pat kaip tos klaidos įvyksta, koks katastrofos skambesys. Pavyzdžiui, esu sukūręs kompoziciją „United Airlines 232”, skirtą prieš 26 metus įvykusiai lėktuvo katastrofai Jungtinėse Valstijose. Laimė, tada daugumos žmonių gyvybes išsaugoti pavyko.

Kuriate ir religinę muziką, a capella chorui. Koks jūsų ryšys su krikščionybe?

Esu tikintis, bet nedogmatiškas. Nuo vaikystės lankiau bažnyčią. Labai mėgdavau klausytis vargonų ir chorinės muzikos. Kai paaugau, pradėjau skaityti įvairias knygas apie religiją, psichologiją. Giedojau Vilniaus Katedros jaunimo chore, dirbau vargonininku, važinėjau į religines stovyklas.

Religija mane domina lygiai taip pat kaip ir kitos sritys: psichologija, filosofija, mokslas. Kiekvienoje religijoje sukaupta didelė patirtis. Kartais žmonės į tai žiūri arba fanatiškai, arba skeptiškai. Man įdomūs pragmatiniai religijos aspektai – kaip ji padeda žmogui gyventi. Juk visų žmonių gyvenimo tikslas tikriausiai – būti laimingam ir tobulėti.

Jūsų temų, stilių – daugybė. Kas slypi po naujo projekto „Consolium 3000“ pavadinimu?

Su T. Dailyda esame šiame projekte kompozitoriai aranžuotojai. „Consolium 3000“ – tai skirtingų meno krypčių sintezės idėjos tąsa po „Ambientorg“. Man atrodo svarbu, kad iš operų, baleto epochos pereiname į kino, videožaidimų laikus. Jie mums dabar turi labai didelę reikšmę ir tampa visaverte meno rūšimi bei gyvenimo dalimi. Tokie herojai kaip Supermario jau net tapę klasika.

Vaikystėje daug žaidžiau kompiuterinių žaidimų. Tuo metu jų garsas buvo primityvus dėl technologijų ribotumo. Neįmanoma buvo į tuos įrenginius patalpinti garso takelio tokio, kokį dabar girdime iš kompaktinių diskų.

Beje, tie žaidimai turi kovinį motyvą: reikia žudyti, o muzika skamba švelniai, visiškai paprastai. Susiduriame su keistu, bet labai įdomiu reiškiniu, kuris nieko bendra neturi su kompleksiška eksperimentine muzika.

Domitės dalykais, kuriuos kolegos profesionalai, ypač – vyresnioji karta, menu nelaiko...  

Muzikos krypčių neskirstau į blogas ir geras. Meno kryptys kyla dėsningai dėl įvairių socialinių ir kultūrinių priežasčių. Mane domina ateities tema, taip pat ateities muzika, ateities technologijos. O kai pradėjau kurti elektroninę muziką, pastebėjau įdomų reiškinį: pogrindinė elektronika – tai neinstitucinė sfera, dalis menininkų čia – autodidaktai, bet nuoširdžiai eksperimentuoja ir kartais sukuria labai įsimintinų dalykų.

Pasaulyje yra kompozitorių, kurie – be muzikinio išsilavinimo, kaip ambient muzikos inovatorius Brianas Eno. Manau, kad tokie kūrėjai kaip jis arba Aphexas Twinas yra tikri šiuolaikinių kompozitorių pavyzdžiai, keičiantys pasaulį.  

Atsiradus elektroninėms technologijoms, muzikoje vienas svarbiausių dalykų tapo tembras, kuris roko, džiazo, elektroninėje muzikoje keitėsi žymiai radikaliau negu, tarkim, kamerinėje muzikoje. Be abejo, tai lemia ir pasirinktas instrumentas.

Galima mąstyti tiesiog statistiškai: garsų įvairovė, kurią galima gauti iš skambančio daikto, yra ribota, todėl jei mes grojame fortepijonu jau daugiau nei 200 metų, galų gale išgauti naują skambesį tampa vis sudėtingiau.

Aišku, tai nereiškia, kad negalima naudoti jau esamų priemonių. Roko muzikoje inovacijos 7-ajame dešimtmetyje buvo labai drąsios, bet praėjus 50 metų, kai kas kuo puikiausiai ėmė naudoti tų laikų priemones ir gauna puikius rezultatus. Visada reikia suprasti, kad egzistuoja tiek progresas, tiek cikliškumas.

Akademinėje srityje yra labai aukštas profesionalumo lygis, kuris padeda išlaikyti kokybės standartus, bet kai kuriose srityse man stinga atvirumo. Man norisi būti atviram šių dienų pasaulio reiškiniams, ar tai būtų astrofizika, ar masinė kultūra. Pianistai, grojantys visą gyvenimą tuos pačius kūrinius ir besirengiantys kaip prieš šimtą metų, man atrodo keistai.

Tradicijos, jų išlaikymas yra gerai, bet tradicijos užkonservavimas – ne. Man labai patinka pavyzdžiai iš verslo: jei įmonėje netaikysi inovacijų, galų gale produktų niekas nebepirks.

Man patinka kai kurios amerikiečių kompozitorių grupės, kaip „Bango on a Can“. Jie ateina į sceną ir su publika bendrauja smagiai, betarpiškai, kaip roko muzikantai. Nebūtinai visi tokie turėtų būti, bet tos laisvės pas mus galėtų būti ir daugiau. Kadangi pats esu iš akademinės muzikos pasaulio, mano tikslas – jį inovuoti.

Apie tai kalbate su studentais? Ką apskritai mokytojas turėtų perduoti mokiniui?

Mano paskaitos – labiau techninės – apie garsą, programavimą, bet kalbu ir apie muzikos evoliuciją, technologijas meno kontekste. Taip pat dirbu su edukacijos programa „Kūrybinės partnerystės“. Važinėjame į Lietuvos mokyklas ir stengiamės mokymo atmosferą padaryti kūrybiškesne.

Nuo to laiko, kai pradėjau dėstyti, vis save pagaunu, kad standartinės edukacijos, kuri egzistuoja pas mus, neužtenka. Muzikos edukacijoje daugiausia kreipiamas dėmesys į priemones. Iki tam tikro lygio tai gerai, bet vien to nepakanka. Dėstytojas neturėtų vien mokyti, ką reikia daryti. Idealiu atveju jis turėtų būti moderatoriumi, kuris padėtų studentui atrasti save.

Paradoksalu, bet kai kuriems menininkams dabar trūksta kūrybiškumo. Man teko dalyvauti  elektroninės muzikos kūrėjo Andrew McKenzie meistriškumo kursuose, kuris vedė mokymus apie kūrybiškumo, laiko planavimo dalykus muzikantams. Manau, kad kūrybiškumo kaip atskiros disciplinos, kurios mokosi verslininkai, būtų ne pro šalį pasimokyti ir menininkams.

Kokia jūsų patirtis: ar menininkas gali visiškai save įstatyti į konkretaus tikslo, terminų rėmus?

Be abejo, tai yra darbo dalis. Nemėgstu romantiškų klišių apie menininkus, kurie mėnesiais laukia įkvėpimo.  Menininkas turi būti organizuotas, kitaip jis nieko nenuveiks. Būna, kad užregistruoju kokią nors savo idėją, o ją realizuoju vėliau – kai gaunu užsakymą ir manau, kad ji tiks. Būna, kad tiesiog imi ir dirbi, o kai kada kūrybai reikalinga tam tikra būsena. Reikia ir ramaus laiko: pasivaikščiojimo, skaitymo, muzikos klausymo.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ