Apsirėdžiusi lietuviškais tautiniais drabužiais, užsigobusi ant galvos ištekėjusios moters nuometą šoka moteris. Pritariant gitaroms, ji šoka aistringą flamenko. Žiūrėdama tokį vaizdo įrašą jaučiausi truputį keistai. Tačiau šokančiai flamenko ir dainuojančiai sutartines Brigitai Bublytei tai natūralu. Jei rožę padėsime ant sniego, ji atrodys ryškesnė. B.Bublytė meistriškai žaidžia kontrastais, nes būtent priešybės scenoje sukuria energiją. Vasario pabaigoje Lietuvos didžiųjų miestų scenose degs flamenko aistra ir tekės sutartinių melodijos – kartu su ispanais menininkė pristato „Flamenko ir sutartinių jungtuves“.

Kaip atsirado trauka sutartinėms?

Mane apskritai žavi polifonija, daugiabalsiškumas – muzikoje, dailėje, jausmuose. Juk nėra viensluoksnių dalykų gyvenime.

Dabar Lietuvoje plinta įvairiausios dvasinės praktikos. Kartais žmogus pasimeti, nežinai, į ką remtis. Sutartinės man yra tai, į ką galima atsiremt. Netgi vadinu sutartines lietuviško identiteto branduoliu. Tiesiog jaučiu, kad į sutartines viduje atliepia visos kūno ląstelės.

Sutartinė, mano nuomone, – tobula meninė išraiška. Kiekvienas giedantis sutartinę yra solistas, bet nėra lyderio. Turi būti tobulas susiklausymas – sutarimas. Reikia pajusti akimirką. Ir kartu tai labai šiaurietiška, nes reikia toje monotonijoje išbūt. Tai yra gebėjimas ir būti bendruomenėj, ir kartu būti atsakingam už save.

 Yra tekę prisijungti prie sutartinių giedojimo. Giedoti ir dalyvauti man labiau patinka, nei vien tik klausyti.

Taip, šis menas yra labai intravertiškas. Visa gyvybė yra dalyvaujančiojo viduje. Klausytojui daugmaž tas pats, kas klausytis meditacijos – juk neįdomu ilgai klausytis kokių nors mantrų.

Neseniai buvau sutartinių koncerte – buvo jausmas lyg niekas nevyktų. Tačiau išėjusi jaučiausi kitaip – apsivaliusi. Tarsi būčiau dalyvavusi Šv. Mišiose. Vidaus balsas paprastai būna tylus, todėl reiki lavinti vidinę klausą ir išgirsti jį. Sutartinė yra puiki vidinės klausos mokytoja.

Jei tikrumas nėra ryškus, kam reikėjo sujungti projekte sutartines su tikrai ryškiu flamenku?

Kontrastas kaip tik padeda sutartinei atverti jos grožį. Kartu pasirodo ir flamenko intravertiškumas, jis atrodo ne toks laukinis ir nevaldomas. Man pačiai šis projektas padėjo daug ką atrasti. Jei nebūčiau ieškojusi flamenko ir sutartinių sąlyčio taškų, nebūčiau atradusi, atskleidus sutartinėm ir flamenkui būdingų ritmų, dermių, melodijų, tekstų.

Sakote, kad prisiliesdamas prie dviejų tradicijų, žmogus gali atrasti daugiau negu susitelkęs į vieną tradiciją?

Įsivaizduokite, kad žmogus gyvena vienas. Jam bus labai sunku suprasti, koks jis yra. Per palyginimą, per kontaktą su kitais jis save pažįsta. Pati pastebiu, kad kiekviena patirtis ir kiekvienas sutiktas žmogus atveria, ką turiu. Juk manyje negali pasireikšti tai, ko nėra. Pasireiškia, kas yra, tačiau tai vyksta per kontaktą.

Iš vienos pusės, sutartinė išvis su niekuo nedera. Iš kitos pusės, kadangi ji yra neišbaigta, ją galima įvairiai išbaigti. Ji yra kaip drobė. Gali ir viena būti, bet ant jos galima tapyti paveikslą. Sutartinė man labai primena drobę, tuos pilkus drobės dryžiukus.

Rožių lauke rožė yra tik rožė. Tačiau padėk ją ant sniego, iškart matysi kontrastus. Pamatysi jos gležnumą, jos spygliukus. Išryškės tikrosios rožės savybės.

Įdomi mintis ateina, kad gal taip per kontrastą ir skirtingos tautos gali suderėti tarpusavyje. Gal mąstyti, jog privalome saugoti savo tapatybę yra klaidinga?

Yra du keliai. Vienas kelias yra „konservuotis“. Kitas kelias – atsiverti. Abu keliai geri. Lietuviai yra išpuoselėję gebėjimą „konservuotis“. Juk žvelgiant į istoriją, mes jau seniai turėtume būti išnykę. Sutartinė ir yra ta forma, kuri parodo intravertišką gebėjimą išlikti, išbūti bet kokiomis sąlygomis.

Atsivėrimas yra daug pavojingesnis kelias, kuriam reikia didelio sąmoningumo. Atsivėrus labai svarbu išlaikyti esmę. Tada per kontrastą gali dar daugiau visko atrasti.

Jei kalbėsime apie flamenko, jis atsirado iš atsivėrimo. Tai yra romų, krikščionių, arabų, afrikiečių, ispanų ir Lotynų Amerikos tarpusavio kaitos produktas. Tačiau flamenkas turi savo veidą, kuris nepanašus į tų tautų muziką. Nesupainiosi flamenko su romų dainomis.

Lietuviai bijo atsiverti, nes esame maža tauta. Gal todėl tokia baimė, kad išnyksime. Tačiau pasaulinės globalizacijos laikais atsivėrimas neišvengiamas. Užtat geriau sąmoningai, drąsiai atsiverti, ir žinoti, ką norime išsaugoti.

Kaip suvokti, kiek galima atsiverti kitai kultūrai?

 Visų pirma reikia suvokt, kas esi. To, kas yra tavo kraujyje, nepakeisi. Tačiau gali tai pamiršti, supanašėti su kitais.

Nors su manimi viskas vyko atvirkščiai. Jaučiau trauką savo kultūrai, nors turiu džiazo ir tango dainininkės patirtį. Muzikos akademijoje mokiausi klasiką, išstudijavau japonų dainas. Vėliau, penkerius metus iš eilės vis vykau į Ispaniją mokytis flamenko. Tik tada, kai iš pagrindų ėmiau studijuoti kitą kultūrą, supratau, kad ji mane įsileidžia iki tam tikros ribos. Aš galiu mokytis ir daug ką tobulai pakartoti. Tačiau yra tam tikri vidiniai kodai, kurių asmenybėje nepakeisi, nebent ją sulaužysi.

Labai gerai jutau, kad turiu arba visiškai persikeisti ir patikėti tuo, kaip gyvena ispanai, arba grįžti. Būtent tada man ir pasidarė labai svarbi lietuviška kultūra. Sugrįžau prie jos su didžiuliu alkiu.

Ką pastebėjote apie lietuvius, pabendravusi su ispanais?

Lietuvoje labai svarbu, kas ką sako. Ispanijoje yra daug svarbiau, kaip sako. Jei lietuvis tau gali gerą žodį suburbėt, ten svarbiau už žodžius yra žvilgsnis, prisilietimas ir žodžių tonacija..

Iš pradžių labai daug su jais bendraudavau, bet paskui supratau, kad lietuviškas ir ispaniškas bendravimas labai skiriasi. Skamba keistai, bet Ispanijoje draugų susirasti sunkiau. Jie tave šiltai priima, į žanduką bučiuoja, tačiau bendravime trūksta girdėjimo, gilumo, empatijos. Vieną dieną esi draugas, o kitą jau tave pamiršo. Lietuviai yra brandesni. Džiaugiuosi, kad per penkerius metus Ispanijoje susiradau du draugus – tiesa, viena jų yra čekė, o kita amerikietė.

Tačiau tas ispaniškas atvirumas mane ištraukė iš lietuviškos depresijos. Flamenko mane išmokė išreikšti tai, kas yra mano viduje – ir gero, ir blogo. Pradėjau dvasiškai, emociškai sveikti. Juk lietuviai įpratę nerodyti emocijų, o paskui kaip drioksteli pykčiu, tai viską aplink sugriauna. Pietų ispanams būdinga sveika emocijų išraiškos apytaka. Jei kažkas nepatiko, jie pasako, tačiau daro tai lengvai.

Ar gali būti, kad lietuvių kultūroje irgi daugiau ekspresijos, bet ilgainiui tai buvo užgniaužta?

 Mes jų turime. Visai neseniai sužinojau, kad lietuvių laidotuvėse, iki apytikriai 1917-ųjų metų, buvo šokama. Manau, kad sovietmetis labai daug iškreipė. Išsaugota tai, kas buvo pagal to meto etnologų skonį.

Tačiau atsiranda žmonių, kurie kapstosi, kas buvo anksčiau – pavyzdžiui, aš nuolat klausausi įrašų, kuriuose dainuoja kaimo seneliai. Yra įrašyta energingų, dinamiškų sutartinių. Liūdnų – labai mažai.

Ir man atrodo, kad tas liūdesys yra ne nuo lietuviško charakterio, o nuo sovietmečio pažeisto genofondo. Juk ir alkoholizmas iš nevilties atsiradęs.

Mano abiejų tėvų ankstyvos mirtys buvo iš vidinės, giluminės nevilties. Jie jau gimė pačioje sovietmečio pradžioje ir augo sudėtingoje aplinkoje. Pati sovietinė sistema, kai atima žemę, atima visą turtą, kelia neviltį – ypač vyrams, kuriems taip svarbu turėti ką nors savo. O dar kai sukeičiami vaidmenys, kad tie, kurie buvo tarnai, tampa vadovais... Visa tai supainiojo vertybes ir pasėjo nevilties grūdą.

Kaip pati sovietmetį prisimenate? Yra su tuo susijusių stiprių jutimų?

Taip, yra. Man buvo gal aštuoneri, kai paklausiau savo tėčio, kada numirė mano senelis. O darželyje buvau išmokusi, kada mirė Leninas. Ir pasakiau: „O, tai jis turbūt dar Leniną matė“. Įsivaizduojate, kaip į vaiko sąmonę tai buvo įdėta. Šventai tikėjau Leninu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę mane ištiko šokas – nebesupratau, kas sako tiesą.

Nesupratote?

Nesupratau. Sovietmečiu tėvai tylėjo. Turėjome giminių užsienyje, buvo ir ištremtų žmonių. Suprantu, bijojo, kad aš, vaikas, neprasitarčiau. Kai buvau visai maža, į muzikos mokyklą atėjo iš KGB ir mane tardė. Buvo taip baisu. Tėtis buvo paklaikęs, vėliau kažkam skambino ir rėkė, kaip galima vaiką terorizuot. Iki šiol nežinau, kodėl visa tai vyko.

Prisimenu ir sausio tryliktosios siaubą. Žuvo žmonės. Taip baisu, kai nežinai, kas sako tiesą, kodėl žmonės žudo vieni kitus. Mama dirbo televizijoje, todėl tvyrojo įtampa. Tačiau neprisimenu, kad būtų kas nors tiesiogiai paaiškinęs, kas vyksta.

Tik tada, kai iš Amerikos atvyko giminės su dovanomis, pradėjau tikėti, kad iš tiesų buvome atskirti nuo pasaulio. Maloni staigmena – sužinojau, kad turiu dar septynis pusbrolius ir pusseseres. Bet reikėjo laiko, kad susivokčiau.

Dovanos tais laikais buvo tikrai svarbios. Turbūt yra prisiminimų iš sovietinio nepritekliaus ar blokados laikų?

Atmintyje išliko ilgos ilgos eilės prie bananų. Bananus taupydavau. Kiekvieną dieną su liniuote atsižymėdavau, kiek suvalgysiu. Spintutė, kurioje buvau pasislėpusi tą bananą, labai skaniai kvepėjo.

Per ekonominę blokadą tėvai išvažiavo pas gimines į Ameriką, likau kaime su bobute. Auginome ožką, darėmės salotas iš dilgėlių, balandų, trupučio agurko. Anksčiau mane kamavo dvylikapirštės žarnos uždegimas, o tą vasarą nuo visko pasveikau.

Truputį buvo gaila, kad negalime čeburekų išsivirti, nes virti reikia aliejuje, o parduotuvėse nebuvo aliejaus. Tačiau kai esi vaikas, prie aplinkybių lengvai prisitaikai. Dabar mąstau – gerai, kad žinau, kaip yra, kai banano dalelytę su liniuote pasižymi.

Bobutė išmokino mane taupyti ir dirbti su gera nuotaika. Ji viską darydavo dainuodama. Pykomės su ja dėl mano tinginystės. Ji mane kaip tą jauną medį tiesino. Per folklorą, per dainą, be muštro.

Netrukus, 1992-aisiais pati išvykote į užsienį. Kokie buvo įspūdžiai?

Taip, su V. Čekasino vadovaujamu muzikos mokyklos ansambliu važiavome į Vokietiją. Mane pribloškė prabanga, nes vonioje buvo karštas vanduo. Dabar tai atrodo paprasčiausi namai. O tada – dar tebeturiu dienoraštį – nupiešiau, kaip atrodo „kraniukas“, kuris tą vandenį leidžia. Man leido šiltoj vonioj pagulėti. Išvažiavau su dviem dideliais krepšiais dovanų. Man net magnetofoną įdėjo. Galva sukosi iš laimės.

Tada ėmė traukti tai, kas vakarietiška ir pamiršote bobutės išmokytas dainas?

Pasipriešinimas folklorui tikrai buvo. Norėjosi būti džiazo dainininke – žvaigžde. Aišku, tais laikais žvaigždžių liga nebuvo taip išplitusi kaip dabar. Tie žvaigždžių gamybos fabrikai – oi, koks pavojingas reikalas. Būna – ateina mokinys pas mane individualiai mokytis dainuoti ir aiškina, kad dalyvavo kokiame nors televizijos šou. O aš nė nežinau, kad toks šou buvo. Matau, kad jam trauma: buvo žvaigždė, o dabar – staiga vėl niekas.

Ir džiazas, ir flamenko atskleidžia atlikėjo individualumą. Gal ir tada, kai išvykote į Ispaniją studijuoti flamenko, tai buvo ieškojimas, kaip išreikšti save?

Flamenkas yra solinis menas. Tai – miesto menas. Gitara pritaria šokėjui ir dainininkui, dainininkas pritaria šokėjui. Sakoma, kad dainininkas yra dvasia, šokėjas – kūnas, o gitara – širdis. Šis menas formavosi ir plito geležinkelių, upių ir sausumos keliais, kurie jungė Ispanijos senuosius miestus.

Yra jame ir komercijos. Juk flamenko išplatino čigonai, kurie dainavo tam, kad uždirbtų pinigus. Dėl to tiek demonstracijos. Tačiau kadangi flamenko atsirado iš labai senų kultūrinių tradicijų – Afrikos, Lotynų Amerikos, Indijos, jame yra turinys. Be to, flamenko stiliams su laiku buvo pritaikyti puikių poetų tekstai. „Tavo kūnas – smėlio laikrodis. Apkabinu tavo liemenį, kad sustabdyčiau laiką“. „Aš einu į tave, kad išnykčiau – kaip lietus krenta į žemę, kaip upė teka į vandenyną“.

Lietuviškuose tekstuose emocijos reiškiamos ne taip atvirai, per simbolius – per vėją, per žvėrelį, per bitelę.

Mačiau jus video, kur šokate flamenko, apsirėdžiusi lietuviškais tautiniais rūbais, galvą apsigobusi ištekėjusios moters nuometu. Tai matyti buvo truputį keista. Kaip išlaikyti pagarbą, taip drąsiai maišant tradicijas?

Man šis eksperimentas yra labai natūralus, net ne drąsus. Pagarba yra dėmesys. Ir flamenko, ir sutartinėms skyriau labai daug dėmesio. Nekeičiau nei sutartinių, nei flamenko. Tik sudėjau šalia. Juk esu lietuvaitė, kuri moka flamenko, kuriai tai prigijo kaip medžio skiepas.

Taip savo išore išreiškėte tai, kas yra jūsų viduje?

Taip. Ir su didžiausia pagarba.

Kalbino Ginta GAIVENYTĖ

„Flamenko ir Sutartinių jungtuvės“ vyks 2015 vasario 19 dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir 2015 vasario 21 dieną Vilniuje Rusų dramos teatre.