Viena iš Vilniaus kamerinio teatro (VKT) įkūrėjų aktorė Žana Jablonskytė-Gudaitienė įgyvendino idėją, kuri gimė kartu su vaikais, – vadovauja „Šeimos teatro studijai“. Į ją tėvai ir atžalos renkasi bendram pasibuvimui. Tai aktorei netrukdo dirbti profesionaliame teatre. Ji daugiau vaidmenų sukūrė spektakliuose jauniesiems žiūrovams, vis dėlto tikisi ateityje vaidinti ir suaugusiems.

„Teatre praleistų metų turtas teikia drąsos, ramybės, pasitikėjimo savimi. Šios savybės išauginamos per patirtį. Dabar aš tame etape, kai niekas nebaisu“, – nusišypso Ž. Jablonskytė-Gudaitienė.

Ką aktoriui reiškia ta drąsa, ramybė, kuri, kaip sakote, išauginama per patirtį?

Po studijų į repeticijas eidavau su baime. Bijodavau, kad nepavyks. Bet didelis noras vaidinti visas baimes nugalėdavo. Dabar „baimės“ jausmas dingęs. Laikui bėgant atsirado tam tikras suvokimas. Panašiai kaip su nauju receptu: pirma jį sukuri, o po to naudoji. Aišku, vieną kartą išeina geriau, kitą kartą – prasčiau. Koks penkiasdešimtas spektaklis – daug geresnis už antrą ar šeštą, bet tas darbas, ieškojimas teikia malonumą. Kad ir kur dirbtum, žmogaus atsipalaidavimo mokykla – neįkainojama. Pati kartais pagalvoju, kaip susitvarkyčiau, jei nebūčiau studijavusi aktorystės.

Užtat ir labai laukiu repeticijų meto. Tuomet suprantu, kad pataikiau į savo profesiją. Viena mano pažįstama dailininkė paklausė, ar jau atradau vadinamąjį tą savo darbą. Juk gyvenimas per trumpas, kad darytum tai, kas tau nepatinka – laiko gaišti neverta. Šiandien galiu atsakyti – taip, darau tai, kas man patinka. Turiu omeny ir VKT, ir „Šeimos teatro studiją“. Anksčiau ją įkurti nebūčiau išdrįsusi. Būčiau maniusi, kad neišeis. Dabar žinau, kad pavyks jau dėl to, kad užteko drąsos tą idėją paleisti.

Kiek čia yra jūsų asmeninio gyvenimo?

Vien asmeniniai dalykai. Jei nebūčiau mama, tos teatro studijos nebūčiau įkūrusi. Tokios idėjos atsiranda iš gyvenimo. Negalėjau važinėti į gastroles, kol mano vaikai buvo maži. Norėjau dirbti toliau ir supratau, kad veiklą noriu sieti su šeima. Stebėdavau savo vaikus žaidžiančius ir galvodavau: kur galėtų ateiti visa šeima ir laiką leisti kartu?

Mes vis tiek paskęstame kasdienybėje ir toje įprastoje, buitinėje aplinkoje net sunku pradėti su vaikais kažką daryti, ne visada jie tą ketinimą ir pagautų. O kitoje erdvėje visiems lengviau pasinerti į žaidimą. Žinoma, norėtųsi, kad susiformuotų nuolatinės grupės, nes nuolat lankantys studiją turėtų galimybę tobulėti nuosekliai. Bet svarbiausia, kad tėveliai su vaikais galėtų žaisti teatrą.

Motinystė jūsų nesuvaržė?

Motinystė mane paveikė iš esmės. Kol neturėjau vaikų galvodavau: kas aš? ką aš veikiu? Kartais išsitempdavo laikas iki begalybės. Atsiradus vaikams, sustojo viskas į vietas, užsipildė visos 24 valandos, ir sukiesi tame džiaugsme ir nuovargyje ir jautiesi labai laiminga. Bet nesustoji galvoti: kaip aš pavargau, labai norėčiau repetuoti.

O kai pradedu repetuoti, staiga pagaunu save galvojant, kaip būtų gera grįžti namo pas savo chebrą. Supratau, kad reikia dalintis. Džiaugiuosi, kad tuo metu, kai mano sūnūs buvo maži, atradau naują veiklą – „Šeimos teatro studiją“. Ji atveria ir daugiau kelių. Tai padeda plėsti savo galimybes.

Kaip susiklostė, kad sukūrėte vaidmenų spektakliuose visiškai skirtingiems žiūrovams, tačiau save labiau siejate su teatru vaikams?

Jokiu būdu nesieju savęs vien su teatru vaikams. Galbūt taip susiklostė, kad pirmi aktoriniai darbai buvo vaidmenys vaikiškuose spektakliuose. Bet tai buvo kaip kažkokia platforma, terpė, kurioje ruošiausi svarbesniems, didesniems vaidmenims.

Man labai brangus spektaklis yra „Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“ pagal to paties pavadinimo Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę. Būtent šito spektaklio repeticijų metu pradėjau suprasti, kad neužtenka vien sugalvoti vieną ar kitą prisitaikymą, dar reikia labai tikėti ir būti nuoširdžiai. Ne vaidinti nuoširdžią, o būti nuoširdžia. Jame vaidinti man buvo gera, tuo metu laisvėjau. Man labai smagu vaidinti vaikams ir atsisakyti to nenoriu, tačiau savo repertuarą suaugusiems žiūrovams ir toliau ketinu plėsti.

Tačiau yra nuomonių, kad aktorius gali vaidinti tik arba vaikams, arba suaugusiems...

Tokių nuomonių yra. O aš manau, kad galiu vaidinti ir vaikams, ir suaugusiems – smagu nusileisti arba pakilti iki skirtingų lygių. Dabar man patinka kiti vaidmenys: Kleopatra „Pogrindžio komedijoje“, ponia Van Dann spektaklyje „Kai žmonės vaidino Dievą“ pagal F. Goodrich, A. Hacketto ir V. Kesselman pjesę „Anos Frank dienoraštis“. Bet smagu vaidinti ir pingviną, ir mamą spektaklyje „Emilis iš Lionebergos“. Teatre svarbiausia – persikūnijimas, ką tuo momentu nori žiūrovui pasakyti.

Vis dėlto kiek pagrįstas požiūris, kad kūryba vaikams nėra rimta ar solidu?

Jeigu yra tokių, kurie taip mano, turiu omenyje, kad kūryba vaikams nesolidu, tegul nekuria, nes tokia kūryba būtų bloga, nenuoširdi. Mes, aktoriai, – ne mokytojai, bet vaidindami spektakliuose vaikams, vis tiek stengiamės, kad vaikai svajotų, kad jiems kiltų įvairiausi klausimai, kad jie kažką atrastų. Juk be siužeto, kiekvienas spektaklis dar turi savo moralą, mintį, priežastį, dėl ko autorius taip rašė. Daug reikalų. Ir visa tai turi būti spektaklyje.

Vaikams sukurti įdomų personažą tikrai nėra lengva, tai reikalauja daug pastangų. Medžiaga suaugusiems yra sudėtingesnė, skatina daugiau pasirausti po giluminius klodus, bet vis tiek tos istorijos prasideda nuo pasakų. Viskas užkoduota pasakose.

Kai pradedame kurti spektaklį vaikams, ieškau šių dienų aktualijų poteksčių. Matau, kad tie maži žiūrovai klauso, jiems įdomu. Būna, kad net pats iki galo nesupranti, kokia interpretacija šiandien duoda impulsą vaidinti, o vaikai stebi, klauso.

Tai nuo ko prasideda teatras?

Nuo rūbinės, nuo grimo stalo, nuo pirmą kartą perskaitytos pjesės. Nuo pirmos minties atsikėlus ryte, nuo paskutinės minties užmiegant.

Prisimenu vieną situaciją. Štai pasižiūrėjau pro savo namų langą į kiemą. Matau – mašina pastatyta ant šaligatvio. Galvoju: kaipgi kitam žmogui išvažiuoti iš kiemo? Pradedu pykti ant to vairuotojo, kuris taip paliko savo automobilį. Turėčiau išlėkti į kiemą ir paaiškinti jam arba nufotografuoti jo mašiną. Bet, aišku, to nepadarau, niekur neinu, pasidarau kavos ir nusiraminu.

Taigi, viskas prasideda nuo mūsų kultūringumo, neabejingumo, sąmoningumo, pasvarstymų, kodėl aš taip pasielgiau, arba kodėl tas žmogus užstatė kelią. Repeticijos irgi prasideda nuo analizės: reikia gvildenti situacijas, kol prisipildo personažas. Dėl to aktorystė man ir patinka.

Bet kai aktorius jaučiasi atsakęs, kodėl jam patinka jo profesija, gal jau prieina ribą, kai nieko nauja savo darbe nebeatras ir neišgyvens?

Visiškai nepritariu. Aktorystė iš principo, savaime yra ieškojimas. Visko iki galo patirti, suprasti neįmanoma. Ši profesija tuo ir žavi, kad visada kažką atrandi, patiri čia ir dabar.

VKT – nedidelis ir vienas iš daugybės teatrų Lietuvoje. Kaip visiems čia išsitekti?

Vietos, manau, visiems teatrams užteks. Per kurį laiką ir žiūrovai savo teatrus atsirenka. VKT yra šalia žiūrovų. Norime, kad žiūrovai mus matytų iš arti – mūsų išgyvenimus, mūsų raukšles. Visas raukšles – ir nuo juoko, ir nuo ašarų. O ir mes norime matyti žiūrovų raukšles ir nuo juoko, ir nuo ašarų. Tuo ir skiriamės.

Mūsų teatre – nedaug, ilgai vieni su kitais dirbame. Išsiugdėme jautrumą, atsakomybę vieni kitiems. Pasakyti, kad esame šeima, būtų per banalu. Nelendame į kolegų buitį, bet esame jautrūs vieni kitų gyvenimams. Kviestiniai aktoriai atskiedžia mūsų grupės būtį. Kiekvienas žmogus įneša kažką nauja ir mums neleidžia pavargti.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ