Romas svajojo būti krepšininku. Tai jam buvo svarbiau už viską – net už muziką. Paauglystėje mokėsi „čiurlionkėje“ tik todėl, kad žaidė mokyklos komandoje. Dabar jis – muzikos pasaulyje žinomas choro vadovas. M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje moko vaikus chorinio dirigavimo ir vadovauja „čiurlioniukų“ chorui. Tada skuba į suaugusiųjų choro „Aidija“ repeticijas arba su „Schola Cantorum Vilnensis“ giedoti grigališkojo choralo. Veiklos daug, bet ji džiaugsminga. R. Gražinis myli žmones ir suvokia – bendravimas yra itin svarbus.

Labai banalus bus pirmasis klausimas – kas yra muzika?

Jau dabar galiu sakyti, kad muzika man yra gyvenimas. Esu muzikoje jau daugiau kaip keturiasdešimt metų. Anksčiau nemaniau, kad esu muzikantas – vis atrodė, kad tai yra laikinas užsiėmimas, tarsi ne visai čia pakliuvau.

Kai pirmąkart susitinku su vaikais, aš jų klausiu, kas yra muzika. Jie atsako: „Menas, garsų menas“. Visada bandau pritraukti jų mintis, kad muzika yra kalba. Ypatinga komunikavimo priemonė. Tik retai pasakau, su kuo per muziką bendraujame. Būtų nuostabu, kad komunikacija vyktų tarp žmonių.

Kaip suvokiate tikrą santykį tarp žmonių?

Mano santykiai su žmonėmis buvo komplikuoti. Bijojau žmonių – labai. Dabar bijau mažiau. Na, iš tos baimės kildavo pamąstymų, kodėl taip viskas vyksta. Net ne pamąstymų, veikiau – pojūčių. Gal ta baimė gludino mano žingsnelius einant nuo žmogaus prie žmogaus. Supratau, kad prieiti prie žmogaus reikia pirštų galiukais.

Būna, kad menininkai pasirenka su žmonėmis išvis neturėti tiesioginio santykio – susikoncentruoja tik į kūrybą. Ar tada, kai bijojote žmonių, nenorėjote taip atsiskirti?

Jeigu būčiau buvęs kompozitorius, gal ir būčiau radęs užuovėją. Tačiau tapau chorvedžiu, dirigentu. Ši specialybė savaime yra santykis. Mokytoju būti nelengva. Turi tam savotiškai užsigrūdinti. Kariuomenėje būna toks karantino laikotarpis, kai važiuoji į miškus ir tave ruošia tapti paklusniu kareiviu. Gal čia kitoks paklusnumas. Bet mokytojui taip pat reikia laiko, kad jis taptų mokytoju.

Iš pradžių jutau, kad nevaldau situacijos. Esu negražiai pasielgęs – pavyzdžiui, už pakarpos išmetęs iš klasės. Žiauru, ar ne? Mokytojas pasiduoda impulsui, išrauna vieną vaiką iš klasės ir išsviedžia į koridorių.

Gal su tuo, kuris trukdė pamoką, ir reikėjo taip elgtis?

Nežinau. Manau – jeigu taip pasielgiau, vadinasi, buvau labai netobulas. Nes aš tą padariau. Bet dabar jau seniai taip nedariau. Tai įvyko 1984-aisiais metais, buvau ketvirto kurso studentas.

Ilgą laiką teko gludinti konfliktines situacijas. Paskui suvokiau, kad tik per meilę, per palankų požiūrį, per šilumą galima eiti toliau. Anksčiau galvojau, kad vaikus turiu mokyti amato, dabar matau, kad turiu juos labai labai mylėti. Tada jie atsiduria prieglobstyje, kuriame gali ištraukti iš savęs tai, kas juose yra.

Kai pasakojate apie diktatoriškus impulsus, tai stebina, nes apie jus kalba, kad esate kuklus.

Aš irgi girdėjau. Dar kai buvau mažas, tolimi giminaičiai tėvams yra sakę, kad turiu kažkokį įgimtą kuklumą. Ar tai tiesa, nežinau. Gal tai – ne kuklumas, tik nedrąsa. O gal romumas.

Kita vertus, negaliu sakyti, kad visą laiką buvau romus. Jau nuo penkerių metų mėgau žaisti krepšinį. Visada stengiausi kuo daugiau įmesti, palaužti priešininką, nugalėti. Aš norėjau žaisti. Net norėjau išeiti iš šitos mokyklos, nes buvo pabodę. Užėjo rudeninė migla, pasakiau grįžęs tėvams, kad išeisiu. Jie sako: „Gerai, bet gal palauk, pabaik mokslo metus“. Tada atsitiko, kad po savaitės mokykloje pakvietė lankyti krepšinio treniruotes – mano gyvenimo svajonė pildėsi. Nutariau, kad niekur kitur neisiu.

Vaikystėje labai daug laiko praleisdavau lauke. Ėjau į žygius, kopiau į kalnus. Nemiestietiškas judėjimas man buvo mielesnis ir įdomesnis už kokius nors intelektualinius žaidimus. Net už muziką.

Tai kaip atsidūrėte M.K Čiurlionio menų mokykloje? Tėvai nusprendė už jus?

Ne, darželyje atėjo, patikrino, kaip dainuoju, ir atrinko iš daugelio vaikų. Dainuoti buvau išmokęs iš senelio, kuris vesdamas į darželį padainuodavo. Aš prašydavau – padainuok dar.

Priėmė į tą „čiurlionkę“. Groti nemėgau. Tėvai išvažiavo dvejiems metams į Afriką. Kad tėvai negalėtų kartu išsivežti ir manęs, senelis mane paguldė į ligoninę – atseit širdies ūžesiai. Nenorėjo išleisti su tėvais, nes mokiausi garsioje Mikalojaus Kazio Čiurlionio mokykloje – taip senelis sakydavo, nes nežinodavo, koks kitas vardas gali būti iš „K“ raidės. Senelis buvo pats artimiausias žmogus. Jis man atskleidė, kas yra gimtinė. Kai tėvų nebuvo, dvi vasaras keliavome po Šiaurės Lietuvą. Pas vienus gimines pabūdavom, pas kitus, taip man susilipdė gimtinės vaizdas.

O mokykloje nebuvo sunku mokytis. Buvau gana didelis tinginys, rūpėjo greičiau paruošti pamokas – ir į lauką. Pelnyti taškus – žiemą, vasarą. Svajojau būti krepšininku.

Neseniai girdėjau vieno vaiko tėvą šnekant, kad jis verčia savo vaiką groti ir šis ateityje jam būsiąs dėkingas. Ar prispausti vaiką, kad jis muzikuotų, yra įmanoma? Ar tai yra tik jo gyvenimo gadinimas?

Manau, kad įmanoma. Ką reiškia „gadinimas“? Jeigu jis groja – gadina gyvenimą? Jeigu šlaistosi kažkur – gadina gyvenimą? Jei sėdi vien prie knygos sukumpęs, akinius užsidėjęs – gadina gyvenimą? Tuomet viskas yra gyvenimo gadinimas.

Ne tai yra esmė. Tėvų užduotis labai paprasta – mylėti vaikus ir pasistengti kuo daugiau būti kartu. Trafaretinė tiesa, bet nuo jos nepabėgsi. Tai, kad su trim savo vaikais esame šioje mokykloje, man irgi dovana.

Galima būtų sakyti, kad žalojome vaikus, neduodami pasirinkimo. Bet kodėl? Jie galėjo pasirinkti. Mirga galėjo pasirinkti, nors tapo puikia dirigente. Ir Onutė vis dar gali pasirinkti, nors yra dvyliktokė ir puikiai groja. Tačiau tai sukūrė mūsų šeimą, kurioje yra daug ugnies ir dūmų. Bet visi vaikai sako: „Mano šeima – mafija“.

Galima sakyti, kad muzika yra jūsų šeimos pagrindinė ašis?

Jeigu apie muziką kalbame kaip apie dievišką, neįtikėtiną, prasmingą, vienintelį dalyką, tada taip. Aišku, muzikos atlikimo procesą su daug kuo galima lyginti. Bet tai yra laukas, kuriame gludinasi, pildosi vidinis pasaulis. Matai, kas ten plūduriuoja, skaidosi, kibirkščiuoja. Tavo patirtis didėja, skonis kinta.

M. K. Čiurlionio menų gimnazijos vaikų choras, kuriam vadovaujate, irgi šeima?

Aš tai vadinu sekta. „Čiurlioniukų“ choras yra sekta. Laukiu nesulaukiu, kada kas nors ateis ir pasakys: „Ką jūs čia išdarinėjat? Kodėl formuojat taip vaikus, jiems tai niekaip nepadės gyvenime?“

Į chorą vaikai ateina tris kartus per savaitę – tai yra jų pamokos. Aš stengiuosi, kad dalyvautume rituale. Čia nėra skubėjimo, kad viską reikia padaryti per tris minutes, ir pats kaltas, jeigu nesugebėjai. Mes mirkstam keliose dainose, kad net pradinukas turėtų pakankamai laiko pažinti kūrinį. Gal skubančiame pasaulyje jis daugiau tokios galimybės neturės.

Mano vyriausioji dukra Mirga žavėdavosi, kokie „čiurlioniukai“ nuostabūs. Guosdavosi, kad kai susiduria su profesionalais, bendravimo nėra, visi nori atidirbti darbą už pinigus ir skuba į šeimas. Tačiau tada ji pakliuvo į Prancūzijos simfoninį radijo orkestrą ir ėmė kalbėti kitaip. „Tėti, tikrieji profesionalai yra nepaprastai žmogiški. O tie, kurie kelia nosį, nėra tikrieji profesionalai. Gal jie neblogai įvaldę amatą, bet nesušildo kūrinio savo suvokimu, savo meile“.

Dabar vadovaujate chorui „Aidija“. Šis choras juk susikūrė iš buvusių „čiurlioniukų“. Ar išliko ta meilės atmosfera?

„Aidija“ turėjo nuostabų pavasarį. Didžiulė dovana tą patirti. Susiburia bendraminčių ratas, dainuoja ne du kartus per savaitę, bet susirenka beveik kasdien, dainuoja gatvėse. „LRT“ apie mus net sukūrė filmuką, kuris vadinosi „Dainuojantys gatvėse“. Važiuodavome vasarą vieni pas kitus į kaimus, gyvenome kluonuose.

Gyvenome neįtikėtinai smagiai, o paskui nusprendėme nuvažiuoti į užsienį, į konkursą. Nieko nesitikėjome – ką čia, mes tik „sava chebra“. Bet visi buvome iš „čiurlionkės“. Išsikėlėme tikslą parengti sudėtingus kūrinius. Kasdien dirbome, vasarą po keturias, net penkias valandas. Viena „Aidijos“ narė tvirtina, kad net po šešias, bet aš tuo netikiu.

Nuvažiavome į konkursą. Kaip iš giedro dangaus – bum, pirma vieta. Kita kategorija – vėl pirma vieta. Trečia kategorija – bum, diskvalifikavo, nes neįsiskaitėme į taisykles, nebuvo galima naudoti muzikos instrumentų, o mes pagrojome skudučiais.

Tai įvyko 1992 metais ir ką tik nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai pripažinimas tarptautiniame konkurse buvo svarbus įvykis. Gal tada „sava chebra“ ėmė jausti daugiau atsakomybės?

Kai grįžome, žurnalistai mūsų klausė, ar nebaisu toks pripažinimas. Sakau – baisu, bet mes čia juk nieko nepadarėme. Didžiausias pasikeitimas buvo tai, kad kompozitoriai ėmė mums rašyti muziką. Labai graži patirtis bendrauti su kūrėjais, kurie kuria atlikėjams.

Tačiau kvailučiai buvome, kiemo komanda ir likome. „Aidija“ turėjo šansų tapti kokiu nors choru prie Kultūros ministerijos, gauti finansinį pagrindą, bet nieko negavo. Likome neformali organizacija ir net savo vardą užpatentavome ir įkūrėme viešąją įstaigą tik po 2000-ųjų.

Tiek muzikinės veiklos. Kam jums dar reikia grigališkojo choralo?

O, čia tai yra šaknis. Nuo pat jaunystės jaučiau tokį nepasitenkinimą, atrodė, kad daugybė dalykų muzikoje yra tuštybė. Pavyzdžiui – artistiškumas. O kai patiri jausmą, kad tai yra tuštybė, pradedi klausti – kodėl taip yra?

Ieškai, į ką atsiremti. Kai prisiliečiau prie choralo – viskas man susistygavo. Dėl ko tu giedi? Kadangi Viešpats yra visagalis ir beribis, galima ką nors atlikti vardan jo ir tada visa muzika pasidaro prasminga. Tada jauti, kad atlieki ne šiaip sau.

Tiesa, choralas į mano gyvenimą atėjo vėlai – man jau buvo dvidešimt treji.

Tai jūs vadinate „vėlai“?

Turiu omenyje, kad jau anksčiau pažinau didžiulį muzikos pasaulį, o prie choralo net studijų metais nė neprisiliečiau. Tačiau uždraustas vaisius labiau traukia.

Įdomu, kad pirmasis pasiryžimas leistis į šias giesmes man atsirado sovietinėje kariuomenėje. Paskui buvo Nepriklausomybė, Katedros grąžinimas, taip ir pradėjome giedoti. Prieš išvykstant į Prancūziją tarsi išsprūdo: „Važiuoju studijuoti tokio dalyko, kuriuo visą gyvenimą gyvensiu“. Paryžiuje dar to nesupratau. Tik kai išgirdau, kaip gieda vienuoliai Solesmes vienuolyne, tada atėjo pasitenkinimo jausmas – galų gale radau tai, ko ieškojau.

Dabar kiekvieną sekmadienį su Vilniaus universiteto giedojimo mokykla „Schola Cantorum Vilnensis“ giedate šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčioje. Ar galima būtų sakyti paprastai, kad giedojimas suteikia energijos lakstyti per gyvenimą taip, kaip dabar lakstote?

Turbūt galima. Tik ne energijos, o šviesos. Kai esu pavargęs, labai reikia tokio šviesos įliejimo, kad vėl nušvistų pritemęs kelionės peizažas.

Apie choralą aš dar nedaug žinau. Stengiuosi giedoti visa širdimi. Stengiuosi ieškoti kelių, kaip per giesmę bendrauti. Ir tame kelyje pražysta vis naujų gėlyčių.

Daug kalbėjome apie muziką. O kokia yra tylos vieta?

Tyla visada reikalinga. Štai dirigavimas yra gyvas ant oftakto. O kas yra oftaktas? Tai – dėmesio sutelkimo taškas, įkvėpimas ir pradžia. Tylą mes visi išgyvename įvairiai. Rudeninę tylą, kai viskas nyksta ir ateina žiema. Šventinę tylą, kai čia pat gimimas. Tyla, kaip ir žodžiai, gali rodyti esmę arba gali nerodyti jos. Net sakyčiau, kad tyla yra vienas iš labai reikalingų žodžių. Kas jau yra patyręs tylą, tas moka ją susikurti ir joje pabūti – net triukšme, tarp kitų žmonių. O jeigu jaučia, kad kiti žmonės trukdo, pasitraukia ir pabūna vienumoje.

Neperskirtumėte tylos ir gyvenimo šurmulio?

Ne, viskas yra vientisa.

 Ginta GAIVENYTĖ