Ispanų operos solistas Oscaras Marinas (Oscar Marin) jau turi savo mėgstamų kavinių Vilniaus senamiestyje. Jis šiek tiek supranta lietuviškai, nes teko išmokti lietuvių kalba dainuoti Franzo Leharo operetės „Linksmoji našlė“ ištraukas. Vis dėlto O. Mariną su Lietuva labiausiai suartino Nomeda Kazlaus. Jiedu prieš 14 metų susipažino Montserrat Caballe meistriškumo kursuose Andoroje. Tarp jaunojo tenoro iš Barselonos ir soprano iš Vilniaus užsimezgė ryšys, pranokstantis kolegų santykius, tačiau niekada neperaugęs į aistrą. „Tegul ji lieka scenoje“, – šiltai nusišypso Oscaras.

 

Vyras įsitikinęs: būtent nuoširdi draugystė jo ir Nomedos duetui suteikia energijos ir gundomo žavesio, o koncertams – tęstinumo. Artimiausiame O. Marino ir N. Kazlaus repertuare – populiariosios klasikos ir popmuzikos šedevrų pripildyta programa „Pakelkim mes taurę!“ Su ja operos solistai lapkričio mėnesį keliaus po Lietuvą: lapkričio 12 d. koncertuos Alytuje, 14 d. Klaipėdoje, 16 d. Kaune, 18 d. Vilniuje.

Ką reiškia būti operos solistu šalyje, kuri turi šio meno tradicijas?

 Būti operos solistu reiškia pasiaukoti. Tai niekada nėra lengvas kelias. Niekas nėra lengva šiame gyvenime. Tačiau laikai keičiasi. Anksčiau dainininkai ruošdavosi metų metais, jie buvo labai vertinami. Dabar teatruose dažnai dainuoja „greitą karjerą darantys“ solistai, tarkim, studijavę tik penkerius metus ir šiek tiek dainavę „Otelą“, o didelę patirtį ir potencialą turintys solistai lieka už borto.

Ispanijoje opera turi pamatus, tačiautelevizija pridarė daug žalos. Turiu omeny realybės šou, laidas apie žymius žmones, dainų konkursus, kurie, mano požiūriu, neteisingai nukreipia žiūrovus. Tokios laidos mano šalyje sudaro apie 95 procentus visų TV programų.

Taigi, dainininkų padėtis Ispanijoje dabar bloga. Vietos yra vos keliems. Šiandien jauni žmonės atsikelia vieną rytą ir nusprendžia tapti atlikėjais. Viena pagrindinių priežasčių – nori labai greitai išgarsėti, uždirbti daug pinigų ir, svarbiausia, atostogauti, o studijos ir pasiruošimas lieka sąžinės reikalu.

Tai ar tokiais laikais verta atsiduoti darbui operoje visais 99 procentais? Ką tokiu atveju reikia paaukoti?

Kiekvienas aukojasi ir deda pastangas dėl didesnės asmeninės laimės. Bet nevertėtų parduoti savo sielos vien dėl tikslo siekimo, tai – ne auka. Svarbiausia daryti tai, ką mėgsti. Tik, žinoma, yra dalykų, kuriuos reikėtų pamiršti norint būti profesionaliu operos solistu: audringą naktinį gyvenimą, vakarėlius iki paryčių, mėgavimąsi tabako dūmu ir alkoholiu. Nors man pačiam tai nebuvo auka, veikiau – išsilaisvinimas. Užtat dabar jaučiuosi žymiai sveikesnis.

Vis dėlto visi operos solistai man pritartų, kad blogiausia tai, jog mes dėl nuolatinių gastrolių, darbo grafikų per mažai bendradarbiaujame su mylimaisiais. Pavyzdžiui, aš žmonos nematau savaitėmis, kartais – net po kelis mėnesius. O tai mane labai liūdina...

Pakalbėkime ir apie linksmesnius dalykus. Ką išskirtumėte kaip didžiausią malonumą, kurį gauna scenos žmonės?

Tai labai reikšmingas klausimas, net labai! „Dainavimo malonumas“ – toks galėtų būti ir geros knygos pavadinimas. Tai – įvairių pojūčių ir emocijų puokštė. Dainavimas pranoksta jausmus ir tampa kelione į mūsų vidinę visatą, kur laikas ir erdvė išnyksta. Man dainavimas – ypatingos patirties kūrimas.

Didelis mano profesijos privalumas tas, kad kai nueinu pas gydytoją ir jam pasakau, jog esu operos solistas, sulaukiu labai šilto dėmesio ir gero gydymo!

Esate prisipažinęs, kad Jums artimiausias vaidmuo – Cavaradossi iš Giacomo Puccini operos „Tosca“...

Norėjote paklausti, kodėl Cavaradossi? Jis toks pat kaip aš. Cavaradossi yra tapytojas. Menininkas. Aš – irgi menininkas. Aš taip pat padėčiau Angelotti. Žmoną myliu su tokia pat aistra kaip Cavaradossi Toscą, ir mirčiau kaip jis, kad apginčiau teisingumą. Man apskritai patinka G. Puccini. Myliu ir kitus kompozitorius: Giuseppę Verdį, Ruggero Leoncavallo, Pietrą Mascagnį, Julesą Massenetą... Šie kūrėjai – kaip gyvenimas: pilni energijos, aistros, tiesos ir paslapties.

 Ar negaila, kad operos solistai per visą savo gyvenimą atlieka dažniausiai po vieną ar kelis vaidmenis, priešingai nei aktoriai, kurie turi daug rolių?

Aktoriui turėti daug vaidmenų – joks privalumas. Vadinasi, jis – prastas aktorius. Aktorius gali nusifilmuoti šimte kinofilmų, suvaidinti šimtą skirtingų personažų, bet jis dažniausiai įkūnys kokį nors vieną caharakterį, tipažą. Tik didūs aktoriai, kurių iš tiesų ne tiek jau daug, gali suvaidinti šimtąvaidmenų ir nemirti nuo įtampos, persidirbimokaip Jameso Cagney filme „Man of Thousand Faces“.

Tarp kitko, operos solistui, kuris turi daugybę vaidmenų ir nuo 50 iki 80 spektaklių per metus, darbo ritmas – pašėlęs. Reikia atminti, kad kino aktorius per gyvenimą gali suvaidinti kad ir šimtąvaidmenų, bet po kartą,o operos solistas gali atlikti dvylikavaidmenų, bet tūkstantį kartų.

Viename interviu minėjote, kad Jums tikroji operos šalis – Vokietija. Dėl Richardo Vagnerio, o gal vokiškos tvarkos?

Vokietija – šalis, kuri teikia didelę svarbą kultūrai, ypač klasikinei muzikai, ir nuo mažumės. Tiksliau, kiekvienam formuojamas stiprus kultūrinis pagrindas ir mokykloje, ir namie. Galiausiai vaikai ir turi turėti tokią galimybę. Vokietija yra ekonomiškai stipri valstybė, kurioje daug investuojama į švietimą, mokymąsi, teatrus. Svarbiausia – vokiečiai supranta tą kultūros reikšmę visuomenės vystymuisi ir ateičiai.

Gyvenant Ispanijoje mano tikėjimas prarado bet kokias iliuzijas. Čia nėra jokios realios valstybės paramos menui. Štai pažiūrėkite į mokesčius: matadorų sportas, futbolas moka 4 proc. PVM, o muzika, literatūra, kinas, teatras – 21 proc. Tai kokią kultūrą mes galime užtikrinti savo vaikams? Kokią jos ateitį? Tikiuosi, Lietuvoje kultūra vertinama kaip gyvybiškai svarbi šalies raidai.

Jei jau prakalbote apie tai, kokia nevienoda gali būti valstybės kultūros politika, tai paaiškinkite,kuo skiriasi operos solistai iš skirtingų šalių?

Iš tikrųjų operos solistai visame pasaulyje vienodi, nepriklausomai nuo kultūros politikos. O tie skirtumai atsiranda daugiau dėl asmeninių žmogaus savybių. Štai Nomeda Kazlaus yra aukščiausio lygio profesionalė, deganti troškimu tobulėti. Ji gali būti pavyzdys kiekvienam atlikėjui dėl griežtos savidrausmės, atsidavimo savo darbui. Bet labiausiai ji nuo daugumos operos solisčių skiriasi tuo, kad pirmiausia ji yra mama, o tik paskui operos solistė. Dukra jai padėkos už tai, kad ji praleidžia daug laiko kartu, yra puiki mama ir nuostabus žmogus.

O jei plačiau palygintume, pavyzdžiui, Ispanijos ir Lietuvos menininkus, galiu pasakyti, kad jaučiu, jog jūsų šalyje žmonės daugiau kažką daro ne vien dėl pinigų. Ispanijoje daug kas daroma tik dėl pinigų, bet, regis, padėtis ir čia keičiasi. Apskritai, jei pinigai nebūtų žmonių varomoji jėga, pasaulis veiktų geriau ir tobulėtų greičiau.

Remdamasis savo ir Nomedos patirtimi, atskleiskite, ką dviem operos solistams reikėtų daryti, kad jie galėtų būti tinkamais scenos partneriais?

Mes su Nomeda pažįstami daug metų. Jau nuo pat pirmo momento, susitikę M. Caballe meistriškumo kursuose, pajautėme fantastišką ryšį. Nomeda buvo ryški, energinga, ji buvo tiesiog šauni ir drąsi. Su Nomeda dirbti yra lengva, nes ji – moteris, kuri žino, kaip būti Nomeda dainininke ir Nomeda žmogumi. Tai reiškia, kad ji yra subalansuota asmenybė. Tikiuosi, suprasite, ką noriu pasakyti. Mūsų instrumentas – balsas visuomet mus, solistus, lydi, bet žmogaus negali pavogti nei jo profesija, nei aplinka.

Tačiau dažnas atvejis, kai žmonės po judviejų koncerto išeina įsitikinę, jog esate pora. Ar pritariate, kad atlikėjai turėtų intymiai suartėti, idant scenoje juos sietų ypatingas emocinis ryšys?

Žmonės daug ką įsivaizduoja. Žmonėms patinka mus su Nomeda matyti kartu scenoje ir gyvenime, nes mes gerbiame vienas kitą bei vienas kito asmeninį gyvenimą. Mudu nepadarytume nieko, kas mūsų gražią, sveiką draugystę suardytų. Tegul ta aistra ir lieka ant scenos. Dabar prisimenu garsųjį argentiniečių duetą „Pimpinela”. Jie dainuodavo apie meilę ir sudužusią širdį. Žmonės buvo įsitikinę, kad jie gyvenime – įsimylėjėliai. Tačiau koks šokas visiems buvo paaiškėjus, kad šie atlikėjai – brolis ir sesuo! Tai tik parodo, kad kartais tai, ką menininkai daro, yra teatras. Grynas teatras, komedija.

O seksas tarp kolegų yra kaip anekdotas. Jei ir pasitaiko tokių atvejų, tai yra taip intymu, kad turi likti privačiai. Nesvarbu, kokia profesija – aistra gali užsidegti ir tarp kolegų iš kitų sričių, nebūtinai menininkų. Seksas yra tai, kas gyvenime turi plaukti natūraliai, viskas priklauso nuo jausmų.

Ką manote apie operos solistus, kurie pasuka į popmuziką ir dėl to kritikuojami už neištikimybę klasikai?

Yra operos solistų, kurie turi įvairių galimybių balsą ir nori išmėginti kitus stilius. Deja, tai sudėtinga dėl vadybos lygio mūsų profesijoje. Todėl arba tenka iš viso keisti kryptį, arba sulaukti pasiūlymo iš įrašų kompanijos ar prodiuserio. Dainininkas turi daryti tai, kas jam suteikia džiaugsmo. Tegul patys operos solistai nusprendžia, ką jiems dainuoti, niekas negali jų teisti.

Turime puikių pavyzdžių: Enrico Caruzo, Placido Domingo, Luciano Pavarotti, Roberto Algana, Jonas Kaufmannas, Piotras Beczala, Vittorio Grigolo, galiausiai didis Lietuvos tenoras Virgilijus Noreika. Aš pats galvoju apie simfoninio popso projektą ir, tikiuosi, šią idėją kada nors įgyvendinsiu. Žinau, kad ir Nomedai artimos tokios mintys.

Kokį populiarų kūrinį jums mieliausia atlikti?

Man labai patinka Franko Sinatros daina „My way“. Šią dainą atlieku koncerte su Nomeda „Pakelkim mes taurę!“ Turėjau progą ją atlikti ir per TV 3 televizijos projektą „Šok su manimi“, per 2012 m. Kalėdas. Tiesą sakant, vėl norėčiau padainuoti lietuviškoje televizijoje.

 Koks jūsų mėgstamiausias kūrinys iš koncerto su Nomeda programos?

Man ypatingiausia akimirka, kai Nomeda dainuoja ispaniškai „Granadą“, o aš duetu su ja dainuoju lietuviškai „Linksmąją našlę“ (štai dabar ir atskleidžiau jums paslaptį). Galiu pasakyti, Nomeda – geriausiai „Granadą“ atliekantis sopranas visame pasaulyje. Bet mane taip pat jaudina, kai ji atlieka ir lietuviškus kūrinius.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ