Pažįstami, sužinoję, kad Monika Neverauskaitė Olandijoje studijuoja cirką, iš pradžių pakikendavo. Juk Lietuvoje šis menas daug kam kelia asociacijas su žvėrelių kankinimu ir visai nejuokingais klounų pokštais. Vakarų Europa to atsisakė ir paniro subtilių idėjų žaismę. Monika prisipažįsta, kad ir pati apie naująjį cirką nieko nenutuokė, kol... nesusipažino.

„Kai kurie į tokį mano pasirinkimą žiūrėjo kreivai. Iki šiol vis dar kas nors prunkšteli, kad esu cirkininkė. Žmonės nežino, kas tas naujasis cirkas“, – šypsosi į Vilnių atvykusi M. Neverauskaitė. Ji festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“ dalyvaus antrą kartą. Spektaklio pavadinimas išliks toks pats – „Open Stage“. Mergina nuoširdžiai stebisi, kad susidomėjusieji šiuo projektu jau dvi savaitės prieš pasirodymą klausinėjo, koks ir apie ką jis bus. Vis dėlto ekspromtas Monikai artimas. Ir į cirką buvusi Vilniaus licėjaus auklėtinė atėjo neplanuotai. Vietoj atsakymo, ką ji veiks baigusi bakalauro studijas Roterdamo menų akademijoje, kol kas galima dėti daugtaškį.

Kaip licėjaus moksleivė, kuri turėjo galimybę stoti į, tarkime, politikos mokslus arba IT,patraukė į šokį ir cirką?

Manęs niekada netraukė nei į politiką, nei į IT sritį. Vyrauja nuomonė, kad licėjaus auklėtinis būtinai turi studijuoti tiksliuosius mokslus ir vykti į Kembridžą. Tarp mano draugų nemažai pasuko tuo keliu, ir už juos labai džiaugiuosi. Bet yra ir daugybė kitų sričių, kuriose galima žmogui tobulėti. Pavyzdžiui, menas. Visuomenei jis – labai reikalingas. Juk visiems reikia kino, teatro, muzikos, šou. Menas yra visur. Kaip mes rengiamės, ką valgome, ką skaitome, koks dizainas mus supa – viskas yra menas. Tik žmonės to nepastebi.

Dar kai mokiausi licėjuje, prisidėjau prie renginių organizavimo, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre pas Vidą Lipskytę lankiau dramos būrelį, vėliau perėjau į šokius pas Jekateriną Deineko. Baigusi mokyklą, nežinojau tiksliai, ką noriu daryti. Turėjau ketinimų stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, bet sužinojau apie galimybę išvykti į Norvegiją pasimokyti norvegų liaudies šokių. Per daug negalvojau. Nusprendžiau, kad jei nesu tikra dėl to, ką norėčiau daryti Lietuvoje, tai galima pamėginti kažką nuveikti užsienyje.

Kaip galėjo patraukti toks specifinis dalykas – norvegų liaudies šokis?

Norvegijoje šis šokis – tarp tam tikro sluoksnio žmonių ganėtinai populiarus. Vyksta daug norvegų liaudies šokiui skirtų užsiėmimų, festivalių. Ten šoka irvaikai, ir vyresnio amžiaus žmonės. Man šis šokis labai patiko. Aš jo jau šiek tiek mokiausi Lietuvoje. Pastebėjau, kad lietuvių liaudies šokyje viskas, kiekvienas žingsnelis sustyguotas, o čia – daug improvizacijos. Vyras lyderiauja, moteris turi prie jo judesių taikytis ir savo partnerį jausti. Tai mane labiausiai ir žavi. Be to, man patinka gyva norvegų liaudies muzika, norvegiškas smuikas – fidelis. Skandinavų liaudies šokiai panašūs, bet norvegų labiausiai skiriasi iš visų.

Kuo ypatinga ta mokykla, kurioje mokeisi?

Mokiausi Mangeryje Manger Folkehøgskule. Tokios liaudies mokyklos Skandinavijos šalyse – labai populiarios. Lietuvoje tie „gap year“ vis dar kelia siaubą, mokiniai spaudžiami iškart kur nors stoti. O Skandinavijos šalyse įprasta baigus mokyklą metus save išbandyti kokioje nors srityje. Specialybių yra įvairių: galima pabandyti nardymą, jodinėjimą, žygius po kalnus, galima – ir elektroninę muziką, animaciją, scenos menus.

Ten stojamojo konkurso nėra. Nėra ir vertinimo balų. Egzaminai nevyksta, tik, žinoma, baigiamieji pasirodymai. Nuo to neišsisuksi, bet niekas ir nenori išsisukti. Aišku, galima laiką leisti tuščiai, tinginiauti, tačiau viskas priklauso nuo paties žmogaus – mokaisi tik sau, dėl savęs. Taip auga savarankiškumas, motyvacija, atsiveria įvairių galimybių.

Kaip iš šokio pasukai į cirką?

Niekada nieko tiksliai neplanavau. Vis man pasitaiko kokia nors proga ir ją išnaudoju. Ir dėl cirko viskas, atrodo, susidėliojo natūraliai. Jei nebūčiau mokiusis Norvegijoje, nebūčiau patekusi į cirko studijas Olandijoje.

Po metų, skirtų norvegų liaudies šokiams, vis dar nežinojau, ką daryti toliau. Pradėjau ieškoti panašaus pobūdžio mokyklos, radau ją Danijoje, Silkeborge Performers House. Ten buvo daugiau šiuolaikinių menų specialybių. Draugė mane atkalbėjo nuo šokio studijų, nes jų lygis nebuvo itin aukštas, ir rekomendavo cirką. Į jį mane nuvedė požiūris, kad tik per patirtį sužinai, ko iš tikrųjų nori. Aš nebijojau rizikuoti. Maniau, jei nepatiks, trauksiu kur nors kitur.

Danijoje cirko studijos truko semestrą. Po pusės metų, kai semestras jau ėjo į pabaigą, mums buvo suorganizuota kelionė į Roterdamą, „Codarts“ menų akademiją. Iš mūsų mokyklos ten vyko ir šokėjai, ir muzikantai, ir cirkininkai, kad pamatytume, kaip dirba tikri studentai.

Savaitę su studentais turėjome bendras dirbtuves, stebėjome jų darbą. Mums buvo surengti ir stojamieji. Važiuodama ten nė negalvojau, kad stosiu. Atrodė, kad pažiūrėsiu ir grįšiu. Bet supratau, kad nieko neprarasiu dalyvaudama atrankoje. Po poros mėnesių gavau atsakymą, kad mane pasirinko.

Kol kas didelės konkurencijos stojant nėra, nes naujasis cirkas akademijoje, kurioje studijuoju, – dar visai jauna meno šaka. Bet matosi, kaip kiekvienais metais cirko studijų lygis Olandijoje keičiasi. Šių metų pirmakursiai jau daugiau išmano, negu dabartiniai antrakursiai.

Kuo šokių pamokos gali pasitarnauti cirke? Gal tokia patirtis netgi trukdo?

Iškart galima pajusti skirtumą tarp studentų, kurie į cirką atėjo iš šokio, ir tų, kurie nėra šokę. Šokio patirtis cirkui – labai naudinga: suteikia judesio, mobilumo, oto cirko artistamstrūksta. Tiesa, kartais šokėjai būna kiek drąsesni, jie nebijo atlikti sudėtingų triukų, mes – atsargesni. Gal jiems trūksta tik daugiaujėgos. Nuo šokio darbas cirke skiriasi technika, kitokiais fiziniais krūviais. Cirke daugiau triukų. Bet šokis ir cirkas vienas kitam labai reikalingi.

 Nepaminėjai dar vieno skirtumo: cirko artistui nereikia kas pusmetį kurti po naują spektaklį.

Kūryba ir jos kančios – malonumas. Bet tikrai privalumas, kad nereikia laiko skirti vis naujo numerio kūrimui. Cirko artistas gali važinėti su tuo pačiu pasirodymu po skirtingus festivalius ir įtraukti jį į vis kitas programas, jei tik mato, kad žiūrovams patinka. Kiekvienas cirko artistas, kol studijuoja ir dirba vienas, turi turėti solo pasirodymą. Tas numeris jam yra kaip vizitinė kortelė. Tačiau tikrovėje jis toks pat ilgai neišlieka, nuolat būna tobulinamas, kadangi ir publika labai skiriasi. Ruošdamasis kiekvieną kartą atrandi naujų detalių.

O kodėl taip nustembi nuo klausimo, ką šį kartą parodysi Vilniuje?

 Pastebėjau, kad Lietuvojeskiriasi požiūris į pasirrengimą spektakliui. Man susidarė įspūdis, kad žmonės įsitikinę, jog jau prieš mėnesį turime būti viską iki galo parengę, surepetavę. Aš per daug nestresuoju. Iš patirties žinau, kad spektaklis susidėlios. Be to, tikiu, jog per daug surepetuotas pasirodymas praranda tikrumą, nuoširdumą, o, kai jame vis dar lieka vietos improvizacijai, tuomet tiek pats artistas, tiek žiūrovas lieka nustebinti.Bet daugiau kūrybinio proceso detalių atskleisti nenorėčiau.

 Šiuolaikinis scenos menas nebeįtelpa į vieną žanrą, viskas tarsi susilieja. Kuo cirkas, atsisakęs žvėrelių ir klounų, gali būti išskirtinis?

Nežinau, šis klausimas sunkus ar lengvas? Sudėtinga būtų apibrėžti, kas tas cirkas. Tai teatro, judesio, muzikos sintezė. Cirkas panašus į teatrą, bet čia reikia daugiau fiziškumo. Cirkas panašus į šokį, bet reikia daugiau triukų. Cirke svarbi ir muzika, tačiau tai – ne muzika. Cirke labai išsiskiria fiziniai gebėjimai, bet tai – ne sportas. Man pačiai svarbu, kad naujasis cirkas nėra vien pasilinksminimo forma – jis skatina pamąstyti.

Taigi, kokia naujojo cirko paskirtis, ar apskritai ji privalo būti?

 Ta cirko, kaip ir bet kokio kito meno, paskirtis neprivalo būti, bet yra savaime. Būdamas menininku, gali į savo kūrybą žiūrėti lengvai, daryti tai, kas tau patinka, gali žiūrėti rimčiau. Menas iš esmės kalba apie tą patį, tik kitomis formomis. Cirke labiau atsiskleidžia fiziniai dalykai. Bet žmogus čia rodo ne vien jėgą. O kaip kokios nors idėjos, problemos pateikiamos, viskas priklauso nuo pačių artistų. Cirko trupės labai skiriasi. Man pačiai gražu žiūrėti į žmonių kūnus, kaip jie dirba. Svarbu ir vizualinės detalės. Nebūtina kokia nors filosofinė mintis.

Paradoksas: iš pradžių cirkas buvo tik šeimai ir vaikams, o dabar – ne vaikams. Mažieji liko nuskriausti?

Šiam festivaliui menų spaustuvė pasirinko šūkį „cirkas – ne vaikams“, nes programa orientuota į suaugusį žiūrovą. Manau, rengėjai nenorėjo suklaidinti tėvelių. Bet naujasis cirkas gali būti labai įvairus, jis kuriamas ir vaikams. Tokiu atveju trupės pasirodymas būna pagrįstas žaidimo forma. Beje, kai nuo mažens yra galimybė stebėti cirko spektaklius, ilgainiui susiformuoja visiškai kitoks šio meno suvokimas.

Spėju, kad tavo paieškos cirku nesibaigs...

Man cirkas – labai įdomu. Su kursiokais pasvarstome, kad reikėtų įkurti trupę. Bet negalėčiau sakyti, kad cirkas – ta sritis, kurioje save matau visu šimtu procentų. Šiandien, likus metams iki studijų pabaigos, dar nežinau, ar sieksiu būtinai cirko artistės karjeros. Bet ta įgyta patirtimi labai džiaugiuosi, nes cirke daug ko išmokstu.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ