Vidaus reikalų ministerijos (VRM) reprezentacinio pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas Egidijus Miknius prisipažįsta, kad šį darbą dirbtų, net jei pats turėtų primokėti. Jis įsitikinęs: pinigai būtini, bet atlygis negali būti nei svarbiausiu energiniu varikliu, nei stabdžiu. „Mano darbo lygis būtų toks pat, ir jei gaučiau 10 tūkstančių litų algą. Esu maksimalistas ir, nepriklausomai nuo atlygio, siekiu geriausių rezultatų“, – sako E. Miknius, kurio vadovaujamas orkestras šiais metais minėjo 25-ąsias atkūrimo metines, o kitais švęs 80-ąsias įkūrimo metines.

Orkestrų kultūra trombonininkas ypač susižavėjo gyvendamas Vokietijoje. Norą kurti stiprią muzikos jėgą jis dabar mėgina įžiebti ir savo instrumentininkams. Per repeticijas dirigentas neišvengiamai tampa ir pedagogu, ir motyvatoriumi. Jis, kaip ir teatro režisierius, turi pasirūpinti, kad atlikėjai per pasirodymą sužadintų savyje emocijas ir įsijaustų į grojamą muziką. Egidijus svarsto, kad koncertas turėtų virsti socialiniu žaidimu. Tačiau ši užduotis nėra lengva.

Apie orkestrą kalbate su dideliu užsidegimu. Iš kur toks susižavėjimas?

Mokiausi pūsti tromboną. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), norėjau paragauti duonos kitur. Vokietijoje baigiau trombono solisto klasę. Ten pamačiau, kas yra orkestras, ir koks studentų požiūris. Pavyzdžiui, į akademijos orkestrą vyksta atrankos. Konkurencija – beprotiška. Daugybė studentų ten nori patekti. Turi sugroti vos kelias natas, bet tave vertina apie 70 kolegų ir dar 2 tūkstančiai žiūrovų. Azartas, išgyvenimai panašūs kaip sporte. Studentai mokomi, kaip tam pasirengti psichologiškai.

O tarp jau patyrusių profesionalų – dar kitoks, labai aukštas lygis. Jie jau žino, kaip įveikti stresą, kaip laisvu metu pailsėti nuo muzikos ir scenoje patirto streso. Vienas mano kolega yra pastebėjęs: tu groji, o tave nori sudraskyti būrys alkanų vilkų, jie tik ir laukia, kada tu nusigrosi koncerte. Publika tokia išprususi, kad reaguoja į kiekvieną ryškesnį momentą: jei sugroji gerai, po kūrinio palydi aplodismentais, bet užtenka tik vienos menkiausios klaidos, ir nuvilnys nepasitenkinimas, šnabždėjimai.

O pučiamųjų čempionatai, vykstantys Vakarų Europoje, azartu prilygsta žaidynėms. Visi lenktyniauja, kas sugros geriau, kas bus pirmesni. Po vietų paskelbimo muzikantai nesimuša, bet emocijos kyla karštos. Audringai reaguoja ir patys orkestrai, ir žiūrovai.

Vokietijoje dešimt metų grojęs skirtinguose orkestruose ir pamatęs, kokio masto renginiai vyksta Europoje, pamačiau, kad yra didelis kokybės laukimas, o orkestro pasiruošimas turi būti ypatingas.

Kodėl vis dėlto pučiamųjų orkestro įvaizdis paskui save velka sovietmečio šešėlio uodegą ir asocijuojasi suspalio revoliucijosar darbininkų švente?

Gali būti, kad tik posovietinių šalių žmonės orkestrą taip įsivaizduoja. Tai nėra teisinga. Dalyvavau tarptautiniuose festivaliuose, orkestrų čempionatuose Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje. Tai, kas ten vyksta, nė kiek neprimena sovietinių laikų. Vakarų Europoje orkestrai taip pat pasirodo paraduose, bet jei groja, tai tiesiog fantastiškai. Jaučiamas didelis skirtumas tarp saviveiklininkų ir profesionalų lygio.

Pas mus riba tarp mėgėjų ir profesionalų orkestrų nyksta. Saviveiklininkai groja taip pat arba beveik taip gerai, kaip profesionalai. Tai reiškia, kad pastarųjų lygis nėra aukštas.

Kiek tą lygį lemia profesionalų paruošimas?

Susirūpinimą kelia tai, kad pastaruoju metu meno mokyklos apskritai miršta. Valstybė mėgina panaikinti profesionalaus meno sąvoką ir muzikos mokymąsi palikti vien neformaliam ugdymuisi. Tik mūsų elito dėka ši idėja dar neįgyvendinta, tačiau tokių ketinimų yra.

Kita problema, kad LMTA nėra rimtų orkestrinių studijų, instrumentininkai ruošiami tik solistais. Po to jie ateina dirbti į orkestrus. Vakarų Europoje studentai tikslingai ruošiami darbui kolektyvuose ir tik labiausiai išsiskiriantys, vienas kitas, pasuka solisto keliu.

Prieš pokalbį užsiminėte, kad norėtumėte, jog profesionalūs pučiamųjų orkestrai Lietuvoje taptų kitokie, nei dabar yra. Ką turėjote omeny?

Tuo metu, kai mokiausi, šalyje požiūris į muziką buvo visiškai kitoks. Man labai įstrigo 1985-ieji, kai Vilniuje vyko pučiamųjų orkestrų konkursas. Nuotaika buvo šventinė, jautėsi didžiulis noras nugalėti. Buvo daug dalyvių. Dabar kasmet irgi vyksta orkestrų čempionatas Panevėžyje. Bet jis rengiamas pavienių entuziastų iniciatyva.

Be to, pastebėjau, kad pučiamųjų instrumentų orkestruose grojantys muzikantai jaučiasi prislėgti, nuvargę. Jų netenkina gaunama minimali alga. Sutinku, kad profesionalai turi gauti didesnį atlygį. Šiuo metu jų algos tokios skurdžios, siekia vos tūkstantį litų, kad dauguma turi ieškoti papildomų pajamų šaltinių. Kita vertus, kad ir kiek žmogui mokėtų, pinigai neturi lemti jo atsidavimo darbui. Profesionalūs muzikantai turi susivokti ir atsakyti už tai, ką daro. Svarbiausia yra noras, o jam esant, ateina ir kokybė. Su VRM reprezentaciniu pučiamųjų orkestru to ir siekiame.

Jei ne vien nepakankami pinigai yra vangumo priežastis, tai ko dar trūksta?

Viena pažįstama muzikantė taikliai orkestro pasirodymą palygino su socialiniu žaidimu. Muzikantas turi būti artistas, kaip aktorius teatre. Tai lemia kiekvieno asmeninis požiūris. Dabar, deja, muzikantai susmukę, sukritę, nuvargę. O gali užtekti tik saulės rezginį šiek tiek pakelti į viršų, ir žmogus jau bus kitoks. Turi būti pasitempęs, tada atrodysi grakštus, pakiliai. Tuomet ir jausis muzikos jėga. Tokios laikysenos, šito mažyčio dalyko, mūsų orkestrams labai trūksta. Galbūt stinga idealizmo.

Bandote žmonėms jo įkvėpti? Ar tai išvis įmanoma?

Mėgindamas užkurti savo orkestrą, kolegų klausiu: ar mes norime groti? Jei norime, tai kaip? Išeiti ir papūsti dūdą – tai ne grojimas. Orkestre turi būti garsas, o ne triukšmas. Koncerto metu turi bėgti nervas, tada muzika skamba visai kitaip.

Mano dirigavimo pedagogas profesorius Juozas Domarkas sako, kad nėra muzikos be vaizdinio. Muzikantai turi visada kažką piešti. Net ir popsą, kuris dabar leidžiamas fone mums kalbantis, be vokalo reikėtų gebėti interpretuoti, kad jos galima būtų klausytis. Taigi, dažnai turiu motyvatoriaus, pedagogo vaidmenį. Stengiuosi muzikantus išprovokuoti, sužadinti jiems jausmus, emocijas per muziką.

Kaip dirigentui išbalansuoti, kad tarp tų jausmų, emocijų jam nuo muzikantų nekliūtų?

Iš tiesų dar neteko sutikti muzikanto, kuris bet kokios vadovo pastabos nepriimtų asmeniškai. Vieni arba purkštauja, arba pyksta, kiti priima profesionaliai, ramiai – žmogaus nusiteikimas priklauso nuo jo vidinės kultūros. Bet koks netaktas po kurio laiko dirigentui grįžta bumerangu. Blogiausia, kai orkestro muzikantai nejaučia, kad dirigentas yra su jais. Nes kai nutrūksta ryšys tarp dirigento ir muzikantų, jį atkurti reikia daug pastangų, o ir muzikavimas tampa formalus, nebe toks nuoširdus

Didelis, subtilus menas yra orkestrui ne diriguoti, o leistis jo vedamam ir tik kai kuriuose posūkiuose truputį jį pakreipti. O tas energingas mojavimas, musių baidymas atrodo efektingai, bet nebūtinai duoda laukiamų rezultatų.

Taigi, jau galite sau atsakyti, kas galiausiai yra orkestras?

Visų pirma, tai žmonės, muzikantai, grojantys orkestre, o tada jau išgaunamas garsas. Tik ateinu į darbą, ir pajaučiu, kas darosi. Būna visaip. Vieną dieną kieno nors vaikas serga, kitą dieną kas nors jaudinasi dėl egzamino, kurį atžala laiko. Yra tokių, kas parodo, kad atsibodo darbas. Būna ir pafilosofavimų, ir anekdotų, ir pykčio. Reikia perskaityti, surinkti visas tas nuotaikas ir pamėginti padaryti taip, kad muzikantai pamirštų problemas, kad darbas jiems taptų maloniu muzikavimu. Tuomet ir žygiuojant gatve pavyks skleisti gerą energiją.

Kai kalbate apie orkestro muzikantų nuotaikas, prisimenu Patricko Süskindo pjesę „Kontrabosas“...

Geruose orkestruose muzikantai nesielgia taip kenkėjiškai, kaip rašytojas vaizduoja. Tačiau realybėje būna visko. Girdėjau istoriją apie vieną muzikantą, kuris orkestre gavęs vietą, savo instrumentą padėjo į spintelę ir pareiškė, kad jo vargai baigėsi ir jis daugiau niekada nebeskirs laiko grojimui ne darbo metu. Kurioziška, bet būna ir tokių.

Yra muzikantų, kurie, kaip tas P. Süskindo kontrabosininkas, nusivylę, kad niekas jų negirdi, nes jie paskendę masėje. Bet čia jau problema, kaip žmogus sugeba prisitaikyti prie darbo kolektyve. Reikia suvokti, kad tu esi svarbus ir nuo tavęs priklauso bendra kokybė.

Pabaigai papasakokite apie tai, kaip gimė unikali daugiabučio, kuriame gyvenate, tradicija kasmet švęsti su orkestru?

Iki tol neįsivaizdavau, kad orkestras galėtų atvažiuoti į daugiabutį. O dabar jau tokią tradiciją puoselėjame ketvirtus metus iš eilės. Į Filaretų gatvėje esančio namo renginį dabar ateina ir kaimynų draugai. Didžiausia šventė būna vaikams.

Renginio idėja gimė kaimynams besišnekučiuojant prie vyno. Kažkas iškėlė mintį, kad būtų puiku surengti vasaros sezono atidarymą. Pakviečiau orkestrą „Senjorai“ koncertuoti namo terasoje. Jie mūsų bendruomenei mielai sutinka groti be atlygio, žino, kad po koncerto laukia didelis balius su įdomiais, draugiškais daugiabučio gyventojais.

Pastarąjį kartą šventė vos nesugriuvo. Koncertuoti turėjome gegužės 30-ąją. Kaip tik tą dieną Vilniuje buvo vėsu, lauke groti būtų buvę per šalta. Bet išeitį suradome – persikėlėme į požeminius automobilių garažus. Akustika buvo puiki.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

Nuotraukos iš asmeninio E. Mikniaus albumo