Prieš devynerius metus, tuomet devyniolikmetė, Vilma Pitrinaitė Kaune susipažino su prancūzų menininkais. Susižavėjusi Europos bohema, ji netrukus išvyko į Prancūziją švęsti Naujųjų. Po to mergina į Lietuvą grįžo tik trumpam – pasiimti kuprinės ir prancūzų kalbos vadovėlio. Porą mėnesių Vilma Avinjone dirbo bare. Tačiau tokia kasdienybė jai pabodo.

„Svajojau patekti į Airos Naginevičiūtės-Adomaitienės aktorių šokėjų kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet konkursas jau buvo praėjęs. Po akademinių atostogų į Kauno technologijos universitetą ekonomikos studijas grįžti negalvojau. Pradėjau ieškoti galimybių studijuoti šokį Prancūzijoje“, – guviai pasakoja buvusi „Auros“ kolektyvo šokėja V. Pitrinaitė, šiuo metu gyvenanti Briuselyje. Ji mokėsi baleto Avinjono šokio konservatorijoje, studijavo Choreografijos plėtros centre Tulūzoje ir Nacionaliniame choreografijos centre Monpeljė. V. Pitrinaitė buvo vienintelė iš 200 kandidatų, kurią valstybės finansuojamoms teatro režisūros studijoms atrinko į Nacionalinę Strasbūro teatro mokyklą. Čia Vilma susipažino su dramaturgu Thomasu Pondevie. Jis vėliau lietuvei padėjo kurti solo spektaklį „Mis pasaulis 2014 Lietuva“, kuris buvo parodytas ir Vilniuje, festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“.

 Kaip gimė tokia iškart šypseną kelianti spektaklio tema?

Mokinantis Monpeljė reikėjo atsiskaitymui pristatyti darbą. Iš pradžių jis buvo tik 15 minučių trukmės – tiek užteko mokyklai. Tada temos nesiejau konkrečiai su Lietuva. Beje, dabar šiuolaikinio šokio repeticijų patalpos būna be veidrodžių, bet kai reikėjo pradėti ruoštis, patekau į studiją su veidrodžiais. Taigi, žiūrėjau į save, ėmiau judėti ir galvoti, ko mes, šokėjai, norime. O norime būti gražūs, jauni, geros figūros. Pradėjau šypsotis. Taip ir kilo mintis apie „mises“. Spektaklyje yra nemažai vaidybos.Galbūt dėl to, kad visada linkau prie teatro.

O tema atsirado iš nuolat aplinkinių užduodamų klausimų anglų, prancūzų kalbomis: „Iš kur tu? A, iš Lietuvos? Papasakok apie Lietuvą“. Kiekvieną dieną reikia daug pasakoti apie Lietuvą. Dabar supratau, kad ta tema labai ambicinga. Bet šiuo atveju mano nuomonė apie „Mis Lietuvą“ nėra svarbi. Svarbiau, ką publika supras. O ką aš galvoju, tai koks skirtumas?

Dauguma šiuolaikinių menininkų, atvirkščiai, – per savo kūrybą pasauliui nori perduoti asmeninę poziciją...

Aš neperduodu jokios pozicijos. Daugybės dalykų apie pasaulio politiką, Europos Sąjungą mes iš tiesų nesuprantame. Man atrodo, kad esame kaip Viduramžių kaimiečiai, kaip beraščiai, kurie mano, kad kažką supranta, o iš tikrųjų nelabai. Štai vyksta referendumas ir reikia tik pažymėti „taip“ arba „ne“. Kad galėtume pagrįsti savo apsisprendimą, turėtume perskaityti krūvas teisės aktų, pluoštus dokumentų, tačiau nesugebame to padaryti. Nepaisant daugybės naujienų, mes net nežinome, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje. Kuriamos begalės sąmokslo teorijų, internete galima rasti milijonus paaiškinimų, interpretacijų – tarp jų galima tiesiog pasimesti.

Jeigu reikėtų parašyti kokį nors teatrinį tekstą iš informacijos srautų, išeitų, kaip labai dažnai būna šiuolaikiniame teatre, visuomenės ir sistemos kritika. Spektaklyje „Mis pasaulis 2014 Lietuva“ mes su Thomasu žaidžiame su televizijai ir šou verslui būdingais metodais, siekdami juos deformuoti ir ieškoti, kas už to slypi, pavyzdžiui, kad ir kas nutiktų, turiu išlaikyti savo įvaizdį ir nuolat šypsotis. Turbūt toks santykis su pasauliu mano „misę“ ir nuveda iki „išprotėjimo“.

Spektaklyje yra konkursinės dalys: interviu, grožis su tikslu, scenos talentas, pasaulio šokiai, bikini konkursas. Tiksliau, scenarijus sukurtas taip, kad mano personažas pereitų tam tikras stadijas, per kurias jis atsiskleistų. O svarbiausia – per mūsų inscenizuotą tarptautinį renginį „Mis pasaulis“ spektaklio žiūrovai susipažįsta ne tik su „Mis Lietuva“, bet ir su Lietuva, jos istorija. Jie mato kažkokią Rytų Europos šalį, per du dešimtmečius iš komunistinės tapusią liberalia, kapitalistine. Ar galima sakyti, kad lietuviams teko daug patirti, bet dabar viskas klostosi gerai? Kokie yra valstybės, kūno pokyčiai? Ar mums dabar reikia laimėti pasaulio karūną, t. y. pripažinimą, būti sistemos dalimi? Ar tai neišvengiama? O gal noras laimėti yra nacionalizmo požymis?

Prieš spektaklį tikėjausi ironijos, sarkazmo. Per spektaklį daug juokiausi. Po spektaklio vis dar buvo linksma...

Kurti pradėjau tikrai su daug ironijos ir sarkazmo. Tačiau pastebėjau, kad nelabai kas išeina be nuoširdumo. Reikia daug galvoti, ką daryti, kad „misė“ patikėtų tuo, ką daro, net jei daro blogai. Bet manau, kad net ir dabar ten palikta per daug tos ironijos ir sarkazmo. Laimė, mano dramaturgas T. Pondevie vis mane sustabdo ir sako: „Ne, čia turi būti gražu“, „Dar neišeik iš personažo ir nesijuok iš savęs – dar bandyk kovoti...“. Jis – kaip išorinė akis, kaip režisierius, kuris padeda statyti spektaklį.

Iš pradžių jį kūriau Prancūzijos ir Belgijos publikai, tad tekstas buvo sakomas anglų ir prancūzų kalbomis. Lietuvos žiūrovams reikėjo perkurti tekstą. Su jais tiesiogiai bendrauju lietuvių kalba, o save pristatinėju angliškai.

Vaikystėje žiūrėdavai tuo metu populiarius „misių“ konkursus ir norėjai tapti gražuole?

Tikrai niekada tokių konkursų nežiūrėjau. Nežaidžiau su lėlėmis. Visą vaikystę skaičiau, daugiausia apie indėnus, ir mėgdavau žaisti įvairius žaidimus su vaikinais.

Grįžkime prie kūrybos. Šiuolaikinis šokis – labai plati sąvoka. Kokia sritis, koks stilius – tavo?

Mane traukia kūryba tarp šokio ir teatro. Gaila, dar nešoku to stiliaus, kuriuo žaviuosi. Man labai patinka Wimas Vandekeybusas. Jo spektakliuose yra daug žaidimo, fizinių dalykų, mažiau technikos, daugiau laisvės, organiško judesio. Kūne dirba daugiau energija ir intencija, o ne formos. Man priimtinesnė laisvesnė forma.

Vadinasi, tau turėtų būti artima improvizacija?

Improvizacija man labai patinka. Bet niekad nesu improvizavusi pastatytame spektaklyje. Yra choreografų, kurie dirba improvizuodami, tačiau retas atvejis, kai tai pasiteisina. Per studijas teko mokytis improvizacijos meno. Stebėdavome vieni kitų judesio paletes. Pamatydavome, kad kitas, o dieve, šoka vis taip pat ir taip pat. Žiūrint improvizaciją įdomu gali būti penkias minutes, daugiausia dešimt, o vėliau matai, kad judesiai vis kartojasi. Čia sunku būti laisvam.

Kad padarytum kažką įdomaus, turi kokias šešias valandas per dieną vien ieškoti kūno formų, energijos, intencijos, iš savęs traukti viską, kas įmanoma, kad turėtum medžiagą, kurią galėtum paimti ir panaudoti improvizacijai. Tai reikalauja gal net daugiau darbo, nei kūrinys be improvizacijos. Mano spektaklis apie „mises“ gali atrodyti kone kaip ekspromtas, o iš tiesų kiekvienas žingsnis ten apgalvotas ir surepetuotas.

Ar yra koks nors projektas, choreografas, kuris tavo požiūrį supurtė?

Man labai patinka prancūzų režisierius Francois Verret‘as. Darbas su juo visada būna ypatingas. Režisierius nori, kad šokėjai būtų ir dramaturgai, kad jiems būtų įdomu tai, ką daro. Per kūrybinį procesą stebėdamas šokėją jis klausia: „Tau įdomu, ką darai?“. Jei atsakai, kad ne, jis sako: „Tai nedaryk“, tuomet duoda daug informacijos, įkvepia, padeda atrasti sau svarbią temą. Jis šokėjams sukuria kažkokį atskirą pasaulį. Per du mėnesius, kai pas jį mokiausi, tiek visko padarėme, kad iš tos medžiagos galima būtų sukurti dešimt spektaklių. Kartą sugalvojome, kad būtų įdomu mano personažui šokti prie strypo. Išmokau suktis, lipti, beveik akrobatika užsiiminėjau. Niekada gyvenime nebūčiau patikėjusi, kad galėčiau tai padaryti.

Pagalvoji, koks būtų tavo, kaip šokėjos, scenarijus, jei gyventum Lietuvoje?

Čia niekad nebūčiau gavusi tokio išsilavinimo, kokį įgijau Prancūzijoje ir Belgijoje. Nežinau, ar tai gerai. Galbūt jei būčiau likusi Lietuvoje ir šokį studijavusi čia, šiuo metu jau būčiau atradusi savo stilių ir tapusi gera šokėja. O gyvendama Europoje, vis ieškau. Ten yra tiek daug informacijos, tiek daug galimybių, kad norėjau visomis jomis pasinaudoti, visur einu, kur galiu ir kur kviečia. Taip atsiranda kažkokia eklektika. Užtat iš viso to dabar bandau atsirinkti.

Esi laisvai samdoma šokėja. Taip susiklostė aplinkybės ar tai – sąmoningas pasirinkimas?

Belgijoje keletas šiuolaikinio šokio trupių yra, bet jos – didelės ir labai stiprios. Į konkursus susirenka šokėjai iš visos Europos, kurie išdarinėja neįtikėtinus triukus. O Prancūzijoje daugiau yra baleto trupių. Prancūzija – freelancerių šalis. Turiu intermittent du spectacle statusą: turiu kelias oficialaus darbo valandas ir man mokama pašalpa. Man jos užtenka pragyvenimui, todėl galiu rinktis projektus, nežiūrėdama, kokį honorarą man gali pasiūlyti. Jei projektas pasirodys įdomus, sutiksiu dirbti ir be atlygio. Nebūnant intermittent du spectacle, mąstymas skirtųsi kardinaliai. Jei negaučiau laisvo menininko pašalpos, pirmiausia reikėtų domėtis užmokesčiu, negalėčiau sau leisti dalyvauti ten, kur noriu.

Ar tiesa, kad scenos žmogui nebelieka laiko kitiems užsiėmimams?

Man lieka. Iš dalies mano laisvalaikis irgi susijęs su darbu, tik netiesiogiai. Aš mėgstu susitikti su žmonėmis pakalbėti. Vienu metu eidavau šokti į naktinius klubus. Neseniai mano draugas, belgas, įkūrė pankroko grupę. Aš dažnai einu paklausyti, ką jie groja. Pati dainuoju ir mėgstu skambinti pianinu. Briuselyje gyvenant yra ką veikti – daug vaikštau į koncertus, teatrą.

Freelanceriui visą laiką darbas suryja, kai esi pakviestas į kokį nors projektą. Tuomet intensyviai dirbti tenka kokius du mėnesius. Tada diena atrodo taip: atsikeli, eini repetuoti, vakare po darbo dar kažką pagalvoji ir diena jau būna prabėgusi.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

D. Matvejevo nuotraukos