Saulius Petreikis su broliu Donatu yra įkūręs grupę „Saulės broliai“ ir dalyvauja įvairiuose projektuose. Tik keli iš jų: „Chris Ruebens Ensemble“, tradicinės Malio ir Lietuvos muzikos dermes jungiantis albumas „MaLiTuanie“, grupė „World Duo“ su Ignu Juzoku ir Rasa Sierra. Trimitininko specialybę įgijęs S. Petreikis atlieka ir klasikos kūrinius, ir liaudies muziką, ir eksperimentuoja su elektronika. Tai Saulius pučia indišką bansuri fleitą, tai jis – su armėnišku duduku, tai jis ima Australijos aborigenų didžeiridą ar Karibų salų kriauklę, tai groja su lietuviškomis birbynėmis ir skudučiais. Atlikėjo kolekcijoje – daugiau nei 100 skirtingų muzikos instrumentų.

„Tiesą sakant, visus instrumentus esu suslapstęs ir uždaręs į dėklus. Šiais metais man mažiau mėtymosi. Dabar – gryninimosi etapas. Net laikinai atšaukiau kai kuriuos koncertus. Turiu visą dėmesį skirti pirmajam soliniam albumui. Visa tai, kas buvo iki tol, – jau praeitis. Bus naujas Saulius“, – apie didelį šuolį kūryboje pradeda kalbėti daugiainstrumentininkas S. Petreikis. Padedamas škotų ir britų prodiuserių, jis albumą, kurį pavadino „Lowlands“, įrašinėjo „Unit 7“ studijoje, kuri įsikūrusi mažame Škotijos kaimelyje Bladnoche. Lietuvoje kompaktinis diskas prekyboje turėtų pasirodyti artimiausiu metu, čia jis bus pristatytas ateinančią žiemą. Tačiau pagrindinis tikslas – albumą paleisti į tarptautinę rinką.

Papasakokite apie albumą, kuriuo dabar gyvenate.

Nenorėčiau daug pasakoti apie produktą, kuris dar nėra iki galo baigtas ir pristatytas. Galiu tik užsiminti, kad man atrodo, jog toks albumas Lietuvoje bus pirmas. Savo kūrybą man sunku įvilkti į kokį nors konkretų stilių. Mano kuriama ir atliekama muzika – ir džiazas, ir folkas, ir klasika. Tai – vadinamoji pasaulio muzika (world music).

Ar albumo pavadinime „Lowlands“ turėtume ieškoti kokių nors reikšmių?

Išvertus į lietuvių kalbą, tai reikštų „žemutinį kraštą“. Albumą pavadinau pagal vieną kūrinį. Pirmoji idėja buvo Žemaitija, iš kur esu kilęs. Juk ten – mano namai. Vertinant plačiąja prasme, kiekvienas mūsų turi savo žemutinį kraštą, kuriame gimė, augo ir į kurį vis grįžta prisiminimais ir svajonėmis.

Regis, intelektuali kūryba visiškai nesiderina su šalta pramogų pasaulio verslo logika, kai reikia įgyvendinti tai, ką nurodo prodiuseris.

Albumą įrašinėjau nekomercinėje „Unit 7“ studijoje, todėl muzikos prodiuseris Huey Dowlingas sau galėjo leisti pirmiausia mane pažinti ir suvokti, kas aš esu, o tuomet jau galvoti apie visą muzikos aranžavimą.

Gero prodiuserio darbas ir yra leisti muzikantui atsiskleisti ir rasti jam tinkamiausius išraiškos būdus. Va, dabar kalbėdamiesi sėdime ant Vilnelės kranto, žiūrime į ją ir nežinome, kokios naujos žuvys ten plaukioja. Mes matome tik pačią upę, o kad sužinotume, kas yra viduje, reikėtų į ją nerti ir patyrinėti.

Kodėl vis dėlto įrašus albumo, į kurį sudėjote iki tol savo kauptą patirtį ir idėjas, laikote visiškai nauju etapu?

Šis albumas yra geriausias veidrodis mano savasties ir būvio, kuriame dabar esu. Tai sintezė kultūrų, kurias jaučiu ir kurių instrumentais groju. Be to, iki tol dar neteko studijoje dirbti su profesionaliu muzikos prodiuseriu. Geras prodiuseris sugeba pajausti kūrėją, skirtingus kūrinius sujungti į vieną visumą, parenka tau tinkamiausius muzikantus, jei tik pats žinai, ko nori.

Visas šis darbas man kainavo milžiniškas investicijas – daug laiko, jėgų ir pinigų. Ne kiekvienas atlikėjas ryžtųsi tokioms investicijoms ir nežinomybei, vedamas tik begalinio tikėjimo ir gal net nujautimo, kad tai, ką jis daro, yra muzikinė ateitis.

Rėmėjų neieškojote? 

Iš pradžių neturėjau tikslo įrašyti visą albumą. Į Škotiją vykau įrašyti tik poros kūrinių. Prodiuseris Huey man pasiūlė vieną įrašyti nemokamai, o tai jau yra daug. Labai teisingai jis į mane užmetė kabliuką. Pats darbas mane sužavėjo savo kokybe. Gimė mintis įrašyti pilną albumą. Tiesiog supratau, kad šį savo, kaip atlikėjo, bei kūrybinį etapą turiu fiksuoti.

Mažą albumo paramos dalį gavau iš LATGA-A. Tačiau pradėjęs įrašinėti prieš metus, nė neįsivaizdavau, kiek tai daug kainuos įvairiomis prasmėmis.  Kai turėsiu baigtą produktą, tuomet ir ieškosiu rėmėjų. Kaip gali papasakoti apie muziką, kuria tiki, tam, kuris jos nepažįsta? Bet albumas atsiperka vien jau tuo, kad juo atlikėjas gali pasakyti, kas jis, ir ta savo muzikos savastimi pasidalinti su kitais.

Šiandien atlikėjai dėl išplitusio piratavimo daugiau pragyvena ne iš CD pardavimų, o iš koncertų...

Iš tiesų šiuo metu dauguma grupių pragyvena ne iš kompaktų pardavimų. Pastaruoju metu leidžiami tik reprezentacinio kiekio tiražai. Bet jei atlikėjas pateisina klausytojo lūkesčius, tai jis norės įamžinti koncerto metu patirtą emociją ir tikrai įsigis albumą.

Kaip Lietuvoje žmonės reaguoja į mūsų regionui neįprastus ritmus ir melodijas?

Čia žmonės skirtingų kultūrų muziką priima nuoširdžiai. Lietuvos publika geram atlikėjui ovacijų negaili, yra svetinga ir atvira skleidžiamai muzikinei nuotaikai ir emocijai.

O kaip čia jūsų kolegos profesionalai priima world muziką, kuri Vakaruose dabar yra pakilime?

Labai džiugu Lietuvoje sutikti muzikantų, kuriems world muzikos stilius artimas. Čia jis šiuo metu tik įgauna pagreitį. Tačiau negalėčiau kalbėti už kitus muzikantus – galiu tik pasakyti savo požiūrį. Aš muzikos projektus visada stengiuosi vertinti pagal savo pasaulėžiūrą ir jausmą, kurį palieka atlikėjai.

Grįžkime prie to jūsų ankstesnio būvio. Kur semtis žinių apie tolimų kultūrų muziką, jei su ja mūsų aukštosios mokyklos studentų nesupažindina?

Svarbiausia – nebijoti savo kilmės, savo šaknų. Pavyzdžiui, aš – Saulius iš Barstyčių kaimo. Laukiu nesulaukiu, kada Lietuvoje liaudies instrumentais bus atlikinėjama iš tiesų profesionali folkloro muzika, o ne Bethoveno simfonijas studentai mokinsis atlikti ištobulintais liaudies instrumentais.

Puikus pavyzdys būtų keltų muzika ir jų instrumentai – ji išnešta į akademinį žanrą ir yra puoselėjama daugelį amžių. Armėnai turi garsųjį duduką, kuriuo mokoma groti visų pirma tradicinė liaudies muzika. Rezultatas – dudukas dabar žinomas visame pasaulyje. Lietuviai turi puikų atitikmenį – diatoninę birbynę, tačiau muzikai atlikti ji praktiškai nebenaudojama, o instrumentas giminaitis – klasikinė birbynė naudojama atlikti vien klasikinei muzikai ir simfoniniam repertuarui. Tik klausimas – kiek birbynininkų groja simfoniniame orkestre? Ogi nei vieno. Tad pats laikas pradėti keisti požiūrį į save ir nevengti savo žemutinio krašto.

Bet net ir čia, į mūsų žemutinį kraštą, atklysta keliaujantys sufijai, kaip antai mano ney fleitos mokytojas iranietis Mohammadas Rasouli, bansuri fleitos mokytojas Ernestas Jepifanovas-Nadaprem ar garsus visame pasaulyje duduko meistras iš Armėnijos Djivanas Gasparyanas. Taigi ne akmens amžiuje gyvename. Turime ir lėktuvus, ir pigius skrydžius, ir galime mokytojus lankyti svečiose šalyse.

Tad jau atradote profesinės laimės formulę?

Svarbiausia – neiti prieš save patį. Palinkėčiau kiekvienam klausyti savos širdies šauksmo. Šiandien daugybė žmonių yra nelaimingi, serga melancholija ar depresija tik dėl to, kad eina ne ta kryptimi, kur jų asmeninis vėjas pučia. Reikia būti truputį stipresniems ir ryžtingesniems. Išgirskime save, ir visata mums nusišypsos.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ
Eugenijos Levins nuotr.