Į Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės spektaklį „Feel-link“, kuris jau atrado kelią į festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ ir garsiąją tarptautinę šokio mugę Diuseldorfe, ėjau nieko nežinodama apie šiuos šokėjus – debiutantus įdomiau stebėti  be iš šalies primestų vertinimų. Choreografijos edukologiją studijavusios Airidos gyvenimo ir scenos partneris Laurynas yra savamokslis, ilgą laiką savo įgūdžius zulinęs ant miesto asfalto.

Socialinio pedagogo profesiją įgijęs Laurynas Žakevičius  dirba mokytoju šokių studijose „Hoppers“, „Ro“ ir patyčių prevencijos instruktoriumi Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centre. Tačiau šių skirtingų veiklų Laurynas nesupriešina, veikiau jas vienija. „Mane žavi darbas su sunkiais paaugliais, nes jie turi visai kitokį požiūrį į gyvenimą“, – sako jis.

Ir per mūsų pokalbį, prasidėjusį televizija, beveik nepastebimai ištirpo ribos tarp šokio ir socialinių temų.

Scenos žmonės, kurie nėra įsitraukę į šou, rodymąsi per TV vertina kaip kažką pigaus ar net nepadoraus. Iš kur tokia menininkų nuostata, nepaisant to, kad televizija gali padėti jiems būti labiau matomais?

Viena vertus televizija padarė daug įtakos, kita vertus – tai niekaip nesusiję. Paprasčiausiai sekiau  projektą „Tu gali šokti“, rodomą visame pasaulyje, ir norėjau jame dalyvauti.  Išbandžiau daug įvairių, man svetimų stilių, o tai pastūmėjo domėtis iki tol nepažintais šokių stiliais, taip pat ne tik darbu studijoje, bet ir kitose erdvėse, kuriose galėčiau save realizuoti. Tada pradėjo plėstis ir mano akiratis, ir kūno gebėjimai. Tačiau į pačią televiziją mano požiūris visai ne koks.

Iš dalies su įsivyravusia menininkų nuomone sutinku, nes, kiek pastebėjau, televizijai rūpi įvairūs skandaliukai, daugybė spalvų, pigūs, ne pernelyg intelektualūs triukai, kad žiūrovams viskas būtų suprantama ir artima. O teatre temos, kurių kūrėjai imasi, paprastai būna ne tokios suprantamos, ne tokios artimos. Ypač sunku pritraukti žiūrovą šokiu – scenoje matai gražų, idealų kūną, bet tai atrodo tarsi nepasiekiama ir labai tolima. Ten aš, žiūrovas, savęs nematau – ateinu, pasižiūriu kaip į paveikslą ir išeinu. O televizijoje yra dalykų, kurie žmogų gali smarkiai priartinti ir tarsi prirakinti prie TV ekrano.

Iš dalies, ir patys menininkai dėl savo nusistatymo prieš televiziją kalti. Mes pykstame, bet patys nieko nedarome. O juk meno žmonės galėtų formuoti visai kitokį požiūrį į kultūrą. Menininkai turėtų būti iniciatyvesni.

 Į pokalbį prie kavos Linas Balsys, neseniai pradėjęs vadovauti Žaliosios politikos institutui, atėjo su lapu rinkti parašams už referendumą dėl Visagino atominės elektrinės (VAE). „Bet žalioji politika – ne tik energetika. Tai apskritai naujas požiūris į politiką, ekonomiką, mokesčius (mokesčiai turi skatinti ekologiją,  tačiau neturėtų būti tokie, kad smulkus verslas negalėtų išgyventi)“, – paaiškina  buvęs vyriausiasis prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas ir Spaudos tarnybos vadovas bei atstovas spaudai L. Balsys.

Žurnalistas sako, jog jam vadinamosios žaliosios idėjos rūpėjo visada – dar tuo metu, kai Briuselyje dirbo Nacionalinio radijo ir televizijos korespondentu. Tačiau mūsų pokalbis – ne vien apie antiatominę politiką, dabar tampančią neatsiejama L. Balsio veiklos ir įvaizdžio dalimi.